Irakiečio žurnalisto Muntazero al Zaidi į kadenciją baigiantį Amerikos prezidentą George‘ą W. Bushą per spaudos konferenciją Irake sviesti batai daugelyje Artimųjų Rytų šalių buvo sutikti su begaliniu entuziazmu. Jau kitą dieną po gruodžio 14-ąją įvykusio incidento internete pasipylė nesuskaičiuojama galybė įvykio parodijų ir žaidimų, vaizduojančių skriejančius batus ir G. W. Busho pastangas išvengti smūgio, netgi eilėraščių bato garbei, surimuotų pagal klasikinį arabų poezijos kanoną.
Vos per tris dienas socialiniame tinkle „Facebook“ susikūrė apie keliasdešimt M. al Zaidi palaikymo grupių, o žurnalisto gerbėjų skaičius tame pačiame „Facebook“ išaugo iki 20 tūkstančių. Galima drąsiai teigti, kad M. al Zaidi atliktas veiksmas įėjo į Artimųjų Rytų istoriją kaip „neužmirštamas momentas“, o pats žurnalistas tapo pasipriešinimo Amerikos politikai lyderiu, laisvės simboliu. Kyla klausimas: kodėl šis batų incidentas sulaukė tokio karšto palaikymo Artimuosiuose Rytuose? Kokia simbolinė reikšmė slypi šiame iš pažiūros juokingame ir absurdiškame veiksme?
Artimųjų Rytų visuomenėse šis batų incidentas suveikė kaip pykčio katalizatorius. M. al Zaidi atlikto veiksmo įkvėptos demonstracijos apėmė didžiausius Irako miestus – nuo Mosulo šiaurėje iki Basros pietuose, neaplenkiant Faludžos, Nadžafo ir Bagdado, – rodydamos seniai regėtą Irako visuomenės vienybę. Demonstracijos, kurių dalyviai ant pagalių nešė batus, buvo nukreiptos prieš Amerikos buvimą Irake, per jas buvo deginamos Jungtinių Valstijų vėliavos. Įvairios protesto akcijos, kurių svarbiausias akcentas taip pat buvo batai, vyko Egipte, Libane, Palestinoje ir netgi Turkijoje, kur prie Amerikos ambasados pastato susirinkę demonstrantai skandavo: „Jankiai, namo!“ Išplitusių demonstracijų mastas buvo toks, kad kai kurie apžvalgininkai drąsiai kalba apie „batų intifadą“.
Šias protesto akcijas lydintys šūkiai išreiškė dvejopą reikalavimą: „Amerika, lauk!“ ir „Laisvę al Zaidi!“ Atrodytų, keista, kad antiamerikietiškos nuotaikos paaštrėjo paskutinio G. W. Busho vizito Irake, kurio tikslas buvo pasirašyti Irako ir JAV saugumo susitarimą, užtikrinantį (kad ir negreitą) amerikiečių kariuomenės pasitraukimą iš Irako, metu. Akivaizdu, kad protesto akcijos rodo irakiečių nepasitikėjimą tiek Busho administracija, tiek paties Irako vyriausybe, tiek jų priimtais sprendimais.
Tačiau, atrodo, šūkis „Amerika, lauk!“ išreiškia kur kas platesnius antiamerikietiškus jausmus, tokius populiarius arabų pasaulyje. Demonstracijos, įkvėptos M. al Zaidi veiksmo, – tai ne vien tik protestas prieš fizinį Amerikos kariuomenės buvimą Irake, bet ir priešiškumas kitokioms Jungtinių Valstijų įtakos formoms regione – politinei, ekonominei, kultūrinei – ir ypač nepakantumas proamerikietiškiems arabų valstybių vadovų įsteigtiems režimams. Tuomet tampa aišku, kodėl demonstracijos neaplenkė ir tokių tolimų nuo Irako šalių kaip Egiptas. Neatsitiktinai Egipte vykusioje protesto akcijoje dalyvavo didžiausi Mubarako režimui oponuojantys socialiniai judėjimai (išskyrus „Brolius musulmonus“): „Kefaja“, „Balandžio 6-osios“ ir „Kovo 9-osios“ judėjimai, kurie skandavo: „Batas – tai tik pradžia!“
Čia randa vietą ir antrasis protesto akcijų išreikštas reikalavimas: „Laisvę al Zaidi!“ Dabartinėse Artimųjų Rytų visuomenėse demokratijos, žodžio laisvės ir žmogaus teisių klausimai sudaro kone svarbiausią režimo kritikos problematiką daugumos opozicinių grupių diskursuose, net ir tuose, kuriuose vos prieš kelis dešimtmečius vyravo kitokios valstybės kritikos temos, tokios kaip, pavyzdžiui, režimo nutolimas nuo islamo.
Taigi, skrendantis batas suteikė dar vieną progą išreikšti vietinę proamerikietiškų arabų režimų kritiką ir pasmerkti „dvejopų standartų“ politiką, Amerikos vykdomą Artimuosiuose Rytuose. Tai paaiškina, kodėl opozicinėje arabų žiniasklaidoje ir „bloguose“ tiek daug dėmesio buvo skirta kalboms apie M. al Zaidi įkalinimo sąlygas, jo sulaužytą ranką, šonkaulius ir sužeistą akį. Tai, kad į žurnalisto veiksmą buvo sureaguota nedemokratiškai, leidžia suabejoti Busho administracijos ginamu intervencijos į Iraką tikslu – sukurti laisvą ir demokratinę visuomenę. Šią abejonę gerai išreiškia Irako televizijos stoties „Al-Bagdadyia“, kurioje dirbo M. al Zaidi, parašytas kreipimasis į valstybės vadovus, reikalaujantis išlaisvinti bato metiką „remiantis demokratinės eros ir žodžio laisvės principais, kuriuos Jungtinių Valstijų vadovybė pažadėjo irakiečiams“.
Reikėtų pamąstyti ir apie kitą įvykusio incidento aspektą – simbolinę mesto bato galią. Įvykį aptarusi užsienio spauda gal kiek per daug pabrėžė bato, kaip didžiausio pažeminimo priemonės, reikšmę, pristatydama ją kaip arabų kultūros ypatybę. Ir bet kokioje kitoje kultūroje į veidą paleistas batas kažin ar gali reikšti ką nors kita negu pažeminimą. Neverta ieškoti simbolinės prasmės pačiame objekte, ieškant skirtumų tarp mūsų ir arabų kultūrų, gilinant ir taip giliai įbrėžtą ribą tarp „jie“ ir „mes“. Labiau reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad simbolinė įvykio ar objekto esmė visuomet yra suteikiama a posteriori. Šiuo atveju skrendantis batas įgijo stiprią simbolinę prasmę dėl Artimųjų Rytų šalių visuomenėse vyraujančių antiamerikietiškų, tiksliau – „antibušinių“, nuotaikų.
Į G. W. Bushą sviesti batai apvertė arba sulygino jėgų santykį tarp irakiečių ir Jungtinių Amerikos Valstijų atstovų. Skrendantys batai leido irakiečiams pasijusti ne žeminamaisiais, kokiais jie save laikė dėl Amerikos intervencijos į Iraką sukeltų skriaudų ir neteisybės, ir kaip lygiems su lygiais atsistoti su juos žeminančiaisiais. Kad tai būtų galima pasiekti, buvo būtina atsilyginti tokia pačia simbolinio pažeminimo doze, kokią irakiečiai jautėsi gavę iš Busho administracijos.
Amerikos operacija Irake daugumos Artimųjų Rytų gyventojų ir ypač irakiečių istorinėje atmintyje liks amžiams pažymėta skrendančiu batu.
Giedrė Šabasevičiūtė
