Ilgai negalėjau patekti į Libo Zhou šou Tarptautiniame Šanchajaus gimnastikos centre ir, kai galiausiai man pavyko gauti bilietą, supratau kodėl. Vilkėdamas smokingą ir baltą kaklaraištį, 43 m. estrados komikas L. Zhou pateikia daug greitų juokelių, daugiausiai apie gyvenimą Šanchajuje. Šou tema – „Aš pamišęs dėl pinigų“. Ir L. Zhou ritmiškai juokauja apie kylančias nekilnojamojo turto kainas, kiek kainuoja užauginti vaikus, netgi apie tai, kiek JAV yra skolingos Kinijai. Maždaug 3700 žmonių auditorija ūžia iš pritarimo. Žmonės ploja, plekšnoja savo šlaunis, trypia kojomis. Aš išspaudžiu šypseną, bet, nors kalbu mandarinų kalba, iki galo humoro neperprantu, ir daugelis mano draugų kinų jaustųsi panašiai. Nors savo juokus L. Zhou sako mandarinų kalba, „nokautuojančios“ eilutės beveik visada pasakomos vietiniu Šanchajaus dialektu. Tačiau štai, ką aš visiškai suprantu: pasirodymas yra akivaizdus visų Šanchajaus ir šanchajiškų dalykų išaukštinimas ir šventimas.
Ir Kinijos dinamiškiausiam, labiausiai kosmopolitiškam ir prašmatniausiam miestui tai yra metas švęsti. Po 1949 m. Mao Zedong Liaudies respublikos įkūrimo sekusių snaudulio dešimtmečių, Šanchajus sugrįžta prie savo kaip globalaus komercijos ir kultūros centro šaknų. Šių metų Šanchajus, kaip miestas, kuriame vyksta Expo 2010, yra pačiame tarptautinio dėmesio centre. Mugė atsivėrė gegužės 1 dieną, ir per šešerius mėnesius organizatoriai tikisi sulaukti daugiau nei 70 milijonų lankytojų.
Šanchajaus stilius – daryti grandiozinius dalykus. 19 mln. gyventojų turintis Šanchajus yra vienas didžiausių pasaulio metropolių. Mieste savo biurus turi daugiau nei 750 daugianacionalinių kompanijų. Skaičiuojama, kad jo horizonte kyšo daugiau nei 30 didesnių nei 200 m. aukščio pastatų. Pasivaikščiojus tam tikromis gatvėmis, gali laisvai įsivaizduoti, jog esi Manhatano centre. 2007 m. lankydamasi mieste dėl renginio „MTV Style Gala“, Paris Hilton pasakė: „Šanchajus atrodo kaip ateitis“.
Tačiau Šanchajus vis dar stengiasi nustatyti, kokia ta ateitis turėtų būti. Dėl daugybės pinigų (vietinių ir iš užsienio), nuolatinio pastatų statymo ir perstatymo, tarptautinio įvaizdžio – ir šių dalykų keliamo pasididžiavimo ir pasitikėjimo – ir pakalbėjus su daugybe Šanchajaus gyventojų, galima suprasti, kad miestas patiria tam tikrą tapatybės krizę. Didžia dalimi tai susiję su tuo, ar ir kaip išsaugoti praeitį – ne tik fizinius objektus, bet ir tai, kas Šanchajų visada darė Kinijos dalimi, bet kartu jį išskyrė iš likusios jos teritorijos. „Iš vienos pusės, gyvenimo sąlygos yra geresnės nei anksčiau, – teigia įžymus nusikaltimų žanro romanų autorius Qiu Xiaolong. – Tuo pačiu metu žmonės jaučiasi kiek pasimetę. Mano knygose žmonės sėdėdavo priešais savo shikumen [Šanchajaus miestui būdingas dviejų ar trijų aukštų namas, apsaugotas aukšta iš plytų pastatyta tvora] ir kalbėdavosi. Šiomis dienomis žmonės nebekalba, nes namuose įrengtas oro kondicionierius. Jie nori, kad viskas gerėtų, bet nežino, ar žiūrėti į ateitį ar į praeitį.“
Turtingas palikimas
Su panašia situacija Šanchajus jau buvo susidūręs anksčiau. XIX a., kuomet po pirmojo Opijaus karo britų pajėgos atvėrė miestą pasaulinei prekybai, šis kinų žvejybos ir prekybos uostas įgijo pasaulinio masto reikšmę. D. Britanija, Prancūzija ir JAV išsireikalavo nuolaidų. Pasipylė investicijos ir užsienio verslo įmonės pradėjo statyti įspūdingas komercijos šventyklas palei Bund – eilė XX a. pradžios pastatų prie Huangpu upės. 1932 m. užsieniečių skaičius siekė beveik 70 tūkst., o nuo Stalino valymų, bėgantiems rusams ir nuo nacių bėgantiems žydams mieste radus prieglobstį, jis padidėjo daugiau nei dvigubai. Dėl savo kosmopolitiškumo senasis Šanchajus buvo žinomas kaip Rytų Paryžius, bet tiesa ta, kad dėl jo internacionalumo, jam lygių nebuvo visame pasaulyje.
Šie procesai sustojo tuomet, kai 1949 m. komunistams perėmus valdžią užsienio bendruomenė ėmė masiškai bėgti iš miesto, o išsilavinę Šanchajaus gyventojai buvo siunčiami į kitas provincijas padėti išvystyti tautos industrinę bazę. Kitus tris dešimtmečius Kinija buvo visiškai uždara, tačiau Šanchajaus pasaulietiškumas niekada nebuvo visiškai sunaikintas. TV laidų vedėjas Cao Kefan prisimena, kad tuo metu, kai mokyklose nebebuvo dėstomos užsienio kalbos, jam, dar mažam berniukui, tėvas – jis 1949 m. buvo baigęs Šanchajaus prestižinį, anglikonų valdomą Šv. Jono universitetą – jį mokė anglų ir japonų kalbų.
Po 1949 m., daugiausiai grieždami antruoju smuiku po Pekino, Šanchajaus gyventojai išmoko kelias skausmingas nuolankumo pamokas. „Kai XX a. 8 deš. pabaigoje – 9 deš. pradžioje studijavau Pekine, geriausias komplimentas, kurį gavau iš klasės draugo, buvo tas, kad aš visai nepanašus į Šanchajaus gyventoją. Tai buvo neigiamas dalykas“, – teigia Šanchajuje užaugęs, o dabar JAV gyvenantis romanistas X. Qiu. Šiandien bet kokia antrarūšiškumo mintis yra išnykusi, daugelis Šanchajaus gyventojų ilgisi praeities didingumo. „Dabar Šanchajaus gyventojų širdys grįžta į XX a. 4-5 dešimtmečius. Visi nori sugrįžti į tos ankstesnės šlovės laikus.“, – sako TV laidų vedėjas K. Cao.
Ankstesnė Šanchajaus šlovė priklausė nuo Vakarų. Šįkart už viską atsakingas pats Šanchajus, ir štai kodėl dabar yra kilęs toks susidomėjimas vietine kultūra ir kalba. Gruodžio mėnesį, kai du radijo stoties „Moving 101“ laidos vedėjai kalbėjosi Šanchajaus tarme, vienas klausytojas jiems parašė pareikšdamas savo pasibjaurėjimą dėl to, kad jie nešneka standartine mandarinų kalba. Savo šanchajiečių gerbėjų pasigerėjimui, laidos vedėjas Xiao Jun atsakė, kad klausytojas turėtų išsinešdinti iš miesto. Pašaliniais gali jaustis netgi ilgalaikiai imigrantai. „Aš čia gyvenu jau daugybę metų, – sako madingą rankų darbo dirbinių parduotuvę turinti 50 m. dizainerė iš Taivanio Beryl Wang. – Tačiau dėl to, kad esu atvykėlė, vis dar nejaučiu, kad su manimi elgtųsi kaip su vietine.“ B. Wang pasilieka mieste, nes jis siūlo tokias galimybes, kurių ji negali rasti niekur kitur. „Mane traukia Šanchajaus energija“, – sako ji.
Pasirinkimo miestas
Štai šis požiūris žada Šanchajaus parodą paversti ekstravagantišku įvykiu. Renginio organizatoriai įsitikinę, kad tai ne tik komercinis reikalas. Pasaulinės mugės gal ir yra turėjusios jiems įtakos, bet, kaip ir Pekino Olimpinių žaidynių atveju, Kinija visiškai atsidavė parodai. 5 kv. km plotą užimančiame, kiek į pietus nuo Šanchajaus centro esančiame buvusiame dokų rajone stovi daugiau nei 100 paviljonų. Tarp konstrukcijų galima rasti visko: pradedant ekstravagantiškomis – Japoniją atstovaujančio „kvėpuojančio organizmo“, kuris panašus į rožinį manga veikėją, D. Britaniją atstovaujančių šėriuotų „sėklų rūmų“, kurie primena Bekingemo rūmų sargo meškos kailio kepurę, Meksiką atstovaujančio „aitvarų miško“ – ir baigiant senamadiškomis. (JAV paviljonas atrodo kaip pilkas užmiesčio biurų parkas.) „Daugelis kinų neturi galimybės išvykti į užsienį, – pastebi buvęs ambasadorius Prancūzijai Wu Jianmin, kuris rėmė Kinijos siekį rengti parodą 2010 metais. – Bet paroda Šanchajuje jiems atveria galimybę pamatyti, kaip pasaulis pasistūmėjo į priekį.“
Anot oficialios kinų žiniasklaidos, renginio pasiruošimui Šanchajus išleido apie 58 milijardus dolerių. Buvo labai išplėstas metro, prie miesto Hongqiao oro uosto buvo pristatytas didžiulis naujas terminalas, ir darbuotojai tris metus praleido perstatinėdami Bund – tvarkydami požeminį eismą ir platindami žymiąją uosto rajono pėsčiųjų alėją. Kovo mėnesį Bund rajone „Hongkong & Shanghai Hotels Ltd.“ atidarė naują „Peninsula Shanhai“. Kompaniją kontroliuoja Kadoorie šeima, kurios šaknys Šanchajuje siekia XIX a., kuomet Irako žydas Ellis Kadoorie atsikraustė į miestą. Bund rajono perstatymui užbaigti, miestas įgaliojo italų amerikiečių menininką Arturo Di Modica sukurti buliaus skulptūrą – tokią kaip jo žymioji skulptūra prie Niujorko Volstryto – tam, kad ji atspindėtų Šanchajaus, kaip finansinio centro, ambicijas.
Bet siekdamas naujo, Šanchajus praranda tai, kas jį darė unikaliu. „Wujiang Road“, kažkada vadintas Meilės alėja, prieškariniame Šanchajuje buvo prostitucijos centras, o vėliau žinomas dėl savo užkandžių prekystalių. Per praeitus metus jis buvo perstatytas į paprastą pėsčiųjų alėją su ‚Starbucks“ ir „Krispy Kreme“ užkandžiais ir gėrimais išsinešimui. „Blogoji pusė yra ta, kad per pastaruosius 18 mėnesių mes greičiausiai praradome daugiau senų pastatų nei per pastaruosius 10 metų. Man tai liūdniausias dalykas“, – mums sėdint vienoje iš miesto kavinių pasakė Šanchajuje įsikūręs autorius ir konsultantas Paul French. P. French išvardino šiuos sugriautus ir suniokotus pastatus: buvusios jėzuitų Recoleta misijos vitražiniai langai išdaužyti tam, kad būtų daugiau erdvės parodos darbuotojų lovoms; praeitais metais per Bund rajono perstatymo darbus nugriautas 106 m. senumo Šanchajaus „Irklavimo klubas“, sugriauta dalis buvusio miesto žydų anklavo pastatų, tarp jų – kerinti užeiga „White Horse“.
P. French turi seną juodaodžių grupės iš Sietlo Earl Whaley ir „Red Hot Syncopators“, kuri 4 deš. viduryje grojo „Wujiang Road“ pabaigoje buvusioje Šv. Anos banketų salėje, nuotrauką. Tai, kas liko iš banketų salės, dabar yra už parodą reklamuojančios mėlynos tvoros. Didžiulio ekskavatoriaus šešėlyje pasislėpę du darbuotojai žvalgosi po aikštelę. Net oficialūs išsaugojimo įsakymai nesugebėjo sustabdyti negailestingo gražiųjų senų Šanchajaus pastatų griovimo. Poreikis sugriauti tai, kas sena, Šanchajuje nėra naujas. Miesto sienos buvo beveik visiškai sugriautos 1912 metais. Tačiau senųjų pastatų išlaikymo šalininkai nurodo į Tianzifang – shikumen stiliaus apylinkę, kuri pastaraisiais metais buvo pripildyta stilingomis parduotuvėmis ir restoranais. Jiems tai yra pavyzdys, kaip Šanchajus gali vystytis išlaikydamas savo senąjį žavesį, nors ne visi gyventojai su tokiu požiūriu sutinka. Į pensiją išėjusi 90 metų Chen Yuzhen sako, kad nepaisant jos gyvenamos kaimynystės vystymosi, „mes vis dar neturime tualetų [savo namuose].“
Sumišę jausmai
Kaip ir parodos organizatoriai, Šanchajaus vadovai yra susikoncentravę ties geresniu rytojumi. Tuo pačiu metu miestas yra atsidūręs kinų, kurie nori sustabdyti grėsmes savo gyvenimo kokybei, aktyvizmo priešakyje. 2008 m. Šanchajaus gyventojai, bijodami kad tai pakenks nekilnojamojo turto vertei ir galbūt jų sveikatai, surengė eilę protestų prieš planus išplėsti miesto magnetinę levitaciją ar maglevą [traukinys judantis magnetinio lauko pagalba]. Naujesnių butų kompleksų su lapuočių sodais Minhang rajone savininkų priešiškumas miesto valdininkams yra didžiulis. „Kai kurie valdžios pareigūnai ir interesų grupės begėdiškai piktnaudžiauja žemės resursais ir miesto erdve“, – anonimiškas kritikas neseniai parašė internetinėje skelbimų lentoje. Protestai nėra revoliuciniai, tačiau jie skirti priversti valdžią atkreipti dėmesį į turtingesnius, labiau savimi pasitikinčius piliečius. Kinijai tampant vis turtingesne ir labiau urbanizuota, kiti miestai stebės kaip Šanchajus susidoroja su savo augimo skausmais.
Miestas mėgaujasi dėmesiu. „Mes šanchajiečiai pripratę būti dėmesio objektu, – šou metu sako komikas L. Zhou. – Yra žmonių, kurie mums pavydi, kai mums sekas, ir nerodo jokios užuojautos, kai mums nesiseka. Jiems aš pasakyčiau, kad mes, šanchajiečiai, mieliau esame pavydo nei užuojautos objektas“. Tūkstančiai žiūrovų ūžia pritardami. Jie žino, kad jų miestas vėl viršūnėje – ten, kur jam priklauso būti.
Parengta pagal time.com
