Rusijos užsienio politikos kontekste svarbūs du abstraktūs strateginiai dokumentai. Vieną jų bendrais bruožais apibūdino Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, o apie kitą informacija buvo nutekinta žurnalui „Newsweek“ Maskvoje. Pasirodo, yra svarstomas svarbus pasikeitimas šalies užsienio politikoje. Jeigu tai bus iki galo įgyvendinta, bus atsisakyta troškimais paremtos ir priešiškos prieigos užsienio politikos srityje. Tokiam svarbiam motyvui kaip „atgimstanti Rusija“ kyla iššūkių. Planai siekia nuo draugiškų santykių su Lenkija atkūrimo iki sienos demarkacijos su Norvegija.
Gegužės 13 dieną S. Lavrovas pristatė pranešimą Federacijos Tarybai apie valstybės užsienio politikos prioritetus, paremtą 2010 m. sausį paviešintomis tezėmis. Nors dalis jo kreipimosi buvo apgailestavimas, kad Jungtinės Valstijos didesnę svarbą teikia nacionalinei įstatymų leidybai negu tarptautiniams susitarimams, pabrėžė, kad šiais metais Maskvos tikslai keičiasi. Kaip vieną iš aspektų jis paminėjo sienos su Azerbaidžanu įforminimą ir išreiškė atspalvį turintį požiūrį į Dalai Lamą. Tai padaryta be papildomo Tibeto temos svarstymo. Taigi naujoje užsienio politikos doktrinoje tarsi atsisakoma valstybes skirstyti į draugus ir priešus, be to, politika koncentruojama į pragmatinius interesus, paremtus D. Medvedevo troškimu modernizuoti ekonomiką. Dėl to gali sumažėti įtampa tarp valstybių.
Kaip kalbama, dokumente keliami labai ambicingi tikslai: ekonominis Baltijos šalių užkariavimas, bendrovių Vidurinėje Azijoje pirkimas, branduolinis bendradarbiavimas su Afrikos valstybėmis ir tolesnis ryšių su Indija bei Kinija stiprinimas. Dėl visuotinės finansų krizės S. Lavrovas kaltina į Vakarus sutelktą visuotinio valdymo sistemą, dominuojamą Jungtinių Valstijų. Tokio pobūdžio valdymas pasaulio politikoje ir ekonomikoje dabar susilpnėjo. Ministras pasiūlė naują prieigą, skatinančią pagrindinių pasaulio jėgų tarpusavio priklausomybę, kuri paveiktų ekonomikas ir kultūras, apimančias Maskvos interesus, dar prieš įvardijant, ar ES, ar Jungtinės Valstijos yra geresnis partneris.
Plėtodami daugiau bendradarbiaujančią užsienio politiką, vadovai randa kapitalo, reikalingo modernizuoti Rusijos ekonomiką, nes jai pačiai neužtenka pinigų technologiniam lūžiui. Krizė parodė, kad Rusija nepajėgi žengti pirmyn visiškai savarankiškai – reikia prie ko nors prisiglausti. O prisirišimas prie Europos Sąjungos (ES) įtikintų Europą investuoti į Rusijos modernizaciją.
Buvusios Sovietų Sąjungos dokumente prioritetu laikomi abipusių investicijų apsaugos susitarimai su Azerbaidžanu, rusų bankų stiprinimas jame. Baltarusijoje bus palaikomos Rusijos bendrovės ir jų vieta energetiniame sektoriuje. Baltijos šalys bus išnaudojamos prekių tranzitui į ES. Rusijai svarbios jų informacinės technologijos, logistika ir transportas.
Energetiniam bendradarbiavimui su Vokietija paminėtina politinė parama „Nord Stream“ („Šiaurės srautui“). O štai Italijos patirtis bus panaudota ruošiantis Sočio žiemos olimpinėms žaidynėms 2014 m. Problemos šiam užsienio politikos pakeitimui susijusios su sunkumais koordinuojant verslo pastangas ir jų ryšys su vyriausybe bei užsienio reikalų ministerija. Reikės priversti kartu dirbti energetikos bei pramonės ir prekybos ministerijas. Rusijos užsienio reikalų politika bus mažiau paremta retorika ir įnoriais.
Pagal „Eurasia Daily Monitor“ informaciją parengė Irma Baranauskaitė.
