Rusijos santykiai su Europos Sąjunga yra tokie komplikuoti, kad juos sunku būtų paaiškinti taikant kokią nors geopolitinę schemą.
Visų pirma (ne tik dabartinei Rusijai) Europos Sąjunga yra mįslingas darinys – tai ne valstybė, bet ir ne valstybių federacija. Ir su šiuo visiškai nauju dariniu priverstas susidurti dažnai XIX amžiaus politinėmis kategorijomis mąstantis Rusijos politinis elitas.
Abipusių santykių išvengti neįmanoma.
ES tiesiogiai ribojasi su Rusija ir yra viena didžiausių jos prekybos partnerių. Europos Sąjungai Rusija –viena svarbiausių energetikos šaltinių tiekėjų. Abi yra viena kitai reikalingos. Rusija savo valią dažniausiai primeta jėga. Europos šalys tapti Sąjungos narėmis nori pačios ir jų nereikia laikyti Sąjungoje prievarta, kaip Rusija elgiasi su Čečėnija. Tai labai didelis ES ir Rusijos skirtumas.
Tačiau vargu ar supratimas, kad susiduriama su kažkuo visiškai nauju, atėjo į Rusijos politikų sąmonę.
Pažvelkime, kaip Rusijoje vertinama Europos Sąjunga.
Rusijoje vyrauja dvi pasaulio suvokimo teorijos. Vienos jų atstovai mano, kad Rusija nepriklauso nei Europai, nei Azijai, bet yra kažkur viduryje, kitaip tariant, turi savo atskirą kelią. Kita grupė politologų, filosofų ir politikų yra įsitikinę, kad Rusija neginčijamai turi priklausyti Europai, o atskirų kelių ieškojimas yra visų Rusijos problemų priežastis. Šis skirtumas matyti daugelyje Rusijos analitikų straipsnių ir konkrečiuose politikų veiksmuose. Vladimiro Putino pareiškimai, kad Rusija turi savo kelią ir tik jai būdingą demokratiją, rodo, jog Rusijos išskirtinumo teorijos rėmėjai dabartinėje šios šalies valdžioje vyrauja. Tokiam politiniam elitui, panašiai kaip XIX amžiaus slavofilams, Europos vertybės yra svetimos, o ES valdymas, kai nėra vieno viską diktuojančio centro, sunkiai suvokiamas. Rusijos Federacija, jei būtų valdoma tokiais principais kaip Europos Sąjunga, paprasčiausiai subyrėtų. Galbūt tai ir yra viena priežasčių, kodėl Rusijos politinė raida juda kita linkme. Europos Sąjunga yra politinis eksperimentas, o dabartinė Rusija yra užkietėjusi konservatorė blogąja šio žodžio prasme.
Rusijai Europos Sąjunga yra sunkiai suprantamas „gyvūnas“. Tačiau juk dažnai net patys Sąjungos gyventojai sunkiai pajėgia apibrėžti politinį darinį, kuriame gyvena.
Tai ir yra viena priežasčių, kodėl ES kai kada – ypač buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje – lyginama su SSRS, nors ES su ja turi tik tiek bendro, kiek, sakykim, su Indonezija.
Eilinis Rusijos pilietis didesnių skirtumų pastebi tik kirtęs Lietuvos ar Lenkijos sieną ir supratęs, kad gali važiuoti iki pat Portugalijos be vizų.
Ar iš viso toks darinys kaip ES ruso sąmonėje egzistuoja?
Atsakyti į šį klausimą keblu. Juk vargu ar didžiuma pačių ES gyventojų save visų pirma laiko ES, o ne Vokietijos, Lenkijos, Prancūzijos ar Latvijos piliečiais. Sunku reikalauti iš rusų to suvokimo, kurio neturi patys ES gyventojai ar verslininkai. Sakykim, dujotiekis Baltijos jūra bus tiesiamas ne dėl Europos Sąjungos, bet dėl Vokietijos interesų.
Beje, Rusijos valdžia ir politikos apžvalgininkai labai griežtai, panašiai kaip kadaise buvęs JAV gynybos ministras Donaldas Ramsfeldas, skiria „senąją Europą nuo naujosios Europos“. Tačiau, skirtingai nei D. Ramsfeldas, V. Putino Rusija daugiau simpatijų jaučia „senajai“, o ne „naujajai“ Europai.
Rusijos santykiai su buvusiais šaltojo karo laikų priešininkais, galbūt išskyrus Didžiąją Britaniją, yra tikrai geri. Tai ypač akivaizdu, jei palyginsime Rusijos nesutarimus su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis ir draugiškus net po Gruzijos krizės jos santykius su Prancūzija, Italija ar Vokietija.
Trumpai apibrėžti Rusijos politiką Europos Sąjungos atžvilgiu būtų galima kaip pagrįstą principu „skaldyk ir valdyk“. Žinoma, valdyti Briuselio Maskva negali, bet skaldymo politika, ypač jei ji paremta energetiniu šantažu, duoda puikių rezultatų. Paskutinis pavyzdys ir Rusijos diplomatijos laimėjimas – Gruzijos krizės „sureguliavimas“. Galiausiai ES vėl atnaujino derybas su Rusija, nors po rugpjūčio karo buvo daug grūmojimo ir perspėjimų. Nevykusi ir nevieninga ES politika bei „gudri“ Prancūzijos prezidento Nikolas Sarkozy diplomatija leido faktiškai padalyti Gruziją. Tai, ko gero, vienintelis ES „laimėjimas“ šiame konflikte.
Rusija pasiekė dar vieną pergalę. Vien tai rodo, kad Rusijos politikai situaciją Europoje vertina realiau nei Briuselio biurokratai.
Didelei daliai ES valstybių – buvusioms socialistinėms šalims – tai nuskambėjo kaip rimtas perspėjimas.
Buvusios vadinamosios socialistinės stovyklos valstybės yra kur kas įtaresnės ir mažiau palankios Rusijai, nors jų ūkis dažniausiai yra labiau priklausomas nuo Rusijos nei, sakykim, Italijos ar Prancūzijos. Lenkija ir Lietuva kelerius metus trukdė Rusijai pradėti partnerystės derybas su ES. Tai tikrai negalėjo sukelti ir nesukėlė jokių Maskvos simpatijų.
Matyt, net psichologiškai, o ne tik politiškai didžiumai Rusijos politinio elito yra sunku susitaikyti su tuo, kad Estija ar Bulgarija yra tokios pat lygiateisės Europos Sąjungos narės kaip Portugalija, Graikija ar Airija. Buvusioms socialistinėms šalims, dabartinėms ES narėms, sunku iki galo patikėti, kad jų gatvėse nepasirodys Rusijos tankai.
Naujųjų ES šalių nuotaikas geriausiai atskleidžia buvusio Čekijos prezidento Vaclavo Havelo žodžiai: „Rusija ir vėl pradeda prarasti supratimą, kur prasideda ir kur baigiasi jos valstybinės sienos.“ Net prieš Rusijos ir Gruzijos karą 71 procentas lenkų teigė jaučiantys baimę dėl Rusijos elgesio. Sociologinės apklausos rodo, kad dauguma rusų vakarų europiečius vertina palankiau nei savo buvusius sąjungininkus „kovoje už komunizmo pergalę“.
Beje, Rusija siekia skaldyti ne tik ES, bet ir NATO. Neseniai Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas pareiškė, kad NATO yra šaltojo karo liekana ir Europai reikia naujos saugumo sutarties ar naujos organizacijos. Galima sutikti, kad NATO nėra efektyvus, bet pabandykime įsivaizduoti, ką reikštų šios organizacijos išformavimas...
Jonas Motiejūnas
