Rusijos valdžios dualizmo tema, kuri vienu metu dėl krizinės problematikos atsidūrė antrame plane, vėl yra politikų ir ekspertų dėmesio centre. Priežastis akivaizdi. Krizė parodė, kad Rusijoje susiformavusi politinė sistema nesugeba susidoroti su krizės iššūkiais.
Sprendimai, kurie yra priimami siaurame rate be išankstinio ekspertinio aptarimo ir konsultacijų su suinteresuotais visuomenės atstovais, dažnai yra neefektyvūs arba priimami pavėluotai.
Jų vykdymas – atskiro pokalbio tema, kadangi biurokratinė vertikalė, pajutusi pavojų, pradeda atvirai ignoruoti politinės vadovybės valią ir koncentruojasi ties savo interesų, dažniausiai neturinčių nieko bendro su nacionaliniais interesais, realizavimu.
Tačiau tandemokratijos ateičiai svarbiausia yra net ne tai. Greitai susitraukiančio biudžetinio pyrago sąlygomis labai paaštrėjo prieštaravimai tarp skirtingų grupių, sudarančių valdančiosios komandos pagrindą; valdymo piramidės viršuje stiprėja nepasitikėjimas ateitimi ir abejonės antikrizinių vyriausybės pastangų efektyvumu. Todėl atsiranda įvairios šnekos, gandai ir net išplėsti būsimos tandemokratijos transformacijos scenarijai.
Vėl suaktyvėjo nuoseklios liberalizacijos iš viršaus šalininkai. Jų mastymo logika yra paprasta. Kadangi situacija ekonominėje ir socialinėje sferoje vis blogėja, tiek masių, tiek pasiturinčių žmonių sluoksnio nepasitenkinimas bus nukreiptas prieš vyriausybę ir jos ligšiolinį kursą, turėjusį tokį liūdną rezultatą.
Kad būtų išsaugotas visuomeninis stabilumas ir valdžioje išliktų dabartinės grupės, yra reikalinga ekonomikos liberalizacija ir dozuota politinės sistemos pliuralizacija.
Kadangi kursas, kurį numatoma keisti, asocijuojasi su buvusio šalies prezidento vardu, permainas geriau vykdyti naujam valstybės vadovui, turinčiam plačius konstitucinius įgaliojimus. Tokiu atveju logiškai atrodo grįžimas prie prezidentinio monocentrizmo ir perėjimas prie technokratinės-antikrizinės vyriausybės.
Tačiau po ilgų tokio scenarijaus svarstymų jo šalininkai, turbūt, priėjo nedžiuginančios išvados. Savanoriškai išeiti iš valdžios niekas nesiruošia.
Prievartiniai gi bandymai pakeisti tandemokratiją į prezidentinę vienvaldystę, padaryti be „sutarimo procedūrų“, gali tapti rimtų konfliktų elito viduje priežastimi. Šie konfliktai gali sugriauti Rusijos valstybingumo pamatus ir sukelti grėsmę valstybės teritoriniam vientisumui.
Tai suprantama: Rusija vis dar yra šalis su silpnais institutais, ir todėl bet koks elito konfliktas, ypač kai jis tampa atviru, turi didžiulį griaunamąjį potencialą.
Tokio scenarijaus pavojingumo pripažinimas, greičiausiai, privertė valstybės vadovybę ieškoti alternatyvių variantų. Taip atsirado idėja apie tai, kad tandemokratijos iš viso nereikia liesti, kadangi dabartinėmis specifinėmis krizės sąlygomis ji ir yra valstybės tvirtumo pagrindas. Šią konstrukciją reikia tik perorientuoti nuo stabilumo ir tvarkos užtikrinimo, kam ji buvo sukurta, prie antikrizinių reformų vykdymo.
Vasario pabaigoje įvykęs Krasnojarsko forumas, greičiausiai, turėjo pristatyti šią idėją verslininkams ir valdininkams. Neatsitiktinai aukštų pareigų liberalai iš prezidentinių ir vyriausybinių struktūrų aktyviai demonstravo ten pasiruošimą permainoms, stebindami susirinkusius pamastymų radikalumu.
Tačiau praėjo tam tikras laikas ir vis labiau tampa aišku, kad šiems lūkesčiams nelemta išsipildyti. Taip, iš aukštų tribūnų ir spaudos dar girdisi užuominos apie permainas, tuo tarpu valstybės laivas plaukia ta pačia kryptimi. Tandemokratijos posūkis prie vyriausybės liberalų siūlomų orientyrų nevyksta.
Nerimas gi dėl ateities didėja, o vilčių, kad dabartinė sistema padės pergyventi sunkius laikus, tirpsta. Atitinkamai, tvirtėja ir supratimas, kad status quo išsaugojimo variantas dabartinėmis sąlygomis gali ir nesuveikti.
Politinių mąstytojų galimybes pasiūlyti šalies vadovybei naujas idėjas ir prieigas riboja viena pagrindinė sąlyga – adaptuoti sistemą prie besikeičiančių realijų būtina taip, kad nebūtų paliesti niekieno interesai. Jeigu toks sprendimas bus surastas, jis tikrai bus vertas Nobelio premijos socialinių mokslų srityje
Andrej Riabov, Carnegie Endowment for International Peace
