– Ką manai apie Meksiką? – pasiteiravo manęs brolis.
– Meksika – viena iš mano svajonių, – iš karto atsiliepiau. – O kas?
– Mūsų draugas Janošas vyksta dviem savaitėm į Meksiką. Gal nori prisijungti?
Trumpam susimąsčiau. Žinoma, noriu. Ir laiko dar turiu. Iki išvykimo į tėvynę lieka beveik trys savaitės. Interviu iš garsaus lietuvių rašytojo paėmiau, Los Andžele nieko įdomesnio per likusį laiką nenuveikčiau.
– Kur keliausime, ką valgysime, kur nakvosime? – kitą dieną paklausiau Janošą.
– Prisipirksime vandens, sauso maisto, turiu portatyvinę dujinę viryklę, palapinę. Pasiimsime miegmaišius. Moteliuose ir hoteliuose nenakvosime, kelionė nebus brangi. Daugiausia kainuos degalai, bet jie Meksikoje trečdaliu pigesni.
– Sutinku, – atsakiau.
Po kelių dienų mūsų maisto, kelionės ir nakvynės įrangos prikrautas automobilis pasuko San Diego kryptimi.
– Ar pasą pasiėmei? – kiek išsigandęs pasiteiravo Janošas.
– Žinoma, turiu, – dar kartą pasičiupinėjau lietuvio tautybę įrodantį dokumentą. – Viskas gerai, nesijaudink.
– Man tai kas, – nusijuokė draugas. – Paliksiu prie sienos ir žinokis.
– Galėsiu kirsti nelegaliai Meksikos sieną, – atsakiau visai nesidžiaugdamas tokia perspektyva.
Pasienį pasiekėme vakarėjant. Sustojome prie stop ženklo, išlipome ir su dokumentais rankose nuėjome į kabinetą, kur prie stalelio stovėjo rimtai nusiteikęs pareigūnas. Mano bičiulis, pasirodo, puikiai kalba ispaniškai. Susidomėjęs klausiausi apie ką jie kalba, bet nesupratau beveik nieko. Iš gestų tapo aišku, jog mus pravarė, turime vykti kažkur kitur.
– Kas negerai?
– Viskas gerai, – nenoromis išsunkė Janošas. – Tik mano automobilio dokumentai ne visai tvarkingi. Prakeikti FTB ir CŽV agentai. Jie visada man kliudo. Kur bepasisuksiu – jų darbas.
Kiek patylėjau, tada tariau:
– Bet mes jau Meksikoje.
– Jų agentų pilnas visas pasaulis!
Janošą seniai pažįstu, apie jo pasvirusį mąstymą jau žinojau, – prieš dešimtmetį buvau keliavęs su juo po Vakarų pakrantę nuo Los Andželo iki Sietlo, – tačiau su progresuojančia sekimo manija dar nebuvau susidūręs. Kas bebūtų, nusprendžiau, esu kietas vyrukas, todėl svarbiausia nesijaudinti ir negilinti problemos.
– Mūsų nepriims?
– Priims, nekur dėsis, – nusijuokė bičiulis.
Sėdę į automobilį kirtome pasienio punktą ir nuvažiavome tiesiai į Meksiką. Į mus niekas nekreipė dėmesio, pačioje Tichuanoje nuvykome į nurodytą vietą.
– Mes Meksikoje? – nustebęs paklausiau draugą.
– Taip.
– Kaip tai gali būti? Juk mūsų dokumentų niekas netikrino.
– Va ir važiuojame, kad patikrintų. Beje, kaip matai, į priekį galime važiuoti drąsiai be vizos, tačiau grįžtant bus nemalonumų. O gal tu ketini pasilikti Meksikoje?
Literatūriškai įdomu, bet iš tikrųjų pasilikti Centrinėje Amerikoje manęs netraukė. Todėl nuvažiavę ketvirtį mylios išlipome iš automobilio, nuėjome į nurodytą didelį pastatą ir kreipėmės į tarnautoją, kuris pirštu parodė kitas duris. Įėję į kabinetą nieko neradome, atsisėdome, laukėme. Apžiūrėjau darbo kabinetą. Grindys nelygios, duobėtos, tarsi būtų drėbtos iš molio. Darbo stalas numuštu, galbūt net nulaužtu kampu, purvinas, ant jo stoviniavo vienkartinė lėkštė su nebaigtu valgyti patiekalu. Maisto likučius apspitusios meksikietiškos musės. Kabineto kampe ant kito stalo be garso veikė televizorius. Rodė meksikietišką serialą. Už stalo stovėjo spinta su dokumentais, viena lentyna buvo sulūžusi ir nukritusi. Vienu žodžiu – vaizdelis kaip amerikiečių filmuose apie Meksiką. Nors virš durų parašyta Jungtinės Meksikos Valstijos, tai ne JAV, kur oficiali valstybinė darbo vieta sutvarkoma su religiniu fanatizmu. Po gero pusvalandžio pasirodė šio kabineto šeimininkas.
– Kaip jūs čia patekote? – ispaniškai paklausė meksikietis, pamatęs, kad mes be vizos jau esame Meksikoje. Jo nesunkiai išverčiamą nuostabą aš supratau be vertėjo.
– Mes iš ten, – ranka parodė Janošas, kur turėtų būti Jungtinės Amerikos Valstijos.
– Labai keista, – nusiminė pareigūnas ir paprašė parodyti dokumentus. – O! Latvis? Žinai Ilgauską? O Sabonį?
– Žinoma, žinau. Tik aš lietuvis. Kaip ir jie, – kukliai pataisiau tarnautoją. Buvau pamalonintas, kad mūsų tėvynainiai žinomi net Meksikoje.
Apžiūrėjęs automobilio dokumentus pareigūnas lėtai papurtė galvą.
– Galite važiuoti tik į Bachą Kaliforniją, iškyšulį. Į kontinentą, deja, negalėsite vykti.
Nekas, kontinento nepamatysiu, na nors iškyšulį. Vis vien ta pati Meksika. Janošas pažvelgė į mane, aš tylomis linktelėjau.
– Ok, – atsakė Janošas.
Nemokėdamas ispaniškai paduotame blanke beveik viską teisingai užpildžiau, sumokėjome po 28 dolerius už vizas ir įvažiavome į Tichuanos centrą. Štai ji, Meksika! Už kelių kilometrų išvažiavome iš miesto. Staiga šalikelėje pamačiau iš smėlio maišų sukrautą pylimą, jo viršūnėje stovėjo trys kariškiai, du laikė automatus, o trečiasis buvo įsitvėręs kulkosvaidį.
– Šalyje perversmas? – pasijutau kiek nejaukiai.
– Ne, tai tik karinis kordonas.
– Kokiu tikslu?
– Pagąsdinti, įkvėpti pagarbos šaliai ir armijai.
Kaip vėliau pasirodė, pagarba šaliai buvo įkvepiama kas du–trys šimtai kilometrų. Beveik taip dažnai mokamas ir mokestis už kelius. Simbolinis. Pagarba daug svarbiau.
Kelionė buvo įspūdinga – Kalifornijos iškyšulys ilgas, apie pusantro tūkstančio kilometrų ilgio ir šimto–dviejų šimtų kilometrų pločio. Nuo Tichuanos iki iškyšulio apačios bėga pagrindinis siaurukas kelias, kuriuo vargiai gali prasilenkti du savivarčiai. Kelias vinguriuoja tai į vieną pusę, prie Ramiojo vandenyno, tai į kitą, prie Kalifornijos įlankos, kyla aukštai į kalnus ir vėl leidžiasi žemyn. Važiuoti juo nė kiek nenuobodu. Ypač naktį, kai kalnuose prasilenkdavome su milžiniškais vilkikais ir vos nebūdavome nustumti į bedugnę. O į ją nukristi visai nesunku – šalikelėje nėra jokio aptvaro, niekas neapsaugos nuo laisvo kritimo vietomis netgi iš puskilometrio aukščio. Dieną dažnai matydavau apačioje nukritusius, suknežintus ir paliktus automobilius. Tegul dūla! Puikus požiūris. Kai kurie itin sumaitoti automobiliai ištraukiami ir paliekami prie kelio kaip perspėjimas: „Lėksi – galvos neteksi!”
Jau naktį pravažiavome, ko gero, pro gražiausią iškyšulio miestą – Ensenadą. Vaizdas visaip kaip JAV Kalifornijoje – prieš miestą kelias išplatėja, tampa lygus ir tvarkingas. Šalikelėse pasirodo palmės, egzotiški augalai, gėlės, pirmieji nuostabūs, maži ir dailūs, spalvingi namukai. Tiesa, patamsyje nedaug mačiau, snūduriavau automobilio gale. Privažiavę kordoną buvome sustabdyti. Apsimečiau miegąs, tai kareiviai tik pašvietė į automobilio saloną, uždavė vairuotojui keletą klausimų ir leido keliauti tolyn.
Visur kitur kiek akys užmato, kiek važiuoja automobilis – tik kalnai, akmenys ir tarpukalnės, pilnos smėlio, suakmenėjusios lavos, kaktusų. Gyvūnų beveik jokių. Be musių, driežų ir retų voverių nieko nemačiau. Nė žiurkės, nė kojoto, apie gyvatę, skorpioną, tarantulą nė nesvajok. Karštis pasiutęs – dieną 35–40O C pavėsyje, naktį nukrenta iki 27–30O C. Kas čia gali gyventi? Tik meksikiečiai. Tačiau iš ko jie gyvena? Pramonės šioje dalyje nėra, vaisių ir daržovių jie irgi neaugina, nes dirbamos žemės nėra. Tik aplink kelis miestus mačiau nedidelius raudonžemio laukus ir augančias kultūras. Taigi, lieka turizmas, bet ir jis skurdus. Baltieji atvyksta tik į šiaurinę dalį – į Tichuaną ir Ensenadą ir pietinę dalį – San Lukasą.
Gyventojų nedaug, viso iškyšulyje gyvena apie 4 milijonus, kiekvienas nedidelis miestelis prasideda automobilių laužynu. Kuo didesnis laužynas, tuo mažesnio miestelio gali tikėtis.
– Ei! Gringos! – šūktelėjo mums viename miestelyje.
– Mes ne gringos! – piktai atsiliepė Janošas. – Jis – lietuvis, aš – vengras. Mes europiečiai!
– Vis tiek jūs kreizi, – vėl nusijuokė meksikiečiai.
– Kodėl? – dabar ir aš nustebau.
– Visi gringos išprotėję, – atvirai šaipėsi meksikiečių kvartetas. – Kuo jūs kitokie?
– Tu matei?! – mane užsipuolė Janošas. – Čia FTB pokštai. Nekenčiu sekimo, nekenčiu slaptųjų tarnybų!
Apsižvalgau – ne, keturių įkaušusių vyriškių neįveiksime. Tiek to, tegul galanda dantis. Be to, jie turi teisę. Tai jų šalis, o atvykę amerikiečiai tikrai mėgsta pasišiukšlinti. Tiesa, ne visi, ne bet kur. Ir tų amerikiečių matėme labai nedaug. Mažai kas nori atvykti ilsėtis prie vandenyno, į beprotišką karštį ir minimalių paslaugų pasaulį, kur paplūdimiuose gėlas vanduo deficitas, išvietės kaip mūsų kaimuose – vidury plyno lauko, pilnos musių, nors ir pripukštos chemikalų. Karštis, smarvė ir antiestetika.
Nusprendėme užsukti į nuošalų kalnų kaimelį, garsėjantį išlikusia XVII–XVIII a. bažnyčia. Turėjome važiuoti į kalnus kokius 35 kilometrus. Kelias siauras, siaubingai prastas – šiurkšti skalda, stambus žvyras, pilna nemažų kritulių, kuriuos privalai teisingai aplenkti. Tokiame kelyje vargiai apsisuksi. Pajudėjome 12–15 km per valandą greičiu. Nuvažiavus kokius 8–10 km radome nuo kelio nuslydusį savivartį. Jo vienas ratas kybojo ore virš reikšmingos bedugnės. Įkaušęs vairuotojas dainavo besileidžiančiai saulei, o gal baidė kojotus ir jam nė motais, kad jo paimti atvyks tik rytoj, kai pasiges automobilio. Nustebęs apžiūrėjo mus, bet nuo bet kokios pagalbos gestais atsisakė.
Į miestelį atvykome visai sutemus. Vienintelis viešbutis uždarytas. Pradėjome belstis į uždarytas duris. Netrukus prisistatė policininkas ir paklausė, ko norime. Pasakėme, kad atvykome pasižiūrėti legendinės bažnyčios. Nustebęs ištiesė pirštą į šalia dunksantį tamsų aukštą pasatą:
– Šitos?
Linktelėjome. Pasiskundėme, kad viešbutis nenori priimti. Paklausė, ar turime palapinę. Žinoma, turime. Tai kokios problemos? Miegokite centrinėje aikštėje. Kaip? Prieš pat bažnyčią? Žinoma. Jokių problemų. Išsiskleidėme kėdes, susidaužėme alaus buteliais ir čirškiant cikadoms pasveikinome juodą naktį.
Anksti ryte išgirdome aplink vaikštinėjančius kaimiečius. Pro plyšį matėme, kaip jie nepatenkinti skersakiuoja į mūsų laikiną namelį.
– Maunam iš čia, FTB agentai nė pamiegok neleidžia, – iškart susirūpino Janošas. Jo padidintas jautrumas dažniausiai pasireikšdavo priešiškumu, kai kada visai nemotyvuotu.
– Kaip? Ir bažnyčios neapžiūrėsime?
– Nėra reikalo, – nukirto jis.
Ką gi, susipakavome mantą ir patraukėme automobiliu atgal. Pagal knygą turistams kaimelyje gyvena apie 100 žmonių. Nuo artimiausio miestelio – 2–3 valandos kelio. Kuo jie užsiima, pagalvojau. Apsidairęs pamačiau, kad, ko gero, visas kaimas tarnauja bažnyčiai – kelios dešimtys meksikiečių palmių šakomis šlavė centrinės aikštės grindinį, kiti laistė retus medelius, gėles, rinko šiukšles, visi likę kėlėsi, skubėjo į bažnyčią, meldėsi, seno, mirė. Štai ir visas uždaras ratas.
Grįždami nuo kalno viršūnės besileidžiančiame tarpeklyje, maždaug 30 metrų gylyje, pamatėme vešlesnes palmes, nusprendėme, kad kažkur turėtų būti neišdžiūvęs šaltinis. Ir tikrai – radome. Tikra retenybė. Nuostabus dalykas nusiprausti, išsiskalbti, platesnėje įdauboje paplaukioti. Iki pagrindinio kelio likus 8–10 kilometrams kalnuose užklimpome. Janošas atsisakė eiti pagalbos, aš kalbos nemokėdamas taip pat. Nusprendėme laukti. Po kokių 6–7 valandų pro šalį važiavo automobilis, kuris mus ištraukė.
Viename miestelyje mano vairuotojas remontavo automobilį. Sumokėjo kokius 7–10 kartų pigiau, nei būtų mokėjęs Los Andžele. Laukdami, kol mechanikas kelias valandas klaikiame karštyje už 15 dolerių kuitėsi po variklį, mes gurkšnojome šaltą alutį, abejingai vartėme gidą ir perskaitėme, kad visai netoli, vos už valandos kelio, yra šaltinis ir netgi tvenkinys.
– Ar ten galima nuvažiuoti nusimaudyti? – paklausė Janošas.
– Žinoma, jokių problemų. Aš prieš kelias dienas buvau su šeima, nuostabiai pasiplaukiojome, galima nardyti, vanduo kristališkai švarus. Tik kelias prastas, bet dėl maudynės tikrai verta, – patikino automeistras su atvira, draugiška šypsena veide.
Ką gi, žmonės sako, žmonės žino. Ėmėm ir nuvažiavome. Kelias daug blogesnis, nei tikėjomės, užėmė apie dvi valandas. Sušilome, sukaitome, pagaliau atvykome. Vos gyvi užtrenkėme automobilio dureles ir per dulkes ir sudžiūvusius krūmus puolėme prie žadėto vandens telkinio. Jau iš tolo man kilo įtarimų – oazė didelė, gal 30–40 metrų skersmens, apsupta palmių, bet nesigirdi jokio šniokštimo, ore nė užuominos apie arti esantį vandenį. Nusileidome. Ir ką manote – ogi vidury išdžiūvusio tvenkinio guli du ožkų lavonai, pusiau apėsti, matyt, kalnų liūtų, arba pumų. Aplink nė lašo vandens.
– Na ir išdūrė mus. Tfu! – spjoviau ant sauso smėlio.
Grįždami į Tichuaną maždaug vidurkelyje privažiavome vienišą degalinę. Kelias siauras, dulkėtas, kiek akys užmato – jokios gyvybės, jokios civilizacijos, jokių automobilių. Prisipylėme kuro, užsukome vidun nusipirkti šalto gėrimo. Staiga tarsi iš niekur prie degalinės privažiavo keturi automobiliai, vienas iš jų – policijos. Per kelias sekundes parduotuvėlė buvo pilna žmonių. Iš kur jie atsirado? Nusipirkę išėjome laukan.
– Matei? – sušuko Janošas. – O dar šaipaisi iš manęs. Juk tai akivaizdus FTB darbas. Jie iš niekur atsiranda, jie nuolat seka mane, nematomi, užsislaptinę. Prakeikimas.
Šį kartą neturėjau ką pasakyti.
Grįžome per tą pačią Tichuaną. Vidury miesto nuleido ratą, o atsarginis, pasirodo, netinka.
– Tai CŽV darbas, – bandžiau guosti bičiulį.
– Nekarksėk, o padėk stumti, – atšovė tas.
Būtų didelių nemalonumų, jei ratą būtų nuleidę kur nors kalnuose, kur per dieną nepravažiuoja joks automobilis. Pasisekė. Prie pasienio punkto privažiavome, kai buvo jau tamsu. Dešimtą vakaro siena uždaroma iki ankstyvo ryto. Abejingas amerikietis su mėsainiu rankoje priėjo prie mūsų automobilio, paprašė pasų, pašvietė į veidus, paklausė iš kur esame kilę, kur buvome, kur vykstame ir mostelėjo, kad galime nešdintis.
Neminint kai kurių nesklandumų ir nepriteklių, man labai patiko atšiaurus Centrinės Amerikos kraštas. Pasirodo, net ir čia žmonės sugeba gyventi, išgyventi. Tik įvažiavus į JAV dingtelėjo, kad neaplankiau kontinento, nepamačiau piramidžių, kitų didingos Majų civilizacijos paminklų. Tačiau pamaniau, kad tai galėsiu atlikti kitą kartą.
