Živilė Kropaitė, LRT radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt
Rinkimai Indijoje išsiskiria ne tik tuo, kad trunka ilgiau nei mėnesį ir juose dalyvauja 800 mln. žmonių, bet ir tuo, kad kas ketvirtas ar net kas trečias kandidatas šiuo metu yra teisiamas už smulkesnius ar didesnius nusikaltimus. Rinkimai į žemesniuosius parlamento rūmus prasidėjo šio mėnesio pradžioje, o baigsis tik gegužės 12 d. Dar kelias dienas bus skaičiuojami rezultatai.
Visą mėnesį nuo balandžio pradžios devyniais etapais beveik milijone apylinkių prie balsadėžių laukiama 814 mln. gyventojų. Užsiregistravusių rinkėjų jau šimtu milijonų daugiau nei per praėjusius rinkimus ir, pavyzdžiui, daugiau nei balsavusiųjų per šešerius pastaruosius rinkimus JAV kartu sudėjus.
Už balsus partijos moka alkoholiu ir narkotikais
Portalo „The News Minute“ žurnalistė Dhanya Rajendran nemano, kad indai tai suvokia kaip „didžiausius demokratinius rinkimus pasaulyje“ ar supranta, kokio masto šis įvykis. „Daugėjant žmonių ir partijų, rinkimų komisijai visose valstijose užtikrinti visus logistinius dalykus, pavyzdžiui, perkelti policiją ar apsaugą iš vieno miesto į kitą, milžiniškas darbas. Viskas planuojama ištisus mėnesius. Antras svarbus dalykas – užtikrinti, kad būtų kuo mažiau nelegalių veiksmų“, – kalba ji.
Pasak žurnalistės, komisija jau paskelbė apie sulaikymus dėl pažeidimų, kai rinkėjams buvo mokami pinigai, duodama alkoholio ar narkotikų prašant balsuoti už vieną ar kitą partiją. Tad, jei komisija išvengia ginčų ir smurto, daugelyje valstijų tai didžiulis pasiekimas.
Didžiulis pasiekimas ir jei išsirenki, už ką balsuoti. Be pagrindinės konkurentės, jau 10 metų valdančios kongreso partijos, kuriai vadovauja garsioji Gandžių dinastija, arba irgi naujai iškilusios antikorupcinės „AAm Admi“ (paprastų žmonių) partijos, didžiausia sėkmė ir laimėjimas prognozuojamas induistų nacionalistų opozicijai BJP ir jos lyderiui Narendra Modi.
Londone esančio Indijos instituto dėstytoja Louise Tillin pastebi, kad suprasti Indijos rinkimus visada sudėtinga. O šie ypač svarbūs, nes per kampaniją itin išryškėjo vakarinės Gudžarato valstijos ministro N. Modi kandidatūra: „Tam tikru atžvilgiu šie rinkimai – tarsi labai suasmenintas konkursas tarp N. Modi ir alternatyvų. Pats N. Modi labai įvairialypė figūra. Jo šaknys – induizmo nacionalistinėje politikoje, kurios vienas iš siekių – vaizduoti Indiją, kaip induizmo šalį. O tai labai kelia rūpestį tokioms svarbioms grupėms, kaip musulmonai ar krikščionys.“
Pasak L. Tillin, kai N. Modi buvo tos valstijos ministras, rimti susirėmimai su musulmonais nusinešė gyvybių. O kai kurie tikina, kad N. Modi asmeninis dalyvavimas (tiksliau, jo nebandymas tų riaušių sustabdyti) taip ir nebuvo pakankamai ištirtas. „Jį labai remia verslininkai, ir daug kas Indijoje jį mato kaip žmogų, kuris tiesiog dirbs ir atgaivins Indijos ekonomiką po lėtesnio augimo“, – kalba ji.
Svogūnų kainos – infliacijos barometras
Ekonomika – tema, kuri tikrai rūpi viena sparčiausiai augančių ekonomikų vadinamai Indijai. Ištisus dešimtmečius buvusi uždara, paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje šalis ėmė atsiverti. 2007 m. bendrasis vidaus produktas išaugo triskart, ir Indija tapo išmanumo bei modernumo sinonimu. Tačiau dabar ekonomika sulėtėjusi – pasak ekspertų, dėl to kalčiausia reikiamų reformų nesiėmusi valdžia.
Petras Šimeliūnas, Užsienio reikalų ministerijos Išorinių ekonominių santykių departamento ambasadorius ypatingiems pavedimams, kuris buvo ir pirmasis Lietuvos ambasadorius Indijoje, sako, kad indai nepatenkinti Kongreso partija, šalį valdžiusia 10 metų. Per tą laiką rupijos kursas krito, buvo didelė infliacija. Pavyzdžiui, labai pakilo vaisių ar tokių daržovių, kaip svogūnai, kaina. Beje, sako P. Šimeliūnas, svogūnų kaina yra savotiškas barometras, nes indai jų suvartoja labai daug.
„Kitas dalykas, žinoma, noras, kad šalis būtų valdoma teisingai ir gerai. Kongreso partija turėjo patirties, nes valdė daug metų, o BJP valdė tik vieną kartą. Tad ar vienas lyderis N. Modi ištemptų valstybę, irgi sunku pasakyti. Taigi žmonės nori geresnio gyvenimo“, – pastebi ambasadorius.
Dar vienas svarbus veiksnys, apie kurį kalba visi, – šalies jaunumas. Vidutinis amžius – mažiau nei 27 metai. Bet būtent tai ir yra vienas didžiausių iššūkių, LRT radijui sako L. Tillin: „Pastaraisiais metais jauni žmonės ėmė aktyviau balsuoti. Tai turbūt atspindi ir pereinamąjį laikotarpį, apie kurį kalba demografai: daug žmonių Indijoje yra jauni ir darbingo amžiaus, bet tai grupei sudėtinga gauti darbą.“
L. Tillin nuomone, kai kandidatas į premjerus kalba apie susikalbėjimą su naująja vidurine klase, jis kaip tik kalba apie šios kartos, kuriai smarkiai auganti Indijos ekonomika vis dėlto daug darbų nepasiūlė, tikslus ir nepasitenkinimą. „Ekonomistai augimą apskritai apibūdina kaip augimą be darbų, o tai atspindi faktą, kad jį generuoja paslaugų, o ne gamybos sektorius, kaip, tarkim, Kinijoje“, – pastebi ji.
Rinkimuose dalyvauja ir teisiami asmenys
Apie 30 proc. kandidatų į žemesniuosius rūmus, nevyriausybinių organizacijų duomenimis, teisiami už įbauginimą, viešosios tvarkos pažeidimus arba net už grobimus ir žudymus. Nevyriausybininkai pastebi, kad Indijos įstatymuose yra spraga – tie, kurie teisiami, bet dar nenuteisti, gali dalyvauti rinkimuose.
Kaip aiškina Jagdeepas Chhokaras, vienas iš Demokratinių reformų asociacijos įkūrėjų, įstatyme tik pasakyta, kad, jeigu esi nuteistas, tuomet negali būti išrinktas. Taip atsitiko, nes, kuriant įstatymus, niekas nė neįsivaizdavo, kad teisiami žmonės norės dalyvauti rinkimuose.
„Pirmiausia stengėmės pašalinti spragą įstatymuose. Pasiekėme, kad žmonės, padarę nusikaltimų, privalėtų viešai tai deklaruoti. Be to, apie tai ir patys informuojame rinkėjus, kad jie tinkamai pasirinktų, už ką balsuoti. Kandidatai turi duoti raštiškus parodymus, kitaip jų kandidatūra gali būti atšaukta“, – vardija J. Chhokaras.
Anot jo, teisinė sistema Indijoje gana lėta, nes teismuose per daug bylų. Taigi kartais žmogus gali būti kuo nors apkaltintas, o ar tas kaltinimas teisingas, gali paaiškėti tik po 10 metų.
D. Rajendran sako, kad vienam politikui yra pateikti 69 kaltinimai. Vieną partiją jis paliko, prisijungė prie kitos ir dabar kandidatuoja. „Žinoma, apie tai daug diskutuojama, tačiau kai kalbama apie rinkimus, partijoms svarbu tik viena – galimybės laimėti, – pabrėžia žurnalistė. – Daug kur šalyje išrinkta žmonių, kurie teisiami už gąsdinimus, riaušių sukėlimą, korupciją, išprievartavimus, tačiau jie gavo mandatus, nes partijos tikėjo jų galimybe laimėti.“
Kitas svarbus dalykas, D. Rajendran pastebėjimu, yra tas, kad jokie duomenys nerodo, ar indai balsuoja prieš korupciją. Nors jie dėl to pyksta ir apie tai kalba, vargu ar prieš tai balsuoja. „Yra žmonių, kurie rinkimus laimėjo sėdėdami kalėjime. Yra tokių, kurie teisiami už nužudymą ar išprievartavimą, o jų žmonos kandidatuoja ir laimi. Tačiau juk balsuoja patys žmonės. Todėl manau, kad korupcija, nors ir vyraujanti tema, balsuojant nėra esminė“, – svarsto žurnalistė.
Ekonomikos stabdys – resursų stoka
J. Chhokaras pastebi, kad tarptautinė žiniasklaida pateikia iškreiptą Indijos vaizdą – kriminalinis fonas, kalbos apie išprievartavimus parodo tik vieną pusę.
Kad, nepaisant religinių konfliktų, kurių šiuo metu pagausėjo, ar lėčiau ateinančio suvokimo apie žmogaus teises, bendro Indijos vaizdo vis dėlto nereikėtų supaprastinti, sutiktų ir P. Šimeliūnas: „Tie įvykiai iškart iškeliami į pirmus puslapius ir Indijoje, ir Vakarų spaudoje, todėl atrodo, kad ten tik tai ir vyksta. Bet šiaip šalis yra saugi ir pakankamai rami, gyventi ten tikrai nepavojinga. Kita vertus, ir žmonės nėra agresyvūs – indai labai taikūs. Bet iš milijardo visada atsiranda ne visiškai normalių.“
Indija, kurios religinė, kastinė, geografinė ir visokia kitokia įvairovė begalinė, per daug nesuvaldoma, kad kalbėtų vienu balsu. Tačiau ar galima klausti, kokio pokyčio norėtų Indija? P. Šimeliūno nuomone, kad ir kas laimės rinkimus, kelias, kuriuo norėtų eiti Indija, per daug neturėtų keistis. „Šiuo metu Indija yra atvira. Žinoma, investuotojai turi sunkumų dėl vietinės specifikos ir biurokratijos, bet Indija ir toliau liks ekonomiškai atvira ir Europai, ir Amerikai, ir kitoms valstybėms“, – įsitikinęs jis.
Ambasadorius sako, kad Indijos ekonomika turėtų ir toliau taip sparčiai vystytis, nors jos kelias šiek tiek kitoks negu Kinijos: „Indai ypač daug investuoja į IT sektorių, biotechnologijas, aukštesnę pridėtinę vertę turinčius produktus. Be abejo, sunkumų bus, nes šalis neturi pakankamai resursų: turi importuoti dujas, naftą, trūksta elektros. Jie turi labai vystyti infrastruktūrą ir investuoti milžiniškas lėšas, kad ekonomika galėtų eiti į priekį.“
Daugiausia tikimasi iš N. Modi
„N. Modi sako, kad pakeis šią šalį, o pokytis bus toks staigus ir įnešantis turtinės lygybės, kad tik jis tokį ir gali atnešti, – kalba D. Rajendran. – Daug kas Indijoje tuo tiki. Gal todėl, kad trokšta pokyčių, darbo, atsigavusios ekonomikos, geresnės infrastruktūros, daugiau pramonės.“
Tik, žurnalistės pastebėjimu, mažai kas supranta, kad pokyčiams kelerių metų neužteks, tam reikia nuolatinės politikos. Taigi dabar, mano ji, žmonės balsuos už bet ką, kas pasiūlys šviesą tunelio gale.
Šviesa tunelio gale gali atrodyti kiekvienam kitaip: vienokia – atokiame neraštingame kaime, kitokia – didmiestyje Delyje. Kaip LRT radijui pasakoja Indijos žurnalistė, įdomu tai, kad nemokantieji rašyti rinkimuose balsuoja net aktyviau – jie yra tie, kurie politiką sieja su gyvenimu. O žemesnioji ir aukštesnioji vidurinė klasė rinkimus mato kaip kažką, kas su jais nesusiję, kaip neliečiamųjų kasta. Dabar tas požiūris, kad vyriausybės „ateis ir išeis“, šiek tiek keičiasi. Tačiau, pavyzdžiui, neraštingi ūkininkai, anot jos, visada mąstė „gal ateis proūkininkų arba antiūkininkų vyriausybė“.
Kad ir kokie skirtingi poreikiai ir norai šitokioje didelėje šalyje, kaip pastebi apžvalgininkai, iš tiesų indai nori to paties, ko norėtų kiekvienas žmogus: laisvės rinktis, nepažeidžiančios kitų laisvės ir teisės gyventi oriai. Svarbu ne partijos, ne dinastijos, ne lyderiai – Indija ir jos šimtai milijonų žmonių yra tai, kas iš tikrųjų svarbu.
