Artėjantys Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento rinkimai – puiki proga priminti, kokie originalai tolimoje ir ne tokioje tolimoje praeityje užėmė šį postą.
Kokių tik kazusų nėra nutikę galingiausios pasaulio valstybės vadovams, kai šie bent akimirkai atleisdavo vadžias ir, prisiminę esą tik žmonės, pasiduodavo savo silp-nybėms ir pomėgiams.
Darboholikų gausa neišsiskyrė
1782 metais būsimas 2-asis JAV prezidentas Džonas Adamsas atvyko į Olandiją sudaryti prekybos sutarties ir... buvo apstulbintas to, kaip turiningai olandai leidžia laisvalaikį. Šiaurės Amerikos kolonijose tai buvo visiškai nežinomas dalykas: puritoniškos gyvenimo normos reikalavo amerikiečius dirbti iki devintojo prakaito – bet koks poilsis, išskyrus miegą, buvo laikomas dykaduoniavimu ir griežtai smerkiamas. Tačiau pabuvęs Europoje Dž. Adamsas nusprendė, kad pomėgiai suteikia žvalumo ir ilgina gyvenimą. Politiko laukė tik vienas iššūkis – sugrįžus įtikinti tuo savo žmoną.
Iš tiesų tarp keturiasdešimt keturių Amerikos prezidentų tikrų darboholikų buvo nedaug. Vienas jų – 11-asis prezidentas Džeimsas Polkas, tvirtai tikėjęs, jog fiziškai neįmanoma, kad valstybės vadovas turėtų laisvo laiko. Pats jis buvo silpnos sveikatos, taigi per ketverius metus Baltuosiuose rūmuose galutinai paliego. Kadencijai baigiantis jau atrodė senukas, todėl atsisakė balotiruotis antrajai kadencijai ir mirė tesulaukęs 53-ejų, praėjus vos keliems mėnesiams po pasitraukimo iš posto.
Išskirtiniu darbštumu ir visiškai jokių pomėgių neturėjimu garsėjo ir Lindonas Džonsonas, 36-uoju prezidentu tapęs po Džono F. Kenedžio žūties. Tiesa, jis žaidė golfą ir lankydavosi sporto varžybose, tačiau tiek golfo aikštynas, tiek stadionas jam buvo politinių reikalų tvarkymo vieta.
Bet tai – išimtys. Dauguma Amerikos prezidentų naudojosi kiekviena laisva akimirka sportuoti, skaityti, muzikuoti, kolekcionuoti, keliauti ar tiesiog linksmintis prie stalo... Žodžiu, kaip ir visi mirtingieji.
Interviu iki kaklo vandeny
Vienu geriausių atletų buvo Teodoras Ruzveltas, prezidentas Nr. 26. Vaikystėje silpnutis liguistas astmatikas, jis nuolat kentė bendraamžių pašaipas. Kartą, kai 14-metį Tedą peštukai privedė iki ašarų, jis apsisprendė auginti raumenis – kad daugiau niekada nebereikėtų kęsti pažeminimo.
Jaunasis Ruzveltas pasirinko boksą. Paskui Harvardo universitete susižavėjo graikų-romėnų imtynėmis, sunkiąja atletika, čiuožimu, pradėjo bėgioti. Įspūdingų sportinių rezultatų nepasiekė, užtat visą likusį gyvenimą buvo puikios fizinės formos.
Minėto Dž. Adamso sūnus 6-asis JAV prezidentas Džonas Kvinsis Adamsas buvo puikus plaukikas ir kone kiekvieną rytą pradėdavo maudynėmis Potomako upėje. Tik ne visada sėkmingai.
Dž. K. Adamso laikais jokios apsaugos valstybės galva neturėjo. Prezidentas tiesiog išeidavo iš Baltųjų rūmų, pėstute nužingsniuodavo iki upės ir, maudynėms susiradęs kokį nuošalų kamputį, palikdavo drabužius ant kranto.
Kartą, kai Dž. K. Adamsas pliuškenosi vandenyje, jo kostiumą pavogė. Prezidentui teko pagalbon pasišaukti pro šalį einantį berniuką, kad sulakstytų į prezidentūrą ir paimtų iš pirmosios ponios kitą drabužių komplektą.
Kitą sykį Dž. K. Adamsas nusprendė perplaukti Potomaką valtimi. Bet valtis pasirodė esanti kiaura, tad pasiekti krantą teko plaukte. Kad permirkę drabužiai nenutemptų į dugną, prezidentas juos nusivilko dar vandenyje ir į Baltuosius rūmus grįžo atrodydamas kaip valkata – vienmarškinis ir tik su vienu batu.
Galiausiai Dž. K. Adamsas prisiplaukiojo iki dienos, kai buvo priverstas duoti interviu vilkėdamas tik apatinius.
Nesmagiausia tai, kad prezidentą be kelnių užklupo žvitri žurnalistė vardu Ana Rojal. Palaukusi, kol valstybės galva nusirengs ir nuplauks toliau nuo kranto, ji atsisėdo ant drabužių ir pareikalavo pokalbio. Kaip paaiškėjo, panelė Rojal kelis mėnesius bandė gauti prezidento interviu jo bankų politikos klausimais, tačiau niekas neprileisdavo jos prie Baltųjų rūmų. „Dėl to dabar sėdžiu ant jūsų kostiumo, kurio neatgausite, kol neatsakysite į mano klausimus!“ – išdrožė šantažuotoja. Dž. K. Adamsas neturėjo kitos išeities – į žurnalistės klausimus jis atsakinėjo stovėdamas vandenyje iki kaklo...
Golfas prieš rinkimus, golfas po rinkimų...
Sportiškiausiu Baltųjų rūmų šeimininku derėtų laikyti 38-ąjį prezidentą Džeraldą Fordą. Jau vyresniosiose klasėse jis buvo amerikietiškojo futbolo žvaigždė. Tai jam užtikrino ir galimybę studijuoti universitete.
Dėl jaunojo atleto varžėsi dvi profesionalios futbolo komandos, tačiau jis pasirinko trenerio duoną Jeilio universitete.
Dž. Fordas visą gyvenimą žaidė golfą ir tenisą, plaukiojo, slidinėjo. Ir niekada nesirgo. Politikas mirė eidamas 94-us metus, pasiekęs JAV prezidentų ilgaamžiškumo rekordą.
Bene populiariausia tarp amerikiečių politikų sporto šaka yra golfas.
Pirmasis golfo lazdą į rankas paėmė 18-asis prezidentas Ulisas Grantas. Jau pasibaigus antrajai kadencijai, 1877-aisiais, jis keliavo po Britaniją, pamatė pievelėje lazdomis mojuojančius žaidėjus, susidomėjo ir buvo pakviestas išbandyti savo jėgas. U. Grantas nė karto nepataikė per kamuoliuką – tuo jo golfo žaidėjo karjera ir baigėsi. Tačiau praėjusiame amžiuje golfą jau žaidė praktiškai visi Amerikos prezidentai. Geresnio užsiėmimo ir nesugalvosi: fiziniai krūviai neypatingi, užtat sąlygos tvarkyti darbo reikalus neformalioje aplinkoje – idealios.
Aistringiausias golfo gerbėjas buvo 27-asis prezidentas Viljamas Hovardas Taftas. Jo pirmtakas T. Ruzveltas ne kartą jam sakė dar rinkimų kampanijos metu: būkite atsargus – golfą amerikiečiai laiko turtuolių pramoga, tad geriau nepatekti į reporterių akiratį su lazda rankose. Bet V. H. Taftas nepaklausė ir vis tiek triuškinamai laimėjo rinkimus.
Šio prezidento meilė golfui neturėjo jokių ribų – būti puikiu žaidėju jam netrukdė net įspūdingas antsvoris: inauguracijos dieną V. H. Taftas svėrė 134 kilogramus ir toliau sunkėjo, tačiau golfą žaidė kiekvieną mielą dieną.
Raiteliai su galva
Amerikai vadovavo nemažai kariškių – o tai reiškia, puikių raitelių.
Abraomo Linkolno laidotuvių procesijoje pirmą kartą dalyvavo jo mylimas žirgas Senasis Bobas: pabalnotas, su šeimininko auliniais, įkištais į balnakilpes atbulai. Nuo to karto žirgas tapo oficialių laidotuvių apeigų dalimi net ir tuo atveju, jei velionis nesižavėjo jodinėjimu – tam tikslui buvo laikomas ir gyvūnas, ir valdiški batai. Tik 2004-aisiais, kai mirė prezidentas Ronaldas Reiganas, jo našlė Nensė Reigan laidotuvių ceremonijai perdavė tikrai jos vyrui – įgudusiam raiteliui – priklausiusius batus.
Vienintelis JAV prezidentas, iššokęs su parašiutu, buvo Džordžas Bušas vyresnysis. Jis tai darė kelis kartus. Pirmąsyk buvo priverstas: 1944-ieji, karas, japonų pamuštas lėktuvas, taigi teko katapultuotis. Po to Dž. Bušas dar kelias valandas praleido pripučiamojoje valtyje kažkur vandenyne, kol jį išgelbėjo saviškių povandeninis laivas.
1997-aisiais, kai Dž. Bušui jau buvo 73 metai, jis nusprendė šuolį pakartoti. O paskui, 2004 metais, dar kartą – 80-ojo jubiliejaus proga.
Kalbant apie skrydžius, praėjusiuose JAV prezidento rinkimuose kandidatavęs respublikonas Džonas Makeinas per savo kariškio karjerą sudaužė keturis lėktuvus. Pirmuosius tris kartus jam pavyko sėkmingai katapultuotis, bet ketvirtąjį pakliuvo vietnamiečių nelaisvėn ilgiems dvejiems metams.
Arkliška sveikata išsiskiria priešpaskutinis Amerikos vadovas Džordžas V. Bušas. Gydytojai tvirtina, jog jo širdies ir kraujagyslių sistema tokios nepriekaištingos būklės, kokia pasigirti gali tik 2 procentai jo amžiaus vyrų visame pasaulyje. Eksprezidentas kiekvieną dieną užsuka į sporto salę, nevengia fizinio darbo (ypač savo rančoje Teksase). Anksčiau Dž. V. Bušas buvo aistringas bėgikas, bet po kelio uždegimo persėdo ant kalnų dviračio.
Kai medžioju – nepolitikuoju!
Antras populiariausias po sporto prezidentų laisvalaikio leidimo būdas – žūklė ir medžioklė. 22-asis ir 24-asis prezidentas Groveris Klivlendas (amerikiečiai jį buvo išsirinkę dukart su ketverių metų pertrauka), buvęs tik šiek tiek lengvesnės svorio kategorijos nei prezidentas V. H. Taftas, pakęsti negalėjo jokios fizinės veiklos. Tačiau buvo užkietėjęs žvejys ir medžiotojas.
Meškeriodamas G. Klivlendas pamiršdavo ir valgį, ir miegą, netingėdavo ieškoti žuvingų vietų, eksperimentuoti su masalais, todėl retai kada grįždavo prezidentūron be laimikio.
Kad rastų laiko savo pomėgiams, prezidentas neretai keldavosi vidury nakties tvarkyti valstybės reikalų.
Kartą 1894-aisiais, kai JAV vadovas išvyko iš Vašingtono pamėtyti meškerės ir pamedžioti, Baltuosius rūmus pasiekė žinia apie Rusijos caro Aleksandro III mirtį. Ant prezidentūros slenksčio apsireiškė Reuters korespondentas, norintis sužinoti prezidento reakciją į šį įvykį.
Prezidento spaudos sekretorius (G. Klivlendas buvo pirmasis JAV vadovas, pasisamdęs tokį darbuotoją, nes siaubingai pavargo nuo reporterių) paprašė naujienų agentūros atstovo palaukti, o pats nuėjo į Ovalųjį kabinetą. Ten triskart apėjo tuščią prezidento darbo stalą ir sugrįžęs perdavė, jog prezidentas toks sukrėstas, kad net neturi jėgų asmeniškai pareikšti, kaip smarkiai gedi dėl šio liūdno įvykio.
Ir tada nutiko kuriozas. Mat kitos naujienų agentūros – AP – korespondentas sugebėjo tą pačią dieną susirasti G. Klivlendą Šiaurės Karolinos valstijos kalnuose ir išgauti iš jo komentarą apie caro mirtį, kardinaliai besiskiriantį nuo to, kurį gavo kolega iš Reuters. Prezidentas, užkluptas iki kelių upelio vandeny su šautuvu ant peties, keliomis nušautomis voverėmis prie diržo ir dar meškere rankoje, per pypkės dūmus melancholiškai pareiškė, kad neturi ką pasakyti – jiedu su caru nebuvo pažįstami. „Be to, valstybės pareigūnai neturėtų komentuoti įvykių, apie kuriuos neturi visiškai jokios nuomonės“, – pridūrė G. Klivlendas.
Galima tik įsivaizduoti laikraščio „New York Herald Tribune“ redaktoriaus veidą, kai jis gavo tokius vienas kitam prieštaraujančius pranešimus. Laimė, jis buvo sumanus žmogus, tad sudėjo abu tekstus vieną šalia kito su prierašu: „Vakarop prezidento Klivlendo sielvartas dėl imperatoriaus Aleksandro mirties nuslopo“.
Labiausiai patyręs žvejys ir medžiotojas, taip pat didelis gamtos mylėtojas bei žinovas (ir net apsakymų apie gamtą autorius) yra 39-asis prezidentas Džimis Karteris. Meškerę ir šautuvą jis pirmąsyk į rankas paėmė dar ankstyvoje vaikystėje tėvo paskatintas ir nepaleidžia lig šiol, nors jau atšventęs 87-ąjį gimtadienį. Sugautą žuvį visada paleidžia (nebent prieš tai nusifotografuoja su įspūdingiausiais egzemplioriais), o šaudo dažniausiai vandens paukščius. Bet ir už tai sulaukia gamtosaugininkų kritikos.
Ne tik medžiotojas ir gamtininkas, bet dar ir aistringas turistas buvo prezidentas T. Ruzveltas. Jis dievindavo žygius po Vašingtono apylinkes ir neišvengiamai pakliūdavo į anekdotines situacijas.
Kartą prezidentas Ruzveltas pakvietė į pasivaikščiojimą Prancūzijos pasiuntinį Žaną Žiulį Juseraną. Žygis laukiniais takais buvo varginantis, tad kai vyrai priėjo sraunų upelį, nusikamavęs pasiuntinys lengviau atsikvėpė: pagaliau bus galima pasukti atgal. Kokia buvo jo nuostaba išvydus, kaip T. Ruzveltas metasi nuo savęs drabužius, aiškiai ketindamas plaukti į kitą krantą!
Kad nepadarytų gėdos savo šaliai, Ž. Ž. Juseranas irgi išsirengė iki apatinių, tačiau pasiliko brangias odines pirštines. Pamatęs smerkiantį prezidento žvilgsnį, prancūzas nesutriko: „Jums leidus, pone prezidente, liksiu su pirštinėmis, – galime sutikti damų, nenoriu patekti į nejaukią situaciją.“
Baigęs savo kadenciją, T. Ruz-veltas drauge su taksidermistų komanda išvyko į safarį Afrikoje. Iš ten pargabentos medžioklės trofėjų iškamšos – tarp jų ir dramblių – davė pradžią Vašingtono nacionaliniam gamtos istorijos muziejui.
Skaitytojai ir rašytojai
Tarp Amerikos prezidentų užtektinai buvo ir knygų mylėtojų. Dž. Adamsas skaitydavo senovinius lotyniškus raštus originalo kalba ir net paliko instrukciją, kaip geriau suvokti tokius sudėtingus tekstus. Anot prezidento, reikia valandą skaityti, po to valandą mąstyti apie tai, ką perskaitai, o paskui, prieš grįžtant prie skaitymo, užsiimti kokia nors fizine veikla – pavyzdžiui, eiti paskaldyti malkų (Dž. Adamso laikais valstybės biudžete nebuvo eilutės Baltųjų rūmų aptarnaujančiam personalui samdyti).
Politikas taip pat paliko daugybę pastabų savo perskaitytų knygų paraštėse – jos paskui buvo išleistos kaip atskira knyga.
Tomas Džefersonas buvo tikrų tikriausias bibliofilas, surinkęs didžiulę įvairiausio pobūdžio leidinių biblioteką, vėliau tapusią garsiosios Kongreso bibliotekos branduoliu. Daug politiko tautiečių mano, kad jis savo kolekciją Kongresui padovanojo, bet tai netiesa. T. Džefersonas knygas pardavė (23 tūkst. 900 dolerių už 6 000 tomų), o už gautus pinigus susimokėjo skolas, kurių gyvenimo pabaigoje buvo prisidaręs ne tiek ir mažai.
Tikras knygų graužikas buvo 13-asis prezidentas Milardas Filmoras. Gimęs skurdžių šeimoje, jis anksti pradėjo dirbti siuvėjo pameistriu. Laimė, netoli siuvyklos buvo biblioteka. M. Filmoras užsiėmė savišvieta ir galiausiai išsimokė iki klerko, paskui – advokato. Būtent jis pirmasis įkūrė Baltuosiuose rūmuose biblioteką.
A. Linkolnas buvo Biblijos ir Šekspyro kūrybos žinovas – dažnai deklamuodavo ją balsu. Ričardas Niksonas žavėjosi rusų literatūros klasika ir vadino save prisiekusiu Levo Tolstojaus gerbėju. Dž. F. Kenedis dievino detektyvus.
Bilas Klintonas ryte ryja knygas neįtikimais kiekiais. Bendravusieji su eksprezidentu sako, jog susidaro įspūdis, kad jis skaitęs viską, kas tik buvo parašyta per žmonijos istoriją – paminėjęs bet kokį autorių jo nenustebinsi.
Prezidento Dž. V. Bušo „skaitymo programai“ vadovavo pirmoji ponia Lora Buš – bibliotekininkė pagal profesiją. Jos teigimu, mėgstamiausias vyro autorius yra Fiodoras Dostojevskis.
Buvo JAV istorijoje ir prezidentų, kurie ne tik skaitė, bet ir patys neprastai rašė. Tiesa, dauguma iš reikalo – Amerikos vadovai iki pat XX aamžiaus antrosios pusės neturėjo padėjėjų, rašančių už juos kalbas, straipsnius, laiškus.
T. Ruzveltas rašė rimtus istorinius veikalus (net buvo išrinktas Amerikos istorikų asociacijos prezidentu) ir išleido apie 40 knygų bei nesuskaičiuojamą daugybę straipsnių.
Baigęs kadenciją, Dž. Karteris ne tik pradėjo rašyti apie gamtą, bet ir kurti romanus, net poeziją. Jo pirmasis romanas „Širšės lizdas“ apie karo už nepriklausomybę laikus buvo išleistas 2004 metais, kai debiutuojančiam autoriui sukako 79-eri.
R. Niksonas turėjo slaptą svajonę dirbti sporto žurnalistu. Kartą jis prisipažino laikraščio „Washington Post“ sporto skyriaus reporteriui: „Jei tik mokėčiau rašyti, mielai pasikeisčiau su jumis vietomis“. R. Niksonas iš tiesų puikiai nusimanė profesionaliame sporte – ypač beisbole, todėl net politinėse diskusijoje dažnai vartojo sporto terminologiją.
Griežė kaip mokėjo
O štai melomanų JAV prezidentų gretose buvo ne tiek ir daug, muzikantų – dar mažiau. T. Džefersonas griežė smuiku. Kalvinas Kulidžas – lūpine armonikėle. Viljamas Hardingas pūtė valtorną ir kornetą. B. Klintonas, kaip visiems žinoma, groja saksofonu. Bet tai tik mėgėjiškas muzikavimas.
33-iajam prezidentui Hariui Trumenui muzika buvo rimtas užsiėmimas. Vaikystėje jis lankė fortepijono pamokas pas pedagogę, kuri pati mokėsi iš geriausių Europos pianistų. Be to, jaunasis Haris turėjo tikrą talentą ir aistrą muzikai: keldavosi penktą ryto, kad iki pamokų spėtų pasipraktikuoti.
Kai Trumenų gimtajame mieste Kanzas Sityje koncertavo lenkų kompozitorius ir pianistas virtuozas Ignacas Paderevskis (pats 1919 metais užėmęs Lenkijos ministro pirmininko ir užsienio reikalų ministro postus), jaunuolis jam buvo pristatytas kaip daug vilčių teikiantis pianistas ir net sulaukė maestro pagyrimo.
Deja, H. Trumeno tėvams nepakako lėšų tęsti sūnaus muzikinį lavinimą, ir jis nuklydo į politiką. Bet ir prasimušęs iki prezidento posto muzikos neapleido – skambino savo malonumui, linksmindavo svečius.
Visuomenė apie kylančios politikos žvaigždės talentą nežinojo ničnieko iki pat 1945 metų, kol H. Trumenas, tuomet dar tik viceprezidentas, atsisėdo prie instrumento Nacionaliniame spaudos klube. Tada nutiko nelabai malonių pasekmių turėjęs dalykas. Mat salėje buvo Holivudo kino žvaigždė Loren Bakal. Vos išgirdusi pirmuosius akordus, gražuolė užšoko ant pianino, pademonstruodama savo dailias kojas, ir įsmeigė aistringą žvilgsnį į pianistą. Kadangi aplinkui buvo būriai reporterių, jau kitą dieną „saldžiosios porelės“ nuotraukos atsidūrė laikraščių puslapiuose. Kalbama, H. Trumeno žmonai Besei tai sukėlė tokį pavydo priepuolį, kad pasigailėjo visi improvizuoto koncerto dalyviai.
R. Niksonas irgi buvo ne tik neprastas pianistas, bet ir smuikininkas. Aišku, H. Trumeno lygio jis niekada nepasiekė – bent jau klasikinėje muzikoje. Užtat mielai Baltuosiuose rūmuose grodavo popsą. Kartais net duetu su viceprezidentu Spirosu Agniu.
Teatras, kinas ir... kortos
Netrūko Baltuosiuose rūmuose aistringų teatralų. Pirmasis jų, žinoma, buvo A. Linkolnas – teatro ložėje jį ir užtiko žudikas.
28-asis prezidentas Vudrou Vilsonas labiau mėgo lėkštą vodevilį ir niekada to neslėpė. „Man patinka žiūrėti į žmones, kurių galvose nėra nieko tokio, ko jie nesugebėtų išreikšti kojomis“, – sakydavo jis.
Didžiausias kinomanas iš visų prezidentų buvo Dž. Karteris: per ketverius prezidentavimo metus jis dalyvavo 465 kino seansuose. Dž. F. Kenedis dievino vesternus ir filmus apie Džeimsą Bondą. R. Niksonas – istorines juostas, bet ypač „Daktaro Živago“ ekranizaciją, tuo nuoširdžiai šiurpindamas savo antisovietiškai nusiteikusį personalą.
Aistringiausiu kolekcininku iš visų Baltųjų rūmų šeimininkų greičiausiai buvo Franklinas D. Ruzveltas: kai jis pirmąkart buvo išrinktas prezidentu, jo kolekcijoje jau buvo 25 000 pašto ženklų.
Rinkti juos Franklinas pradėjo dar vaikystėje, kai poliomielitas ilgam paguldė į ligos patalą, ir tvirtino, jog būtent šis pomėgis suteikė jam išsamių geografijos bei istorijos žinių.
Šio prezidento geografijos žinios išties buvo įspūdingos. Pavyzdžiui, per vieną pasitarimą Ovaliajame kabinete prireikė Kinijos pakrantės zonos žemėlapio. Kol kurjeris atgabeno jį iš Pentagono, F. D. Ruzveltas jau buvo ranka tiksliai nubraižęs reikiamą ruožą.
Džeimsas Garfildas vienintelis iš Amerikos prezidentų padoriai žaidė šachmatais. Daugiau jų pirmenybę teikė biliardui (pirmąjį biliardo stalą Baltuosiuose rūmuose pastatė Dž. K. Adamsas, užsikrėtęs šia „liga“ po kelionės į Europą). Tačiau daugiausia tarp prezidentų vis dėlto buvo kortuotojų.
F. D. Ruzveltą pagrįstai galima vadinti azartiškiausiu lošėju: jam tiko viskas – pokeris, bridžas, soliteris. Pokerį mėgo ir jo įpėdinis H. Trumenas, tačiau niekada iš didelių sumų nelošė, veikiau mėgavosi malonia draugija.
R. Niksonas savo pirmąją rinkimų kampaniją – į Kongresą – iš dalies finansavo pinigais, išloštais kortomis.
Dabartinis JAV prezidentas Barakas Obama irgi lošia pokerį. Pradėjo dar jaunystėje: ką tik iškeptam politikui kassavaitiniai pasisėdėjimai prie kortų stalo su įtakingais žmonėmis tapo didele paspirtimi darant karjerą.
44-asis Amerikos vadovas taip pat mėgsta žaisti krepšinį. Golfe B. Obama visiškai žalias, tačiau lanko pamokas.
Beje, teigiama, kad prezidentas pakęsti negali pralaimėjimų. Galbūt dėl to jam visada nepaprastai sekasi.
Parengė Aistis GIRNIUS
