Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy vizitas į Ameriką buvo kruopščiai saugomas nuo bet kokių netikėtumų, susijusių su jo inicijuotu Mistral tipo karinių laivų pardavimu Rusijai. Tačiau prieš jo kelionę į Jungtines Valstijas Maskva nusprendė sumaišyti jam kortas, sugriaudama esminius Prancūzijos lūkesčius dėl šio sandėrio ir sužlugdydama jos argumentaciją trečiosioms šalims dėl galimų jo pasekmių.
Skirtingai nuo to, ką teigė Paryžius, Maskva nori pilnai apginkluotų laivų su pažangia elektronika. Kovo 25 d. Rusijos Generalinio štabo viršininkas generolas Nikolajus Makarovas valstybiniam Rusijos laikraščiui „Rossiyskaja gazeta“ pareiškė: „Jeigu bus priimtas sprendimas įsigyti Mistral, tai norėsime jo tik pilnos komplektacijos, tai yra su visomis vadovavimo ir komunikacijos sistemomis bei ginkluote, išskyrus sraigtasparnius: jie bus mūsų. Visa kita turi būti padaryta pagal jų [Prancūzijos] standartus“ (Interfax, kovo 25 d.).
Anksčiau Paryžius yra skelbęs, kad pažangi elektronika ir kitos aukštos technologijos nebus įtrauktos į sandėrį. Prancūzijos prezidentas taip pat užtikrino NATO sąjungininkus (įskaitant Jungtines Valstijas ir Baltijos valstybes), kad šie kariniai laivai bus parduoti Rusijai be ginkluotės (be tankų, šarvuočių ir sraigtasparnių, kurie bus rusiški). Kai kurie aukšti Prancūzijos pareigūnai ir diplomatai Vašingtone, NATO būstinėje ir Baltijos valstybių sostinėse tvirtino, kad Rusijai skirti Mistral’iai bus „tušti“ plaukiojantys karkasai (EDM, vasario 11 d., sausio 7 d., lapkričio 2, 2009).
Toks Prancūzijos sprendimas nuo pat pradžių kėlė abejones, nes Mistral jau kaip platforma (net be Prancūziškos karinės įrangos) ženkliai praplečia Rusijos karines mobilumo galimybes. Makarovo pareiškimai ir ambicijos, kurias jie atskleidžia, tas abejones tik dar labiau sustiprina.
Keturi Mistral tipo kariniai laivai yra „specialių derybų“ tarp Rusijos ir Prancūzijos objektas. Prancūzijos prezidentas asmeniškai pademonstravo norą parduoti du laivus ir licenciją dar dviejų statybai Rusijoje. Rusija nori nusipirkti vieną laivą ir dar tris pastatyti pati pagal prancūzišką licenciją. Kuomet kovo pradžioje Sarkozy priiminėjo Rusijos prezidentą Dmitrijų Medvedevą Paryžiuje, jie iš principo sutarė, kad Prancūzija pagamins pirmą laivą, o Rusija trečią ir ketvirtą. Tokiu būdu beliko susitarti, kur bus pastatytas antrasis laivas – Prancūzijoje, ar šalys statys jį kartu (EDM, kovo 9 d.).
Į Makarovo pareiškimą prancūzai sureagavo atsargiai. Prancūzijos Gynybos ministro atstovas spaudai mandagiai priminė, kad „prezidentas [Sarkozy] viešai pareiškė Rusijos vadovui, kokia yra sandėrio apimtis (Agence France Presse, kovo 25 d.). Ši „apimtis“ nenumato pažangių karinių technologijų perdavimo Rusijai.
Palikus nuošalyje Makarovo reikalavimus, reikėtų pažymėti tai, kad kai kurie aukšti NATO ir Vašingtono atstovai nemato problemos Mistral byloje. Kovo 27 d. NATO Generalinis sekretorius Anders Fogh Rasmussen dar kartą pakartojo savo keturių punktų poziciją šiuo klausimu (pirmą kartą jis ją išdėstė kovo pradžioje – Reuters, Interfax, kovo 5 d.; Radio Free Europe, kovo 8 d.): Mistral sandėris yra dvišalių Rusijos ir Prancūzijos santykių objektas; jis asmeniškai „yra įsitikinęs, kad Rusija nenaudos šios karinės technikos“ prieš kitas šalis; taip pat jis „yra įsitikinęs, kad sandėris neprieštaraus jokioms tarptautinėms taisyklėms ir normoms“; pagaliau, Rusijos kaip NATO partnerės statusas verčia tikėti, kad viskas bus būtent taip.
Pirmas punktas reiškia, kad Aljanso šalys gali sudarinėti su Rusija dvišalius karinius sandėrius, apeidamos NATO procedūras ir ignoruodamos regioninį saugumo kontekstą. Antras punktas rodo, kad Aljansas neapdairiai nusprendė, jog nulinės rizikos scenarijai yra neabejotini ir savaime suprantami. Trečias punktas akivaizdžiai neatsižvelgia į tai, kad Mistral sandėris prieštarauja Wasenaar susitarimui dėl konvencinės ginkluotės ir dvigubos paskirties prekių eksporto kontrolės bei Europos Sąjungos ginklų prekybos kodeksui. Ketvirtas punktas nemato skirtumo tarp Rusijos kaip NATO partnerės ir jos kaip atvirai revizionistinės galios veiksmų Europoje.
Sarkozy vizito Jungtinėse Valstijose išvakarėse JAV Patarėjas nacionalinio saugumo klausimais James Jones davė interviu proprezidentiniam Prancūzijos dienraščiui Le Figaro. Jo metu atsakydamas į klausimą dėl to, ar gali Mistral karinių laivų pardavimas Rusijai tapti destabilizuojančiu faktoriumi, jis pasakė: „Mūsų santykiai su Rusija šiltėja. Todėl aš nemanau, kad šis sandėris turėtų mums kelti kažkokį nerimą. Savo pokalbiuose su kolega iš Prancūzijos aš niekada nekėliau šio klausimo. Nedarė to ir prezidentas [Barack Obama]“ (Le Figaro, kovo 26 d.).
Obamos administracija nuo pat pradžių neskatino diskusijos dėl Mistral bylos NATO ir dvišalių santykių su Prancūzija rėmuose. Tiesa, JAV Gynybos sekretorius Robert Gates, vasario mėnesį viešėdamas Paryžiuje, savo susitikimų su kolega iš Prancūzijos Herve Morin ir Sarkozy metu išreiškė rimtą susirūpinimą šiuo klausimu. Tačiau generolo Jones žodžiai kaip ir paneigia jo priekaištus, skambėdami taip, tarsi Mistral pardavimas atitinka JAV politikos kursą.
Paryžius dažnai naudoja JAV ir Rusijos santykių „perkrovimą“ kaip galimo Mistral karinių laivų ir kitos prancūziškos ginkluotės pardavimo Rusijai alibi, ir šiuo metu tokio pobūdžio sandėriai, atrodo, sulaukia jeigu ne žalios šviesos, tai pritariančių mirktelėjimų iš Briuselio ir Vašingtono.
Vladimir Socor, Eurasia Daily Monitor
