Prancūzijos pareigūnai atsisakė suteikti moteriai pilietybę dėl to, kad ji dėvi burką. Šis atvejis dar kartą priminė skirtingų kultūrų sugyvenimo vienoje visuomenėje problemą.
Kiek prancūzų visuomenė, pasižyminti ypatingu pasaulietiškumu ir puoselėjanti visų žmonių, tikėjimų, kultūrų ir rasių lygybės principus, pasirengusi taikstytis su religinėmis kitų žmonių tradicijomis, klausia "Lietuvos žinios".
Pažeistas svarbus principas
32 metų marokietė Faisa M., ištekėjusi už Prancūzijos piliečio, irgi musulmono, Prancūzijoje pagimdė tris jo vaikus. Ji nuolat gyvena šalyje nuo 2000 metų, kalba prancūziškai, tad paprašė suteikti jai Prancūzijos pilietybę. Jai buvo atsakyta dėl vienintelės priežasties: ji dėvi arabišką tamsų drabužį, dengiantį visą jos kūną, paliktas tik plyšys akims.
Pirmą kartą Prancūzijos istorijoje Valstybės taryba - aukščiausia teismo institucija - atsižvelgė į religinę praktiką ir pareiškė abejones dėl užsienietės galimybių integruotis į prancūzų visuomenę. Verdikte teigiama, kad Faisa M. dėl radikalios savo tikėjimo praktikos pademonstravo tokį socialinį elgesį, kuris yra nesuderinamas su pamatinėmis prancūzų visuomenės vertybėmis, konkrečiai - lyčių lygybės principu. 2005 metais pirmos instancijos teismas atsisakė Faisai M. suteikti pilietybę dėl „nepakankamos asimiliacijos“. Po Valstybės tarybos sprendimo ji niekur nebegali kreiptis.
Politikai pritaria
Sprendžiant iš Prancūzijos politinių sluoksnių reakcijos, tokiam sprendimui apskritai pritariama. Pasak Socialistų partijos pirmojo sekretoriaus Francois Hollando, įstatymas pritaikytas teisingai ir nėra reikalo daryti nuolaidų. Suteikiant pilietybę kiekvienu atveju reikia atsižvelgti į asimiliacijos laipsnį.
Tokios pačios nuomonės laikosi ir Prancūzijos aukštojo mokslo ministrė Valerie Pecresse. Kalbėdama per radiją ji pareiškė, kad „lyčių lygybės principas nėra diskutuojamas Prancūzijos Respublikoje“. Tai, kad ši moteris dėvi burką, reiškia, jog ji nėjo balsuoti, neturėjo jokio savarankiško gyvenimo visuomenėje ir visur vaikščiojo tik lydima vyro.
Pastaraisiais metais Prancūzijoje debatai virė daugiausia dėl hidžabų - musulmoniškų skarų, dengiančių galvą ir kaklą. 2004 metų kovo 15 dieną buvo priimtas įstatymas, kuriuo draudžiama pasirodyti demonstruojant aiškius kokios nors religijos požymius kai kuriose valstybinėse įstaigose, tarp jų mokyklose, koledžuose, licėjuose. Teoriškai visur kitur skaras galima ryšėti. Tačiau kartkartėmis tai šen, tai ten, ypač merijose, kyla incidentų.
Pagal įstatymus, bet kuris užsienietis, susituokęs su Prancūzijos piliečiu, po dvejų metų įgyja teisę gauti pilietybę. Sutuoktinis ar sutuoktinė privalo įrodyti, kad pritapo prie prancūzų visuomenės, moka prancūzų kalbą, žino Prancūzijos piliečio teises ir pareigas. Valdžia gali atsisakyti suteikti pilietybę, jei mano, kad asimiliacija nepakankama, pavyzdžiui, asmuo skleidžia ekstremistines idėjas, prieštaraujančias pagrindinėms prancūzų visuomenės vertybėms. Šiuo požiūriu Prancūzija yra pabrėžtinai pasaulietinė, kur kas labiau nei kitos Europos Sąjungos šalys, nors šios iš esmės laikosi tų pačių vertybių.
Panašiai ir kitur
• Vokietijoje asmeniniams dokumentams privalu fotografuotis atidengtu veidu, bet drabužiai, tarp jų ir burka, neįtraukti į sąlygas pilietybei gauti. Užtenka šalyje pragyventi ne mažiau kaip 8 metus, nebūti įkliuvus policijai, sėkmingai išlaikyti kalbos egzaminą. Nuo šio rudens įvedamas reikalavimas atsakyti į 33 klausimus apie Vokietijos valstybinę ir visuomeninę santvarką.
• Italijoje kandidatas, nuolat gyvenęs šalyje 10 metų, siunčia savo bylą į Vidaus reikalų ministeriją, ten speciali komisija įvertina jo ekonominę padėtį ir patikrina, ar nebuvo padaręs pažeidimų. Lacijo rajono administracinis teismas sukūrė precedentą, kad kilmės šalies „kultūrinių tradicijų laikymasis“ nepažeidžiant šalyje galiojančių įstatymų neturi paveikti natūralizacijos proceso.
• Olandijoje, kurios didžiuosiuose miestuose imigrantai sudaro kone daugumą, pilietybė suteikiama automatiškai po 5 metų legalaus gyvenimo. Pastaruoju metu sąlygos šiek tiek sugriežtintos: imigrantai turi išlaikyti kalbos egzaminą, o gaudami pilietybę per specialią ceremoniją duoti priesaiką.
• Didžiojoje Britanijoje, kuri ilgai buvo ypač liberali, irgi nuspręsta truputį pasunkinti pilietybės gavimą: ją reikia „užsitarnauti“. Privalu išlaikyti žinių apie britų visuomenės pagrindus egzaminą. Tačiau vidaus reikalų ministrė Jackie Smith nori kelti didesnius reikalavimus. Jos manymu, Didžiosios Britanijos pilietybė turi būti suteikiama tik tiems, kurie kalba angliškai, gerai dirba ir moka mokesčius. Apie drabužių ypatumus kol kas nieko nesakoma.
