Jis pabrėžia, kad terorizmo pavojus labai priartėjo prie mūsų, nes dėl interneto ir socialinių tinklų geografiniai atstumai turi vis mažesnę reikšmę. Docentas taip pat iš istorinės perspektyvos žvelgia į terorizmo šaknis ir sąlygas jam išplisti Europoje pastaraisiais metais, aiškina, kaip nelegalių imigrantų srautui Europoje įtakos turėjo Turkija.
Skaitytojų dėmesiui – antroji pokalbio dalis.
– Kai kurie politikai ir sociologai kontraversiškai vertina šiuos įvykius, teigdami, kad terorizmo Europoje priežastys yra kur kas gilesnės, negu islamo religinis fanatizmas ar religiniai šalių nesutarimai. Kokios kitos galimos tokių veiksmų ir išpuolių priežastys?
– Tarptautiniuose santykiuose sudėtingi reiškiniai yra daugiasluoksniai ir jų analizė yra labai sudėtinga, nes visada valdome tik ribotą kiekį duomenų. Akivaizdu, kad ir šiuo atveju yra daugybė mozaikos sudedamųjų dalių. Viena iš svarbiausių – kova už pasaulinių naftos ir dujų išteklių kontrolę. Ta kova vyksta tarp visų pagrindinių tarptautinės sistemos veikėjų – galingiausių valstybių ir jų ginamų didžiųjų multinacionalinių korporacijų. Kas valdo gamtinius išteklius, jų kainas ir tiekimo kelius – tas valdo visą pasaulį.
Artimiesiems Rytams nepasisekė, nes jie tų išteklių turi labai daug, o norinčių juos valdyti taip pat netrūksta. Štai ir Sirijos atveju revoliuciją paskatino kova tarp konkuruojančių dujotekių. Pasak „WikiLeaks“ paviešintų duomenų, Sirija pasirinko savo sąjungininko Irano siūlymą, kuriam pritarė Rusija ir Kinija, bet atmetė Kataro, Saudo Arabijos, Jordanijos ir Turkijos siūlymą, nors buvo siūlyta net 3 kartus... Sirija buvo reikalinga dedamoji tiesiant vamzdynus iki Turkijos, kurioje turėjo susikirsti du dujotekiai į Europą – iš Kataro ir Nabuco iš Azerbaidžano.
Prisidėjo ir tas faktas, kad B. Al Asadas yra alavitas, kurį iškilus neramumams daugiausiai palaikė šiitai ir alavitai, o gyventojų dauguma yra sunitai. Religiniai skirtumai tarp šių islamo tikėjimo krypčių menki, bet Saudo Arabija, Kataras, Turkija yra sunitiškos šalys, kurios senai nori suvienyti visą Arabų pasaulį pagal sunitų religinę srovę. Tam, kad tą įgyvendinti – reikia pakeisti situaciją Irane, Irake, nes ten daug šiitų ir atvesti sunitus į valdžią Sirijoje. Išskyrus Iraną, kuriame yra sąlyginai ramu, Irake ir Sirijoje vyraujanti sumaištis ir karas su DAESH („Islamo valstybė“) įgalina siekti šių tikslų.
Trumpas pastebėjimas – prieš revoliuciją ir pilietinį karą Sirijoje sunitai, šiitai ir alavitai gyveno draugiškai, o visuomenė buvo viena iš labiausiai išsilavinusių Artimuosiuose Rytuose, kartu su Turkija ir Iranu. Viskas dramatiškai pasikeitė. Kai susipina didžiuliai pinigai, ekonominiai ir politiniai interesai ir religiniai dalykai – tai gero laukti sunku. Labai didelė problema čia yra su Saudo Arabija, kurioje įsigalėjusi radikaliausia ideologinė islamo kryptis – vahabizmas arba salafizmas, o jos turtingi asmenys milijoninėmis sumomis finansuoja ISIS teroristus.
Saudo Arabijoje galioja teisės sistema, kuri yra beveik visiškai identiška DAESH, nes taiko tokias pat brutalias bausmes už tuos pačius nusižengimus ir kasmet įvykdo gausybę mirties bausmių – vien pagal prieinamus duomenis kas antrą dieną nukirsdinama po žmogų. Iš esmės vahabizmas yra religinė politinė srovė, iš viduramžių kylantis karingas ir radikalus islamas, skatinantis ekstremizmą ir karą ne tik su kitatikiais, bet ir su pačiais musulmonais. Vahabizmas stipriai atitinka ISIS teroristų ideologiją. Dabar, kai DAESH teroristų tinklas jau pakankamai sustiprėjo – tai sugeba didžiąją dalį finansų generuoti pats, parduodant naftos produktus, vykdant pagrobimus ir reikalaujant išpirkų. Taip pat neatsiejamas jų pragyvenimo šaltinis – plėšimai, mokesčių grobstymas ir turto prievartavimas. Dėl to taip svarbu užkirsti nelegalią prekybą nafta ir panaikinti kitus DAESH finansų pasipildymo šaltinius, nes be pinigų ilgai pakariauti 21 amžiuje būtų sudėtinga.
JAV ir Rusijos kova dėl įtakos regione taip pat vaidina svarbų vaidmenį, nes susitarti nėra lengva, nors paskutiniai įvykiai rodo pavojingą ir kitos labai svarbios šalies regione – Turkijos – nuokrypį link radikalaus islamo, kurį pastebi ir JAV. Juk JAV viceprezidentas J. Bidenas kritikavo prezidentą R.T. Erdoganą jau seniai, o šis po to net buvo pareiškęs, kad diplomatine prasme su šiuo žmogumi daugiau neturės jokių kontaktų.
Britų Independent žurnalistų tyrimas parodė, kad dalis ISIS naftos tikrai patenka į Turkiją ir yra ten parduodama per tarpininkus. CNN 2015 metų lapkričio pabaigoje plačiai aprašė ir situaciją, kai Turkijoje buvo suimti du garsūs šalies žurnalistai, kurie buvo išplatinę video medžiagą, kaltinančią valdžią siunčiant ginklus ISIS teroristams į Siriją. R.T. Erdoganas per nacionalinę televiziją iš karto pagrasino, kad žurnalistui skaudžiai sumokės ir jis to nepaliks ramybėje. Iš tiesų, žurnalistai buvo suimti juos pačius apkaltinus šnipinėjimu ir talkinant teroristams. Taip galima suprasti, kad pateikti nepalankią valdžiai video medžiagą yra šnipinėjimas... Bendrai, „Reporterių be sienų“ duomenimis pagal 2015 metų „Žiniasklaidos laisvės indeksą“ Turkija yra vos 149 vietoje iš 180 pasaulio šalių.
Vos keli Turkijos oro antskrydžiai Sirijoje buvo nukreipti prieš DAESH ir didelės žalos neatnešė. Absoliuti dauguma atakų nukreipta į JAV remiamus kurdų kovotojus, kurie kovoja su DAESH ir yra pagrindiniai amerikiečių sąjungininkai sausumoje. Žinoma, Turkija bet kokia kaina nenori leisti kurdams sukurti savo valstybės, apie kurią šie seniai svajoja. Kurdai yra beveik 40 milijonų tauta išblaškyta tarp Turkijos, Irako, Irano ir Sirijos ir gali būti, kad rusų bombonešio SU-24 numušimas ne tik suteikė galimybę Rusijai uždaryti Sirijos oro erdvę, dislokuojant S-400 oro gynybos sistemas, bet ir suteikė JAV galimybę stipriau remti kurdus kovoje su ISIS. Dabar yra siekiama, kad JAV specialiųjų pajėgų kariai ir kurdų kovotojai aklinai uždarytų Turkijos-Sirijos sieną.
Kurdų pergalės atveju neabejotina, kad jie sukurtų savo valstybę, kuri apimtų dalį Sirijos ir Irako teritorijos. Turkija grasina karu jeigu kurdai net jų valdomuose Sirijos ar Irako miestuose, atimtuose iš DAESH, mėgintų kurti didesnę autonomiją. Šių dalykų negalima nepastebėti. Štai teko neseniai lankantis Paryžiuje bendrauti su ekspertais gyvai ir stebėti daug vietinių laidų prancūzų ir vokiečių kalbomis, nes tuo metu Turkijoje vyko parlamento išankstiniai rinkimai.
Tose laidose Turkijos opozicijos atstovai ir vokiečių, prancūzų analitikai aiškiai įvardino, kad su demokratija ten yra didelių problemų: opozicija persekiojama, jai sudaromos visiškai nelygiavertės sąlygos dalyvauti rinkimuose, o kurdų problema dirbtinai eskaluojama, sunaikinant bet kokias dialogo galimybes, nors jis pačioje R.T. Erdogano valdymo pradžioje visai gerai sekėsi.
Rinkimus laimėjo R.T. Erdogano partija, nors sociologinės apklausos rodė ką kita. Paskutiniai įvykiai, kai tiesiog gatvėje buvo nušautas kurdų žymiausias advokatas, rodo, kad pavojingos tendencijos toliau tęsiasi. Juk akivaizdu, kad Prancūzijos ir JAV prezidentai paragino R.T.Erdoganą uždaryti Turkijos – Sirijos sieną ne šiaip sau, o suprasdami, kad pro ją lengvai patenka DAESH teroristams ginklai, pinigai ir nauji kovotojai.
Turkijoje lankausi jau daugelį metų ir labai myliu šią šalį, jos gamtą bei paprastus jos žmones, bet teko gyvai matyti, kaip R.T. Erdogano valdžia diktatoriškai griežtai malšina žmonių protestus ir jau tuomet atėjo suvokimas, kad Europos Sąjunga su Turkija pavėlavo. Gali būti, kad langas ją paversti nuosaikiojo islamo pavyzdinga ir pakankamai vakarietiška valstybe užsidarė, nes R.T. Erdogano partija yra labai dešinių islamistinių pažiūrų. Jei būtų pavykę Turkiją labiau įtraukti į santykius su ES, ji galėjo tapti ta sėkminga jungtimi tarp Vakarų krikščioniškosios ir Islamo civilizacijų, kurios mums šiais neramiais laikais taip trūksta.
Vis tik tikiu, kad yra reali tikimybė, jog R.T. Erdogano valdžia gali ir žlugti, nes nesėkmės Sirijoje ir kurdų valstybės sukūrimo atveju būtent tas ir įvyktų. JAV Turkijos oro bazės yra svarbios vykdant karinius antskrydžius Artimuosiuose Rytuose, šalis yra NATO narė, tad kol kas apsiribojama tik politiniu spaudimu, bet jau ateina ir suvokimas, kad R.T. Erdoganas ir jo partija yra nepatikimi partneriai. Dėl to JAV su Vakarų Europa palaikytų pokyčius, kurie leistų Turkiją sugrąžinti į demokratišką vystymosi kelią.
– Kokios Turkijos sąsajos su Artimųjų Rytų pabėgėlių krize?
– Mano nupasakotos situacijos išdavoje dabar ir turime pavojingą milijoninį nelegalių migrantų srautą, kurį atvėrė ne tik karai ir chaosas, bet taip pat ir Turkija, kuri tą atliko sąmoningai, kaip politinio spaudimo priemonę Europos Sąjungai. Iš tiesų, Turkijai jau pavyko gauti milijardinę ES paramą ir net A. Merkel pažadus paspartinti derybas dėl narystės, bet jūrinių sienų apsauga sustiprinta kol kas nebuvo ir nusikaltėlių sindikatų vykdomas nelegalių migrantų gabenimas toliau tęsiasi.
Nesaugiuose laiveliuose kone kasdien žūva daugybė žmonių, o ES reakcija į šiuos įvykius yra nepakankamai greita ir efektyvi. Juk jūros sieną šalia NATO narės Turkijos galėtų saugoti ES laivai. Jie laivelius nukreipinėtų atgal į Turkiją saugiu nuo kranto atstumu ir pasiųstų aiškų signalą nusikaltėlių tinklams, kad nelegalus žmonių gabenimas į Europą nėra galimas ar bent labai pavojingas. Tada pabėgėlių stovyklose būtų galima suteikti pagalbą tiems žmonėms, kuriems jos labiausiai reikia. Galėtume į Europą suteikę prieglobstį atsivežti realiai labiausiai nuo karo nukentėjusius žmones – pirmiausia moteris ir vaikus, bet su aiškia tapatybe ir grėsmių įvertinimu. Dabar viso to nėra. Perki pasą juodojoje rinkoje už 600-800 JAV dolerių, „tampi siru“ ar sunaikini dokumentus jūroje ir tavo tapatybę patikrinti, kai Sirijoje, Irake, Libijoje vyksta karai ir suirutė, yra beveik neįmanoma, nes gali prisistatyti kuo tik nori.
Norisi tikėti, kad blaivus protas ES nugalės ir tokios apsaugos priemonės kuo greičiau bus pradėtos taikyti. Gerai bent jau tai, kad apie tai yra kalbama, bet nesinori, kad galutinai pavirstume į nesibaigiančių diskusijų klubą, kurio nariai neįgalūs laiku priimti svarbių sprendimų.
