Norėdami būti labai tolerantiški ir politiškai korektiški švedai apkartina sau gražiausią metų šventę.
Šiais metais visos Švedijos dėmesį prikaustė įvykis Blekingės provincijoje. Vietinis laikraštis paskelbė, kad Brukne Hobiu miestelio mokyklos vaikams neteks giedoti tradicinių Kalėdų giesmių ir dainų apie Kalėdų Senelį, jeigu jų tėvams nepavyks įtikinti mokyklos direktoriaus leisti surengti mokiniams šventę. Jis nutarė nebeorganizuoti įprastinės rudens semestro baigimo ceremonijos.
Nėra ko eiti į bažnyčią
Pagal Mokymo įstaigų valdybos neseniai priimtą instrukciją iškilmingą pusės mokslo metų baigimo ceremoniją dabar Švedijoje pageidautina rengti ne bažnyčioje, kaip priimta vietos bendruomenėje. Pastaruoju metu šalyje kilo toks politinio korektiškumo ir tolerantiškumo vajus, kad buvo nutarta, jog šventė, vykstanti liuteronų maldos namuose, gali įžeisti kitatikių vaikų jausmus.
„Kalėdų Senelio prototipas yra krikščionių garbinamas šventasis Mikalojus“, - aiškina direktorius Peteris Norlinas. Nors Mokymo įstaigų valdyba kol kas neišleido nuodugnesnių instrukcijų dėl šventės scenarijaus, labai uolus mokyklos direktorius nusprendė, jog dainos apie stebuklingąjį senelį gali įžeisti kitų konfesijų atstovų jausmus.
Mokyklos tėvų taryba ryžtingai stojo ginti mokinių teises. Mokyklos vadovybei teko nusileisti, tad šiemet viskas vyks kaip ir anksčiau, tačiau kaip bus kitais mokslo metais, parodys ateitis.
Užkliuvo ir kalėdinė vitrina
Nuo europietiško politinio korektiškumo kenčia ne tik mokiniai. Švedijos sostinės gyventojai jau nuo 1915 metų per adventą eina į miesto centrą pasigrožėti universalinių parduotuvių vitrinomis, kurios tampa iš tiesų įspūdingos. Tačiau šiemet vienos parduotuvės administracija gavo skundų, kad jos kalėdinė vitrina įžeidžia kai kurių piliečių jausmus. Mat ją puošia trys juodos lėlytės, tai pasirodančios iš žaislinės dėžutės, tai vėl ten pranykstančios.
Kažkas nutarė, kad jos kaip du vandens lašai panašios į lėles-baidykles, kurias XIX amžiaus pabaigoje kaip literatūrinius personažus sukūrė anglų rašytoja ir iliustratorė Florence Keith Anthon. Jų oda buvo juodesnė už suodžius, lūpos - skaisčiai raudonos, o juodi plaukai stirksojo į visas puses. Lėlės priminė personažus iš amerikiečių balagano, kur juodaodžiams visada atitekdavo kvailių vaidmuo, todėl jos labai patiko vaikams. Nuo 1910 metų juodoji lėlytė tapo Jameso Robertsono bendrovės gaminamo džemo logotipu. Tačiau 9-ąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį susirūpinta, kad tokia etiketė gali įžeisti juodaodžius, ir įmonės gaminiams paskelbtas boikotas. Netrukus lėlytė buvo pašalinta iš logotipo. Kai šiemet Švedijos sostinės centre vėl netikėtai atsirado juodos lėlės, kai kurie vitriną apžiūrinėję žmonės pasijuto skriaudžiami. Todėl visuomenės ramybės drumstėjos buvo išimtos iš kalėdinės vitrinos. Jų vietą užėmė žmogus-voras ir kažkokios minkštos medžiagos prikimštas didžiulis vėžlys.
Imigrantų antplūdis
Visos šios, atrodytų, smulkmenos siejamos su kur kas didesnėmis XX amžiaus Europos problemomis. 1960-1970 metais į Švediją ėmė plūsti vis daugiau imigrantų iš Irano, Irako, Rytų Europos valstybių. Švedai gatvėse ir darbovietėse išgirdo kitomis kalbomis šnekančius žmones, kurie troško išsaugoti savo kultūrines ir religines tradicijas. Šiandien imigrantai jau sudaro beveik 20 proc. Švedijos gyventojų. Be tradiciškai šalyje gyvenančių suomių, atsirado daug arabų, išeivių iš Lotynų Amerikos, lenkų.
Švedija tapo valstybe, priimančia bene daugiausia imigrantų Europoje. Todėl vienu svarbiausių savo uždavinių ji laiko geranoriško švedų visuomenės požiūrio į užsieniečius formavimą. Šis požiūris pradedamas ugdyti jau vaikų darželyje. Mokyklose per religijotyros pamokas aiškinama apie įvairiausias kultūras ir tradicijas. Tik už vieną įžeidžiamą žodį „svartskalle“ (juodgalvis - red.) paauglys rizikuoja patekti socialinių tarnybų žinion, o mokytojas, įtariamas polinkiu į rasizmą, nedelsiant atleidžiamas iš darbo.
Programų, ugdančių jaunosios kartos rasinį tolerantiškumą, koordinavimas tapo pagrindiniu ir valstybinės organizacijos „Gyvosios istorijos forumas“ uždaviniu. Ši organizacija aktyviai kovoja prieš antisemitizmą, rasizmą ir neigiamą požiūrį į kitokios orientacijos žmones.
Tolerancija „kitokiems“
Neseniai vykusi aukštesniųjų klasių moksleivių apklausa parodė, kad 77 proc. Švedijos paauglių rinkdamiesi draugus nekreipia dėmesio į jų odos spalvą, religiją ar kilmę. Tačiau mokyklose vis dar atsiranda mokinių, kurie tyčiojasi iš „kitokių“. Šalyje dėl patyčių kenčia 15 proc. švedų vaikų ir 25-27 proc. išeivių iš Afrikos ir Azijos atžalos. Tiesa, nukentėjusieji turi teisę kreiptis į ombudsmeną (valdžios atstovą mokyklos reikalams - red.). Tada mokykla, kurioje persekiojami „kitokie“ mokiniai, gali būti baudžiama didele pinigine bauda, o jos vadovams skiriamos administracinės nuobaudos arba jie net atleidžiami iš darbo.
Nors Švedijoje jau labai daug padaryta ugdant tolerantiškumą ir pakantumą „kitokiems“, tuo neketinama apsiriboti. Stokholmo srities Sigtuno rajono valdžia nusprendė atleisti vaikus nuo pamokų paskutinę Ramadano dieną (musulmonų šventė), per Navruzą (tradicinė persų šventė), per stačiatikių Didįjį penktadienį. Tokių daugianacionalinių atostogų kritikai tikina, kad nederėtų to daryti, nes imigrantai turi taikytis prie tradicijų, susiklosčiusių Švedijoje. Įvairių religinių bendruomenių reikalavimas suteikti poilsio dienas per jų šventes tik sukeltų chaosą mokslo metų struktūroje.
Parengė Dana Kurmilavičiūtė
