Ne kiekiu, o įgūdžiais
Pagrindinė bet kokio pobūdžio ginklavimosi užduotis – žmogaus galimybių išplėtimas. Lazdos ir akmenys didino pirmųjų Homo Sapiens žmonių galią ir poveikio vienas kitam atstumą. Ir tam pačiam tikslui tarnauja pačios šiuolaikiškiausios rankinių ginklų rūšys. Šiame segmente revoliucijų laukti sunku. Nebent naujų medžiagų panaudojimas leis pakeisti jau esančių ginkluotės rūšių charakteristikas. Tačiau apčiuopiamą įtaką tai turės ne pagrindinėms charakteristikoms, o, tarkime, antrinėms, ypač galimybė aptikti egzistuojančiais kontrolės metodais (rentgenas). Tai labiau turi reikšmę diversiniams padaliniams ir teroristams, nei reguliariai kariuomenei.
Ginkluotės vystymas vyksta paraleliai dviem kryptimis. Iš vienos pusės, žmogaus galimybės nuolatos auga: tankai, naikintuvai ir netgi lėktuvnešiai gali būti matomi, kaip instrumentai, didinantys žmogaus veiksmų efektyvumą. Ir, atitinkamai, mažina gyvos jėgos poreikį.
Iš kitos pusės, išaugęs efektyvumas priveda prie kiekvieno kario vertės augimo. Personalo apsaugos reikalavimai nuolatos didėja, juk nuo kiekvieno karinių veiksmų dalyvio priklauso vis daugiau ir daugiau. Todėl vystosi gynybos priemonės. Pavyzdžiui, šarvuotas kostiumas „Ratnik“ apsaugo 90 proc. kario kūno paviršiaus nuo minų skeveldrų ir Kalašnikovo automato kulkų. Kadangi jis užblokuoja ultravioletinius ir infraraudonuosius spindulius, jis taip pat sumažina galimybę karį aptikti su naktinio matymo prietaisų pagalba.
Kitu etapu turėtų tapti gynybinių priemonių ir ginkluotės susiliejimas egzoskeleto arba skafandro su įtaisytu ginklu, pagalbos ir gyvybės palaikymo sistemomis. Konceptus jau seniai mes galime stebėti įvairiuose fantastiniuose kūriniuose: fantastiniuose romanuose aprašyti apsauginiai kostiumai, kurie žmogų daro stipresnį ir greitesnį, turi integruotas naktinio matymo sistemas ar netgi padaro jo savininką nematomą. Na o komiksai ir tokie filmai, kaip „Geležinis žmogus“, parodė mums, kaip jie galėtų atrodyti.
Pagrindinė šios įrangos vystymo kryptis – sistemų palengvinimas ir miniatiurizavimas. Kostiumas „Bojec-21“ sveria 36 kilogramus, tai yra per daug. Pagrindinė gamintojų užduotis – masės sumažinimas bent jau iki 20-22 kilogramų. Beje, maždaug tiek kainuoja „Ratnik“. Tačiau jis tik apsaugo karį, tuo tarpu kai „Bojec-21“ turi turėti integruotus ginklus ir gyvybės palaikymo sistemas. Kokias – nepatikslinama.
Šiuolaikinės technologijos leido miniatiurizuoti daugelį sistemų iki maksimalios ribos, ir valdantis tokio kostiumo kompiuteris pilnai galėtų būti į jį įsiūtas taip, kad žmogus jį paprasčiausiai nustos pastebėti. Tačiau sistemų darbui, ypač ginklų, bus reikalingas papildomas maitinimo šaltinis. Ir saugaus, kompaktiško ir galingo akumuliatoriaus ar kuro elemento atsiradimas duotų apčiuopiamą postūmį panašių sistemų vystymui.
Egzoskeletas „HULC“, sukurtas kompanijos „Lockheed Martin“, padidina žmogaus našumą 90 kilogramų ir greitį iki 11 kilometrų per valandą, o piko momentais ir iki 16 kilometrų per valandą. Tačiau jo baterija veikia tik vieną valandą. Nors be akumuliatoriaus jis taip pat padeda nešti padidintą krovinį krūvio perskirstymo sąskaita, jo efektyvumas vis dėlto mažėja. Akumuliatorių ir kitų energijos šaltinių charakteristikų gerinimu suinteresuoti daugelio technikos rūšių gamintojai, tad ši problema neišvengiamai bus išspręsta.
Išnykstantis taikinys
Britų kompanija „Bae Systems“ 2011 metais pademonstravo išnykstantį tanką: ant šarvų pastatomos panelės, kurios gali keisti temperatūrą, ir šarvuotis arba bet kuri kita transporto priemonė susilieja su aplinka, tapdama nematoma... Kol kas tik infraraudonoms naktinio matymo sistemoms. Tačiau ateityje galima įsivaizduoti analogiškus darbo metodus ir žmogui matomų elektromagnetinių bangų diapazone.
Progresas ekranų gamybos srityje ir kamerų miniatiurizavimas anksčiau ar vėliau leis sukurti paneles, kurios visiškai imituoja tai, ką stebėtojas mato už jų, tai yra objektas „pradings“. Jeigu ekranai taps lankstūs ir pakankamai dideli, atsiras galimybė sukurti nematomą kostiumą. Kaip tai aprašyta pas Arkadijų ir Borisą Strugackius „Vabale skruzdėlyne“: „Tavo kvaili rūbai vis dėlto pradėjo veikti. Tavęs beveik nesimato. Tik veidas. Tu neturi formos, kaip vanduo ar garai.“
Tačiau ar verta tiek dėmesio skirti gyvųjų pajėgų apsaugai? Galbūt pagerinta karių kokybė leis radikaliais sumažinti jų skaičių? Kitu karinio mokslo vystymosi etapu akivaizdžiai turi tapti žmogaus eliminavimas iš tiesioginio ginklų valdymo arba mažiausiai jo pašalinimas iš kovos lauko. Pirmieji žingsniai šia kryptimi buvo padaryti dar sukuriant torpedas, o vėliau – automatines raketas. Progreso šioje kryptyje rezultatais tapo bepiločiai lėktuvai, kurie jau naudojami tiek kariniais, tiek ir civiliniais tikslais.
Nežmonės su antpečiais
Tačiau dauguma egzistuojančių automatinių sistemų turi pakankamai siaurą specializaciją. Be to, jokia pasaulio kariuomenė nėra pasiruošusi ir turbūt artimoje ateityje nebus pasiruošusi visiškai atsisakyti įprastų sausumos pajėgų mobilumo ir universalumo. Čia žmogų pakeisti galėtų nebent robotas. Tačiau problema tame, kad ir šiuolaikiniai robotai kol kas neprilygsta žmogaus galimybėms.
Vis dėlto karinis panaudojimas greičiausiai yra viena iš pagrindinių robotų paskirčių. Žinoma, praktiškai bet kokį gamybinį ar buitinį uždavinį gerokai lengviau išspręsti specialiai sukonstruotos technikos pagalba, tačiau turbūt niekam šiandien nereikalingi robotai-skalbėjai ir robotai-indų plovėjai, kai yra skalbimo ir indų skalbimo mašinos. Tačiau karys – iš esmės universalus kovinis vienetas, ir kad ji pakeistum, reikia per daug automatizuotų sistemų. Idealus variantas – žmogų imituojantis robotas-androidas. Todėl Terminatoriaus idėja yra pakankamai realistiška.
