1861 metais Oshoro vietovėje, Japonijoje, Pietvakarių Hokaido saloje, grupė silkių žvejų klojo pamatus žvejybos uostui. Jie pamatė po savo kastuvais besiformuojantį paslaptingą vaizdinį – apskritimo forma išdėstytas dideles uolas. Jos buvo itin simetriškos. Tai pasufleravo, kad jos buvo padarytos žmogaus rankomis. Kas tai galėtų būti – iki šiol nėra aišku. Žvejai būtų buvę priblokšti sužinoję, kad tai yra Oshoro akmenų ratas, kuris yra reliktas dar nuo senovės laikų.
Oshoras dabar yra Otaru miesto dalis, nutolusi 20 kilometrų nuo miesto centro ir 60 kilometrų nuo Sapporo miesto.
Vėlyvasis Džiomon periodas Japonijoje (2400-1000 pr. Kr.) pasižymėjo migracija į šiaurę. Šiaurėje šilo klimatas , todėl atsirado proga migracijai. Be to, iki tol apgyvendintas vietoves niokojo smarkios liūtys.
Galbūt nauja gyvenamoji vieta paskatino japonų protėvius pradėti naują Džiomon periodo paprotį – mirusius laidoti vienoje vietoje, taip kilo kapinių idėjos užuomazgos. Kaip rašo J. Edwardas Kidderis, skirdami specialias vietas mirusiesiems vėlyvojo Džiomon periodo žmonės taip izoliuodavo juos. Likusieji gyvieji stengdavosi gyventi atokiau nuo laidojimo vietų, kad leistų mirusiesiems ramiai ilsėtis dvasiniame pasaulyje. Todėl galima teigti, kad Oshoro akmenų ratas buvo kapinės. Tokių akmenų ratų šiaurės Japonijos teritorijoje yra dar maždaug 30. Jei žvelgtume pagal akmenų dydį, tai ši vietovė būtų tarp vidutiniokių, kadangi kitose vietose yra randama mažesnių ir didesnių akmenų.
Tačiau kapinėse nebuvo rasta jokių kaulų, kas leistų patvirtinti teoriją, kad čia egzistavo kapinės. Vis dėlto tik keliose visos Japonijos vietose buvo rasta Džiomon periodo gyventojų kaulų. Dirvožemyje esančios rūgštys turbūt sunaikino kaulų liekanas dar prieš juos atrandant archeologams.
Pirmieji archeologai, kurie atliko tyrimus Japonijoje, buvo europiečiai ir amerikiečiai. Daugiausia jų čia darbavosi XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje, tačiau ketvirtame ir penktame praeito amžiaus dešimtmečiuose japonų smalsumas apie praeitį buvo malšinamas nacionaliniais mitais. Pasibaigus Antrajam Pasauliniam karui, Japonija smarkiai pasinėrė į archeologiją ir šis užsiėmimas išliko populiarus iki šių dienų. Istorikas Williamas Wayne Farris‘as savo knygoje rašo, kad 1998 metų duomenimis Japonijoje buvo 4000 archeologų. Palyginimui tai yra 20 kartų daugiau nei Didžiojoje Britanijoje.
Vienas iš archeologų pionierių Japonijoje buvo škotas Neilas Munro‘as, kurio knyga „Priešistorinė Japonija“ buvo išleista 1908 metais. Iš pradžių, jis galvojo, kad akmenų ratai gali būti kaip astronomijos observatorijos, panašios į Stounhendžą pietvakarių Anglijoje. Taip nėra, teigia Otaru muziejaus atstovas Ishikawa.
Todėl klausimas lieka atviras. Muziejaus atstovo teigimu, vienintelis dalykas ką turi bendro Oshoro akmenų ratas ir Stounhendžas yra tai, kad šie abu objektai yra padaryti iš akmens.
Ka galime pamatyti Oshoro vietovėje dabar? Ji yra gana nuošali vietovė, net keista, kad ji dar yra taip arti miesto. Ji apsupta ūkininkų laukais ir kalvomis. Vietovė yra labiau ovalios formos nei apskritimo, užimanti 33 metrus iš šiaurės į pietus, 22 metrus iš rytų į vakarus, besiribojanti su akmenimis iš granito, aukščiausias iš jų iki žmogaus klubų. Kai kurie iš jų yra stačiakampio formos, kiti tokie apvalūs, kad atrodo lyg būtų išskaptuoti žmogaus. Tačiau kaip teigia Ishikawa, tokie apvalūs akmenys yra būdingi šiam regionui, todėl jis atmeta idėją, kad jie buvo suformuoti žmogaus.
Kodėl paplito idėja, kad šioje vietoje egzistavo kapinės? Pasak Ishikawa, tokiai nuomonei susiformuoti padėjo tai, kad akmenys yra nenustatytos kilmės, tikriausiai skirti tam tikriems ritualams. Taip pat rasta įvairių įrankių, kurie kaip viena iš teorijų teigia, galėjo būti laidojami kartu su mirusiaisiais. Suformuluoti tokį akmenų ratą reikalinga nemažai pastangų, nes reikia suploti žemę, sufomuoti akmenis, juos transportuoti. Tik labai svarbaus asmens kapavietei galėjo būti pasitelkiamos tokios didelės žmonių pajėgos.
Taip pat muziejaus atstovas neatmeta idėjos, kad čia galėjo būti turgus, mainų vieta. Ishikawa iškelia ir kitą versiją, kad čia galėjo būti šiukšlių sąvartynas. Tai paaiškintų, kodėl buvo rasta apie 400 tūkstančių įvarių įrankių ir keramikos gaminių liekanų. Galbūt daiktai buvo sunešti kažkokioms ritualinėms apeigoms. Džiomon periodo gyventojams kiekvienas objektas turėjo savo dvasią, todėl daiktų išmetimas galėjo būti atliekamas pagal specifinę ceremoniją.
