Išsitaršiusiais plaukais ir didele, vešlia barzda Felice'as Orsinis atrodo kaip tikras Italijos patriotas ir revoliucijos didvyris. Toks jis ir yra. Ir žmonės Didžiojoje Britanijoje jį už tai myli.
Kai 1856 m. Orsinis pradėjo paskaitų turą politiškai tolerantiškoje šalyje, politikai ir intelektualai gerbė jį ir jo kovą už Italijos suvienijimą. Italija nuo senovės buvo susiskaldžiusi ir ilgą laiką susidėjo iš daugybės karalysčių, kuriose dominavo Austrija. Idėja suvienyti senąją kultūros imperiją žavėjo daugybę britų.
Jiems patiko ir dramatiškos Orsinio istorijos apie jo kovą prieš Austrijos viršenybę.
Tačiau Orsiniui teko pripažinti, kad savo tikslui pasiekti žavesio neužtenka, todėl 1858 m. iškart po Naujųjų metų jis išvyko į Prancūziją.
Su savimi jis pasiėmė visą dėžę sprogmenų. Britanijoje pagaminti sprogmenys detonuoja pataikę į taikinį. Susprogus pažyra kulkos, geležies gabalai ir vinys. Turėdamas tokį ginklą jis tikrai išpildys savo norą.
Napoleonas stoja skersai kelio
Orsinio taikinys yra didžiausias jo priešas – imperatorius Napoleonas III. Imperatorius, savo rankose turintis politinę ir karinę galią, galėtų palaužti austrus ir taip padėti Orsiniui pasiekti savo tikslų. Tačiau italų reikalai yra pačioje ambicingo valstybės vadovo darbų sąrašo apačioje. Todėl Orsinis mato tik vieną išeitį. Veiksmų nesiimantį imperatorių reikia pašalinti iš kelio.
1858 m. sausio 14 d. vakarą jis su dar trimis italais sąmokslininkais pasislėpė Paryžiaus operos teatre, adresu Rue Le Peletier 12. Pusę devintos vakaro atėjo ta akimirka, kurios jie laukė. Imperatoriaus Napoleono karieta su raitelių palyda sustojo priešais pagrindinį įėjimą į operą. Karietai vos spėjus sustoti, vyrai nusviedė sprogmenis. Vienas nukrito priešais karietą, kitą – šalia jos. Trečias sprogo po transporto priemone. Sprogimo jėga buvo tokia didelė, kad dužo ne tik karietos langai, bet ir gatvės žibinto stiklas.
Kilo sąmyšis: sužeistieji šaukė, arkliai prunkštė.
„Stogelis virš durelių buvo nuplėštas, o grindinys suteptas krauju“, – pasakojo liudininkas.
Šarvai karietos apačioje ir šonuose apsaugojo imperatoriškąją porą. Napoleono cilindrą pramušė skeveldra, o imperatorienės akį įbrėžė stiklas, bet rimtai jiedu nenukentėjo. Kol policija ir praeiviai padėjo sužeistiesiems, jiedu buvo nuvesti į saugią vietą operos teatre.
Pasikėsinimas nužudyti pakeičia Europą
Sprukusius sprogdintojus ėmė vytis policija. Ketvirtasis bendrininkas Pieris jau anksčiau buvo areštuotas. Jį sulaikė patrulis Rue Le Peletier gatvėje, kelioms minutėms prieš atvykstant Napoleono karietai. Apieškojus vyrą paaiškėjo, kad jis turi tokio paties tipo sprogmenį, kuris buvo panaudotas per pasikėsinimą nužudyti. Apklaususi Pierį ir kitą bendrininką policija sužinojo apie Orsinį. Kitą rytą jis buvo suimtas.
Orsinis iš karto buvo atvesdintas į teismą ir buvo nuteistas mirties bausme giljotinuojant. Prieš egzekuciją jis kreipėsi į Napoleoną.
„Jei Jūsų Didenybė išgelbės mano šalį, 25 milijonai piliečių jums nuolankiai tarnaus“, – kreipimesi rašė jis.
Napoleono papildomai raginti nebereikėjo. Nusilpus Austrijai, Prancūzija jau buvo susidomėjusi Italija, todėl liepos 20 d. imperatorius susitiko su Sardinijos ministru pirmininku ir karštu Italijos vienybės gynėju Cavouru. Jiedu kartu ėmė kurti planus prieš bendrą priešą. Po dvejų metų Italija buvo suvienyta.
Pasikėsinimas nužudyti turėjo pasekmių ir Didžiajai Britanijai. Ministrui pirmininkui Williamui Gladstone'ui teko atsistatydinti, kai paaiškėjo, kad jis ne tik priėmė Orsinį į savo šalį, bet ir gėrė arbatą su būsimu žudiku.
Daugiau intriguojančių faktų ir istorijų rasite žurnale „Iliustruotoji istorija“. Prenumeruokite arba ieškokite žurnalo visose prekybos vietose!
