Kai rusų kareiviai nužudė Liudmilos vyrą, jai teko suvynioti jį į antklodę ir palaidoti savo sode. Tada ji su dukra pabėgo iš Bučos. Kareiviai į jų kiemą įvažiavo tanku, o priešais esantį namą naudojo kaip savo būstinę.
Praėjus dvejiems metams Liudmila ant Valerijaus kapo pagaliau įrengė marmurinį antkapį su jo nuotrauka. Išlaisvinus Bučą, ji galėjo jį tinkamai palaidoti vietinėse kapinėse. Per mūšius sugriautas poros namas pamažu atstatomas. Liudmila kieme sodina ryškiaspalves gėles. Tačiau kai namas bus baigtas statyti, ji jame gyvens viena.
Dalis pastangų atkurti Bučą
Statybos darbai yra dalis pastangų atsatyti Bučą iš griuvėsių, kuriuos paliko besitraukiantys rusų kariai. Kai ukrainiečių pajėgos atgavo miestą, Jablunskos gatvėje gulėjo sušaudytų žmonių kūnai. Tai buvo pirmas kartas, kai išorinis pasaulis sužinojo, kokius baisumus Buča patyrė per 33 okupacijos dienas.
„Turime moralinę pareigą paremti šeimas, gyvenančias toje gatvėje, nes ten buvo žiauriai nužudyta ir nukankinta daugiau kaip 70 civilių“, – aiškina vietos meras Anatolijus Fedorukas.
Jablunsko gatvė ir aplinkinė teritorija buvo išvalyta, sutvarkyta ir kai kur atstatyta. Tačiau rusai užėmė beveik kiekvieną kiemą ar namą, teigia meras, kuris skaičiuoja, kad bendra remonto kaina siekia 1,6 mlrd. eurų
„Žinoma, mes neturime tokios sumos. Tačiau darome viską, ką galime, kad grąžintume žmones į jų namus“, – teigė meras.
Susitvarkyti sunku
Vos už kelių žingsnių nuo Jablunskos gatvės esantis naujasis Liudmilos namas tebėra apgriuvęs. Statybininkai pažadėjo jį užbaigti iki vasaros, bet ji jų nematė jau kelias dienas. Dvejus metus be namų likusi Liudmila jau nekantrauja persikelti.
„Bandau susitvarkyti, bet mano kraujospūdis aukštas, ko niekada nebuvo iki karo. Man daromi širdies tyrimai, atsiranda problemų požymių. Viskas dėl streso. Nuo prisiminimų“, – pasakoja Liudmila.
Liudmilos kieme buvo sukrauti alkoholio buteliai ir karių maisto davinių pakuotės. Tai buvo šiukšlės paliktos vyrų, kurie šovė Liudmilos vyrui į galvą, kai šis akimirkai išniro iš rūsio, kuriame slėpėsi pora. Vėliau tą pačią naktį ji rado Valerijaus kūną jų verandoje.
Tyrimas vis dar nebaigtas – tai viena iš šimtų įtariamų karo nusikaltimų bylų Bučoje. Neseniai Liudmilą pakvietė policija, kuri rado naują vaizdo kamerų įrašą ir tikėjosi, kad ji padės atpažinti nufilmuotus karius.
„Galbūt jiems bus galima pateikti kaltinimus už akių. Žinau, kad Rusija niekada jų neišduos. Asmeniškai aš norėčiau griebti juos už gerklės ir pareikalauti pasakyti, kodėl jie turėjo čia atvykti. Jie yra šunsnukiai“, – sakė Liudmila.
Neatpažinti net mirę
Už baltų Švento Andriejaus bažnyčios sienų, kur okupacijos metais daug žmonių buvo palaidoti masiniame kape, dabar stovi metalinių atminimo lentų siena. Kol kas joje iškaltos 509 pavardės. Kai kurios lentelės vis dar tuščios, nes miesto kapinėse yra daugiau kaip 100 neatpažintų kūnų, iškastų iš negilių kapų visoje Bučoje ir perlaidotų. Pirmiausia buvo paimti DNR mėginiai, tikintis, kad vieną dieną kas nors mirusiųjų ieškos.
Kitose atminimo lentose ant memorialinės sienos nėra konkrečios mirties datos – tik kovo mėnuo, kai Bučą okupavo Rusija. Priešais yra lentelė, kurioje išvardytos dešimtys vis dar dingusių žmonių. Tarp pavardžių yra Bohdanas Kostyrenka, kurio žmona vardu Natalija. Natalijos vyrą išsivežė rusų kareiviai ir ji baiminosi, kad jis gali būti vienas iš žuvusiųjų. Taip nebuvo.
Po kelis mėnesius trukusių paieškų ji pagaliau susekė, kad Bohdanas yra kalėjime Rusijoje.
„Jie išvežė jį į Baltarusiją, paskui į antrąjį sulaikymo centrą Brianske, Rusijoje“, – pasakoja Natalija. Per kitus ukrainiečius, iškeistus į rusų karo belaisvius, ji sužinojo, kad tada jis buvo perkeltas į įstaigą Tuloje, į pietus nuo Maskvos.
„Rusija oficialiai patvirtino, kad jis yra belaisvis, bet man teko jį surasti per savo ryšius. Jie turėtų tiesiog grąžinti civilius, bet to nedaro“, – pasakoja ji.
Mažai civilių
Bohdanas iš kariuomenės išėjo į atsargą 2019 m., sirgdamas potrauminio streso sutrikimu. Natalija baiminasi, kad jo, kaip civilio kalinio, šansai būti iškeistam yra menki, nes iki šiol buvo grąžinta tik kelios dešimtys ne kovotojų.
„Daug civilių iš Bučos dingo – žmonės, apie kuriuos žinome, kad yra kalėjime, bet rusai to nepatvirtino. Bent jau oficialiai jie pripažino, kad turi Bohdaną“, – kalbėjo Natalija.
Nuo tada, kai vyras buvo pagrobtas, Natalija nieko iš jo tiesiogiai negirdėjo. Tačiau iš kitų Brianske laikomų asmenų ji žino, kad jie buvo kankinami.
„Jie sako, kad buvo tikrai sunku – jie nebuvo maitinami, buvo žiauriai mušami, įskaitant elektrošoką ir vamzdžius, – pasakoja ji. – Dabar nežinau, ką dar daryti. Negaliu jo išlaisvinti. Negaliu rasti jokio būdo, kaip tai padaryti“.
Pati Natalija yra etninė rusė. Abu jos tėvai kilę iš šalies, kurioje šiuo metu yra neteisėtai įkalintas jos vyras. Būtent tokiais žmonėmis kaip Natalija Vladimiras Putinas pasiteisino įsiveržęs į Ukrainą. Jis teigė, kad juos reikia gelbėti nuo žiauraus „nacistinės“ vyriausybės Kyjive elgesio.
Sugrįžo didžioji dalis gyventojų
Į Bučą sugrįžo didžioji dalis prieškario gyventojų, įskaitant daugelį tų, kurie Ukrainą paliko kaip pabėgėliai. Tačiau Natalija nerimauja, kad padėtis vėl gali pablogėti.
„Matote, ką Putinas sugalvojo, kaltindamas Ukrainą dėl Maskvos teroristinio išpuolio. Manau, kad jis nori plataus masto karo. Visuotinės mobilizacijos“, – kalbėjo Natalija turėdama omenyje teroristinį išpuolį Maskvoje.
Kitoje miesto pusėje gyvenanti Liudmila taip pat nerimauja, ypač dėl pastaruoju metu padažnėjusių Rusijos raketų smūgių. Ji nuolat lankosi savo namuose, kad patikrintų, kaip vyksta darbai, ir kad būtų arčiau savo prisiminimų iš laikų prieš okupaciją. Ji maitina Murką, benamę katę, kurią Valerijus kadaise mėgo fotografuoti. Sodininkystė ją išblaško, kai visko būna per daug.
„Visoje Ukrainoje yra tokių griuvėsių! Čia, Bučoje, jie atstato pastatus, ir tai toks džiaugsmas. Bet nėra ramybės, nėra stabilumo“, – pasakoja moteris.
