Klausantis Shirin Ebadi pasakojamos istorijos galima pajusti, kaip dramatiškai per paskutiniuosius mėnesius pasikeitė Iranas. Nobelio premijos laureatė į Iraną negrįžta nuo pat diskutuotinų birželio mėnesio prezidento rinkimų. Lapkritį valdžia areštavo banko saugykloje saugotą jos Nobelio premijos medalį. Po Kalėdų Teherane buvo sulaikyta jis sesė. Iš jos vyro, kuris vis dar tebėra Irane, buvo atimtas pasas. Valdžia po kurio laiko dokumentą grąžino, tačiau vyras netruko suvokti, kad grąžintas pasas – klastotė. Dabar pati žymiausia Irano disidentė teigia neturinti abejonių, kad bus suimta, jei tik sugrįš į Iraną.
Tūkstančiai protestuotojų praėjusią vasarą išėjo į Teherano gatves skanduodami šūkį „Gražinkite mums mūsų balsus“. Tačiau dabar protestuojama ne tik prieš suklastotus rinkimus. Šiandien žmonių minios įvairiose šalies vietose šaukia „Mirtis aukščiausiajam lyderiui“, o reformistai dvasininkai, kurie anksčiau teigė, kad sistema turi būti neliečiama, dabar reikalauja laisvų rinkimų, laisvos žiniasklaidos, žodžio ir susirinkimų laisvės.
Sh. Ebadi atrodo nuėjo panašų kelią. 62 metų žmogaus teises ginanti teisininkė smerkė George'o W. Busho demokratijos skleidimo pastangas. Kaip teigia pati, ji siekė reformuoti sistemą, o ne ją sunaikinti. Ji smerkė „blogio ašies retoriką“ ir užsipuolė G. W. Busho Valstybės departamento iniciatyvą Irano opozicijai ir pilietinės visuomenės grupėms skirti 75 mln. dolerių. Dėl šio reikalo ji savo pozicijos nepakeitė iki šiol. Sh. Ebadi teigia tebemananti, kad išorinė pagalba demokratijos judėjimui yra klaida. Tačiau sunku nepastebėti, kad, siutacijai Irake pasikeitui, Sh. Ebadi požiūris taip pat evoliucinuoja.
Per pokalbį su „Foreign Policy“ žurnalistu ji nuolatos kartojo, kad negalima bendradarbiauti su Irano režimu. Ji teigė esanti įsitikinusi, kad dėl savo branduolinės programos Iranas tikrai nesidera nuoširdžiai ir todėl negerbs jokios susitarimo su JAV ar Europos Sąjunga.
Sh. Ebadi anksčiau atvirai rėmė JAV ir Irano derybas be jokių išankstinių sąlygų. Ji ir toliau remia dialogą. Tačiau ji nori, kad šis dialogas apimtų ir žmogaus teises bei strategiją, kaip paremti pilietinę visuomenę ir teisės viršenybės principą. Ji mano, kad tik žmogaus teises ir įstatymus gerbianti Irano valdžia gali būti tinkama ir patikima vakarų partnerė derantis dėl Irano branduolinės programos.
Kaip to pasiekti? Jei JAV nuspręs griebtis tolimesnių santykių, Sh. Ebadi teigia, kad tokios žiniasklaidos priemonės kaip „Radio Farda“, „Voice of America“ ir BBC turi dėti visas pastangas, jog įtikintų eilinius iraniečius, kad sankcijos yra nukreiptos prieš režimą, o ne prieš liaudį. Kaip ir daugelis iraniečių, Sh. Ebadi nerimauja dėl to, kokias aistras gali pakurstyti nacionalizmas. Ji baiminasi, kad ankstesnės JAV užsienio politikos klaidos ir vietinis polinkis į sąmokslo teorijas gali sudaryti grėsmingą sprogstamąjį mišinį. Tuo pačiu metu ji teigia, kad iraniečiai sunkumus ištvers žymiai ilgiau, jei galvos, kad galutinis jų tikslas – didesnė pagarba žmogaus teisėms.
Sh. ebadi viltingai žvelgia į JAV užsienio politiką, nes yra didžiulė prezidento Baracko Obamos gerbėja. Savo interviu ji gynė sprendimą apdovanoti B. Obamą Nobelio taikos premija ir teigia, kad JAV prezidentas premijos nusipelnė dėl savo nuoširdaus įsipareigojimo žmogiškosioms liberalioms vertybėms. Ji remia prezidento pastangas reformuoti JAV sveikatos apsaugos sistemą. Tiesa, jos perdėtas B. Obamos gyrimas eina kartu su pripažinimu, kad demokratija ir žmogaus teisės kol kas nėra administracijos prioritetas.
Paklausta, ar svarsto galimybę ateityje žengti į politiką, ji teigia nuolatos atmesdavusi tokią perpsketyvą. „Foreign Policy“ žurnalistas priminė jai, kad Čekijos rašytojas ir disidentas Vaclavas Havelas darė tą patį iki tol, kol 1989 metais netapo Čekoslovakijos prezidentu. Nepaisant to, Sh. Ebadi ir toliau atmeta tokią galimybę, tačiau pripažįsta, kad lyderio klausimas yra labai opus Irano opozicijai. Kol kas taip ir neiškilo viena figūra, galinti suvienyti visoje šalyje veikiančias skirtingas opozicijos grupeles. Tiesa, sekuliarias pažiūras atstovaujanti moteris to padaryti veikiausiai taip pat neusgebėtų. Tačiau akivaizdu, kad Irano režimas vis tik bijo Sh. Ebadi įtakos.
Jos sesę Noushin Ebadi gruodžio 28 dienos vakarą iš namų išsivežė saugumo pareigūnai. Nuo to laiko jai su vyru telefonu buvo leista pasikalbėti tik vieną minutę. Noushin, kuri dėsto mediciną Teherano Azado universitete, buvo įsitraukusi į politinę ir žmogaus teisių veiklą. Paskambinusi savo vyrui, ji akivaizdžiai leido suprasti, kad valdžia nori, jog Shirin nutrauktų savo disidentinę veiklą. „Mano sesė nėra politinė kalinė. Ji yra įkaitė“ - teigia Sh. Ebadi.
Per pusmetį Irano opozicija išsiplėtė ir sutvirtėjo. Sh. Ebadi teigia, kad būtų visiška nesąmonė galvoti, jog opozicija tebuvo maža išsilavinusio elito iš šiaurės Teherano grupelė. Ji teigia, kad prodemokratinis judėjimas aktyviai auga ir kituose šalies miestuose. Manoma, kad valdančiajame elite auga susikaldymas. Yra ženklų, kad ima bendradarbiauti sekuliari ir religinė opozicija. Jei tai tęsis, tai bus labai svarbus posūkis.
Vis dar yra įmanoma, kad vyriausybei pavyks pasiekti kompromisą su protestuotojais ir kooptuoti pagrindinius opozicinio judėjimo narius į vyriausybines pozicijas. Tačiau su kiekviena savaite, kai pranešama apie vis daugiau smurto ir naujus areštus, mušimus, privartavimus, šis scenarijus atrodo vis mažiau tikėtinas. Matoma ženklų, kad Irano valdžioje auga neviltis. Irano valstybinė televizija neseniai parodė dokumentinį filmą apie Nedą Aghą-Soltan – moterį, kuri vasarą buvo nušauta per protestus. Portale „YouTube“ paskelbti jos mirtį fiksuojantys įrašai šokiravo visą pasaulį. Dokumentiniame filme buvo teigiama, kad moteris bendradarbiavo su užsienio agentais ir galėjo inscenizuoti savo pačios mirtį. Neabejojama, kad tokie kaltinimai išprovokuos dar gilesnį opozicijos pasipiktinimą.
Parodomieji teismai, dokumentiniai filmai, šmeižiantys aukas – visa tai, anot Sh. Ebadi, rodo, kad Iranas juda diktatūros, kuri gali priminti Mianmaro karinę chuntą, link. „Šis režimas yra žlugęs“ - teigia Sh. Ebadi. Kad išsigelbėtų, jis turi nedelsdamas keisti savo politikos kryptį.