Rusijos specialiųjų tarnybų pareigūnai nustatė, kad beveik visus teroristinius aktus jų šalyje yra įvykdžiusi ta pati grupuotė. Sugauti šios grupuotės vadeivos Pavelo Kosolapovo, ieškomo dar nuo 2004-ųjų, niekaip nepavyksta.
Rusas, priėmęs islamą
Pirmą kartą sekliai P. Kosolapovo pėdsakus aptiko 2004 metų kovo mėnesį. Tada pamaskvėje, Liubercų mieste, viename bute buvo surasta teroristų bazė. Federalinės saugumo tarnybos operatyviniai darbuotojai ten rado 21 granatsvaidžio šovinį, 19 elektrodetonatorių, keletą granatų, 18 rankinių laikrodžių, paruoštų panaudoti laikrodiniams sprogstamųjų įtaisų mechanizmams. Kaip tik visi šie komponentai buvo naudojami sprogdinant elektros ir dujų linijas pamaskvėje. Tą butą ir nuomojosi P. Kosolapovas – per tą pačią firmą, per kurią butus buvo išsinuomoję ir teroristai, užgrobę „Nord-Ost‘o“ teatrą.
Kaip rašo laikraštis „Vremia novostej“, P. Kosolapovas yra Volgogrado srities gyventojas. 1990-ųjų pabaigoje jis buvo įstojęs į vieną karo mokyklą Rostovo srityje, bet už blogą elgesį iš jos buvo pašalintas. Tada grįžo į savo gimtąjį kaimą. Jame susidraugavo su vietiniais čečėnais. Jie ir pasiūlė jaunam vyrui važiuoti į Čečėniją. Ten P. Kosolapovas mokėsi pas arabų karo vadus, priėmė islamą ir stojo į kovotojų prieš Rusijos kariuomenę gretas.
P. Kosolapovas buvo geras karys, gerai kovėsi ne viename mūšyje ir buvo paskirtas instruktoriumi vienoje teroristų bazėje. Tarp jo mokinių buvo ir Jerkingalis Taižanovas ir Azamatas Toleubajus – abu iš Kazachijos. Rusų specialiosios tarnybos surado kelias videokasetes, kuriose užfiksuotas kazachų dalyvavimas mūšiuose. Vėliau areštuotas vienas iš kazachų prisipažino kovojęs Abu Umaro ir Abu Dzeito būriuose.
Serija teroro aktų
Kai Šamilis Basajevas nusprendė Rusijoje įvykdyti seriją teroristinių aktų, jis prisiminė ir P. Kosolapovą. Ir dėl jo drąsos, ir dėl išvaizdos. Tuo metu pietiečiai pareigūnams sukeldavo įtarimus, o rusas neatrodė įtartinas.
Taip P. Kosolapovas tapo diversinės grupės vadu. Į ją įėjo ir abu kazachai, ir dar keletas vyrų. 2003 metų pabaigoje jie persikraustė į pamaskvį ir ėmė ruošti teroristinius aktus.
2004 metų kovą P. Kosolapovo įsakymu abu kazachai susprogdino bombą Samaros turguje. Nuo to laiko paskelbta ir P. Kosolapovo paieška, tačiau iki šiol niekaip nepavyksta aptikti jo pėdsakų.
Pagal specialiųjų tarnybų versijas, būtent P. Kosolapovas 2004 metų vasario 6-ąją organizavo Maskvos metro traukinio susprogdinimą. Tada 42 žmonės žuvo, o daugiau kaip 250 buvo sužeista. Kaip vėliau išsiaiškino operatyvininkai, bombą į metro įsinešė ir susisprogdino Anzoras Ižaėjas – P. Kosolapovo grupuotės kovotojas. Mirtininką į įvykio vietą palydėjo grupuotės vadas.
Jau po kelių savaičių P. Kosolapovas parengė kelių naujų teroristinių aktų planus. Kai kuriuos iš jų įvykdė abu minėtieji kazachai. Vasario mėnesį keturis kartus buvo susprogdinti dujotiekiai ties Čechovo, Podolsko ir Bronico miestais. Kovo 15 dieną bombos driokstelėjo po aukštos įtampos elektros stulpais.
Sprogimas turguje
Po to kovotojai kuriam laikui pritilo. Sekliai net išsiaiškino, kad P. Kosolapovas J. Taižanovą supažindino su viena moterimi, irgi išpažinusia islamą. Jiedu susituokė ir apsigyveno Samaroje.
Vėliau tardoma moteris papasakojo, kad kartą jos vyras parsinešė namo bombą su laikrodiniu mechanizmu. Netrukus pas juos atvažiavo ir A. Toleubajus, o birželio 4-ąją Samaros turguje sprogo bomba. Sprogimo metu 11 žmonių žuvo, o 71 buvo sužeistas. Kai vakare per televizorių parodė siužetą apie šį išpuolį, J. Taižanovas pasigyrė žmonai: „Žiūrėk, tai aš padariau!..“
Po to vyras kažkur išvažiavo ir grįžo jau turėdamas 3000 eurų. Tai buvo užmokestis už sprogdinimą. Po kurio laiko abu kazachai išsikraustė į Kazachstaną.
Ir vėl Kosolapovas
Samaros prokuratūra, tirdama sprogimą turguje, iš pradžių įtarė, kad tai galėjo būti nusikalstamų grupuočių karas dėl turgaus kontrolės. Buvo sulaikyta per 20 kriminalinių „autoritetų“, tačiau netrukus jie buvo paleisti.
Buvo gauta operatyvinių duomenų, kad tai čečėnų kovotojų darbas. Pradėjus tardymą buvo paskelbta abiejų kazachų paieška.
J. Taižanovas dar prieš tai Kazachstane buvo sulaikytas su narkotikais, o kai tik jis sužinojo, kad atvažiuoja tardytojai iš Samaros, pasikorė kalėjimo kameroje.
O štai A. Toleubajus visai netikėtai pats pasidavė Kazachijos teisėsaugos organams ir pareiškė, kad nors jis ir dalyvavo kare Čečėnijoje, tačiau su sprogdinimais Samaroje nesąs susijęs. Girdi, pas J. Taižanovą į Samarą jis esą nuvažiavęs tik atiduoti skolą.
Rusija paprašė Kazachstano išduoti jai A. Toleubajų, tačiau gavo atsakymą, kad Kazachstanas savo piliečių kitoms šalims neišduoda. Kazachstano generalinė prokuratūra tik pasiūlė perduoti jiems bylą, kad A. Toleubajus, jei būtų kaltas, būtų nuteistas savoje šalyje. Tačiau kol kas rusai neturi surinkę tiek įrodymų, kad jų užtektų teismui. Dauguma jų yra tik operatyviniai duomenys.
Na o kiti P. Kosolapovo diversinės grupės nariai tuo metu ir toliau dirbo savo juodą darbą. Trys sprogimai sudrebino Voronežą. Visus tris kartus bombos sprogo autobusų stotelėse. Per sprogimus 2 žmonės žuvo, o dešimtys buvo sužeisti.
Manoma, kad ir abu traukinio „Nevskij ekspres“ sprogdinimai yra įvykdyti P. Kosolapovo grupuotės. Dabar jau aiškėja, kad bomba šį kartą buvo padėta kelios minutės prieš pravažiuojant traukiniui ir buvo skirta būtent greitajam traukiniui. Pusvalandis prieš tai tais bėgiais važiavęs kitas traukinys nesusprogo. Tad tardytojai daro išvadą, kad piktadariai turėjo būti kur nors šalia.
Surastas ir namas Chmeliovkos kaime, kuriame gyveno teroristai. Nuo jo iki sprogimo vietos – 15 minučių kelio per mišką.
Pati Chmeliovka – visų užmiršta. Čia nuolat gyvena tik trys šeimos. Vasarą gyventojų padaugėja. Kelios savaitės iki geležinkelio susprogdinimo į kaimą šviesiu automobiliu atvažiavo moteris ir trys vyrai. Visi apsigyveno viename name. Vietiniai net nepasiteiravo, kas jie tokie, nes niekam tai nebuvo įdomu. Užtat dabar namelyje jau pabuvoję dešimtys kriminalistų. Surasti 4 žmonių DNR, paskelbta moters ir trijų vyrų paieška.
Dar ir dar kartą tardomi šiuo metu dėl ankstesnio sprogdinimo teisiami Ingušijos gyventojai Salanbekas Dzachkijevas ir Makšaripas Chidrijevas. Jie prisipažino, kad prieš kelerius metus atvežė sprogmenis į Rusiją. Kai kurie teisėsaugininkai netgi sako, kad šis sprogimas ir susijęs su teismo nuosprendžiu, kuris netrukus turi būti paskelbtas abiem ingušams.
