Vos prieš pusmetį tapęs nepriklausomu, Pietų Sudanas po truputį grimzta į smurto ir neapykantos liūną. Dar visai neseniai – tuomet, kai šalyje buvo vieningai siekiama nepriklausomybės paskelbimo - gilūs etniniai nesutarimai buvo bent trumpam apslopinti, bet dabar valstybė ir vėl kenčia nuo barbariškų smurto ir prievartos proveržių. Kaip pasakoja „Nytimes.com“, žudynių ir nesiliaujančios tarpusavio neapykantos negali sustabdyti nei JAV remiama oficialioji Pietų Sudano valdžia, nei Jungtinių Tautų (JTO) taikdariai.
JAV bei kitos Vakarų valstybės į Pietų Sudaną jau investavo milijardus dolerių – buvo tikimasi, jog finansinė parama šiai jaunai valstybei padės nugalėti skurdą, sumažins smurto ir etninės neapykantos proveržius. Buvo tikimasi, kad Pietų Sudanas ilgainiui taps stabilia, saugia ir Vakarų pasauliui draugiška valstybe. Deja, bet šiandieninė situacija Pietų Sudane primena karo stovį. Gerai apsiginklavę kovotojų būriai siautėja šalies kaimuose ir be pasigailėjimo naikina vietinius gyventojus.
Pietų Sudane siautėjantys kovotojų būriai savo dydžiu dažnai prilygsta nedidelėms kariuomenėms. Tokie kelių tūkstančių kovotojų būriai įsiveržia į kaimus, išžudo visus vietinius gyventojus, sunaikina jų gyvenvietes, pagrobia jų augintus naminius gyvulius. Be to, žiaurius išpuolius organizuojantys kariai apie savo veiksmus kartais informuoja iš anksto. „Mes nusprendėme įsiveržti į Murleland gyvenvietę ir išnaikinti visus Murle genties žmones“, - taip viešame pareiškime skelbė priešiškos Nuer genties kovotojai.
JTO taikdariai, kurių Pietų Sudane šiuo metu yra apie 3000, keletą dienų sekė šiuo kovotojus - stebėjo jų žygį iš malūnsparnių. Tuomet į žudynių vietą buvo pasiųsta apie 400 JTO taikdarių. Bet taikdariai taip ir neiššovė nei vieno šūvio – pasak jų, taikdarių pajėgos buvo pernelyg menkos, jog galėtų pasipriešinti Nuer genties kovotojams. Tad nenorėdami rizikuoti savo gyvybėmis, taikdariai susilaikė nuo kovos veiksmų, o Murle genties žmonės buvo pasmerkti žūčiai.
Nuer genties kovotojus remia Pietų Sudano išeiviai. Įdomu tai, jog nemaža dalis finansinės paramos yra surenkama JAV. JAV Sietlo mieste gyvenantis Pietų Sudano pabėgėlis Gai Bol Thongas pranešė, jog iš pietų sudaniečių išeivių sugebėjo surinkti apie 45 tūkst. dolerių, kurie buvo paskirti Nuer kovotojų maistui ir medikamentams pirkti. Viename interviu Thongas pareiškė: „Mes manome būtent tai, ką ir sakome. Mes išžudysime visus. Mes jau pavargome nuo jų“. Vėliau Thongas pasitaisė, jog Nuer kovotojai žudys ne visus Murle genties atstovus, o tik jų karius.
Etninė priešprieša pietiniame Sudane buvo pastebima ir anksčiau. Tai tęsėsi iki tol, kol pietų sudaniečius bent trumpam suvienijo šalies nepriklausomybės siekis. Kita vertus, dar anksčiau pietų sudaniečiai dėl jų teritorijoje vykstančių etninių kovų dažniausiai apkaltindavo šiaurės sudaniečius – neva būtent jų lyderiai pietų sudaniečių kovotojams tiekia ginklus ir taip mėgina destabilizuoti visą Pietų Sudaną.
Nepriklausomybės siekis iš tiesų suvienijo Pietų Sudano žmones ir vienu metu netgi atrodė, jog etninė neapykanta išnyko – pietų sudaniečiai susitaikė ir susivienijo dėl bendro tikslo. Bet toks atokvėpis truko neilgai. Kovos atsinaujino iškart po to, kai Pietų Sudanas oficialiai atsiskyrė nuo šiaurinės Sudano dalies. Tarpusavio priešpriešą iš naujo įžiebė Murle genties žmonės - praėjusių metų vasarą šios genties atstovai užpuolė Nuer kaimą ir išžudė apie 600 vietinių gyventojų. Taip prasidėjo nauja neapykantos ir smurto banga. Šį kartą jau nepriklausomame Pietų Sudane.
Oficialioji Pietų Sudano valdžia vengia kištis į etninio konflikto sprendimą. Tai aiškinama tuo, jog dabartinė Pietų Sudano valdančioji koalicija yra pernelyg nestabili – ją sudaro skirtingų ir dažnai priešiškų etninių grupių atstovai. Tad etninių klausimų sprendimas į Pietų Sudano politinę darbotvarkę dažniausiai nepatenka, mat tai tik dar labiau sustiprintų pietų sudaniečių susiskaldymą ir greičiausiai sukeltų rimtą politinę krizę šioje dar itin jaunoje valstybėje.
Kita vertus, didžiąją dalį Pietų Sudano valstybės kariuomenės sudaro Nuer genties atstovai. „Nueriai kovotų prieš nuerius? Tai sunkiai įsivaizduojama situacija“, - keblią Pietų Sudano padėtį apibūdino vienas Pietų Sudane reziduojantis vakarų diplomatas. Tad oficialiųjų Pietų Sudano karinių pajėgų įsitraukimas į etninio konflikto sprendimą bent kol kas yra sunkiai tikėtinas.
Tiesa, Pietų Sudano vyriausybė etninį konfliktą bandė spręsti dvišalių derybų keliu, bet taikos procesas žlugo gana anksti. Susitarti nepavyko todėl, jog Murle genties atstovai pareiškė nesutiksiantys išlaisvinti pagrobtus Nuer genties vaikus. Į tai Nuer atstovai atsakė naujų kovotojų rengimu ir vadinamosios „Baltosios armijos“ atkūrimu. Pastarasis Nuer kovotojų būrys savo žiauriais išpuoliais pagarsėjo dar dešimtajame dešimtmetyje. „Prašėme šalies vyriausybės, jog ji apsaugotų mūsų žmones nuo Murle genties kovotojų, bet ji nieko mums nepadėjo. Tad teko surinkti savo kovotojus ir atkeršyti patiems“, - situaciją aiškino ponas Thongas, Nuer kovotojams teikiantis finansinę paramą.
Tuomet šalies vyriausybė planavo įgyvendinti plataus masto regiono kovotojų nuginklavimo iniciatyvą. Tai turėjo būti atlikta tuomet, kai regione pasibaigs smarkios liūtys. Pietų Sudano kariuomenės atstovas Philipas Agueras teigė, jog iki tada bet kurios kovojančios pusės pastangos savavališkai spręsti nesutarimus būtų vertinamos kaip neteisėtos.
Visgi tokia retorika nesulaikė Nuer kovotojų nuo savavališkai įvykdytų žiaurių išpuolių Piboro gyvenvietėje. Manoma, kad tuomet Nuer kovotojai išžudė apie 3000 Piboro gyventojų. Kaip minėta, JTO taikdariai į šį konfliktą nesikišo. Kaip aiškino JTO misijos Pietų Sudane vadovė Hilde F. Johnson, taikdariai buvo perspėję Murle žmones apie gresiantį išpuolį, bet žmonių negalėjo apginti, nes JTO pajėgos buvo tiesiog pernelyg mažos.
Deja, bet panašu, kad etninė neapykanta ir žudymai Pietų Sudane greitu metu nesiliaus. Visai neseniai Murle kovotojai vėl pergrupavo savo jėgas ir į paskutiniąsias žudynes Pibore jau spėjo atsakyti keliais išpuoliais Nuer žmonių gyvenvietėse.