Praėjus beveik dvejiems metams po Rusijos ir Gruzijos karo, atskleidusio silpnąsias rusų armijos puses, ir toliau garsiai svarstoma, kokios kariuomenės reikia Rusijai – profesionalios, t. y. sudarytos iš samdomų karių, ar paremtos visuotine prievole, t. y. sudarytos iš šauktinių. Akivaizdu, kad dabartinė šauktinių ir tik nedidelės dalies samdomų pagal kontraktą karių kariuomenė nėra tokia, kokią norėtų matyti Kremliuje įsikūrusi valdžia. Kad armiją turėtų sudaryti samdomi kariai, dirbantys pagal kontraktą, svarstoma jau kelis dešimtmečius, bet visuotinė karinė prievolė iki šiol taip ir liko nepakeista. Anot Rusijos gynybos ministro Anatolijaus Serdiukovo, pereiti prie profesionaliosios kariuomenės būtų įmanoma tik tada, jei jai būtų skirtas atitinkamas finansavimas, tačiau šiandienos ir bent jau netolimos ateities aplinkybėmis reikalingų lėšų tikėtis nėra realu.
Pinigai iš tiesų yra viena iš priemonių, galinčių padėti pakelti Rusijos ginkluotųjų pajėgų parengties lygį ir prestižą. Viena priežasčių, kodėl kariai nenoriai eina į profesionaliąją – kontraktinę – kariuomenę, yra maži atlyginimai, skiriami pasirašant samdomo kario sutartį. Kita neefektyvaus finansavimo pasekmė yra labai sunkiai vykstanti Ginkluotųjų pajėgų modernizacija. Trūkstant lėšų kariai aprūpinami pasenusia karine technika, ginklais, ryšio ir kitomis būtinomis priemonėmis, o tai atbaido nuo noro tapti tiek profesionaliu kariu, tiek šauktiniu.
Tačiau nepakankamas ar neefektyvus finansavimas nėra vienintelė Rusijos kariuomenės bėda. Kitos dvi ryškios priežastys, kodėl nepavyksta pritraukti nei samdomų pagal kontraktą karių, nei šauktinių, yra susijusios su šalies demografija ir neigiamu kariuomenės įvaizdžiu.
Demografinė problema taps akivaizdi jau po dešimties metų. Prognozuojama, kad 2025-aisiais 18 metų sulaukusių jaunuolių, kurie galėtų būti pašaukti į kariuomenę, bus vos 770 tūkstančių, nors 2005-aisiais jų buvo net 1,3 milijono. [1] Rusija pasaulio demografijos žemėlapyje yra unikali valstybė, nes gyventojų gimstamumo lygis joje yra vienas žemiausių, t. y. primena išsivysčiusių senėjančių Europos valstybių. O gyventojų mirtingumas yra vienas aukščiausių, maždaug toks, koks ir Afrikoje. Susiklosčiusi situacija signalizuoja apie spartų Rusijos gyventojų nykimą, kurį galima laikyti ir grėsme visos valstybės saugumui. Siekiant spręsti karių trūkumo problemą, buvo netgi svarstoma pailginti šaukimo į privalomąją karinę tarnybą amžių nuo 27-erių iki 30-ties metų, tačiau gynybos ministras neseniai paneigė šią informaciją ir patikino, kad šaukiamasis amžius ilginamas nebus.
Prastas įvaizdis yra dar viena Rusijos armijos bėda. Potencialius karius visų pirma atbaido žiaurūs nestatutiniai santykiai armijoje. Vadinamoji „dedovščina“ gąsdina jaunuolius ne tik dėl to, kad naujokai arba fiziškai silpnesni kariai yra luošinami tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Baimę atsidurti armijoje skatina ir nereti karių mirties atvejai. Pavyzdžiui, nužudyta žurnalistė Ana Politkovskaja savo knygoje yra aprašiusi atvejį, kai dėl visiško vadovybės abejingumo dešimtys armijos naujokų buvo žiemą be tinkamos aprangos skraidinti nešildomu kariniu lėktuvu, vėliau beveik visi susirgo plaučių uždegimu, o gydomi buvo dar sovietų metais gamintais antibiotikais. Šių metų birželį spaudoje nuskambėjo pranešimas apie mirusį rusų karį, jo kūnas buvo sudarkytas didžiulio rando, o kario artimieji teigė, jog jaunuolį armijoje nužudė, kad būtų galima parduoti jo organus Kinijos juodojoje rinkoje. Kario mirties priežastimi oficialiai buvo nurodyta savižudybė, apie jas Rusijos kariuomenėje pernai buvo pranešta 149 kartus [2], tačiau artimieji ne visada yra linkę patikėti oficialiomis mirties priežastimis, ypač pamatę dauginius sužalojimus ant mirusiųjų kūnų.
Kariuomenė nevilioja ne tik dėl „dedovščinos“, bet ir dėl prastos visuomenės nuomonės apie joje tarnaujančius žmones. Karinė tarnyba, tiek šauktinių, tiek ir kontraktininkų, nėra suvokiama kaip garbinga veikla – nuo jos visokiais būdais stengiamasi išsisukti. Teigiama, jog Rusijos šaukimo į kariuomenę sistema yra tikras korupcijos lizdas, nes šeimos pasiryžusios paaukoti didžiules sumas pinigų, kad tik išgelbėtų savo sūnus nuo visuotinės karo prievolės ir kariuomenėje laukiančių kančių bei patyčių. Tvirtinama, jog į kariuomenę, ypač samdinių, noriai eitų tik į prievartą ir nusikalstamumą linkę jaunuoliai, ieškantys, kaip užsidirbti pinigų neatsisakant polinkio į smurtą. Tokia visuomenės nuomonė aiškiai rodo, kad Rusijos armija yra suvokiama kaip gana demoralizuota.
Apibendrinant galima teigti, jog dabartinė Rusijos šauktinių kariuomenė yra neefektyvi, tačiau pakeisti ją profesionalia artimiausioje ir net tolesnėje ateityje nėra realu. Federalinė tikslinė kontraktinės kariuomenės programa 2004–2007 metams žlugo: vietoj planuotų 130 tūkst. samdomų pagal kontraktą į kariuomenę atėjo tik 9 tūkstančiai. [3] Dabar numatytos 150 tūkst. vietų, skirtų samdomiems kariams, taip pat toli gražu nėra užpildytos. Taigi matydama, kad norinčiųjų dirbti pagal sutartis tikriausiai neatsiras pakankamai, Rusijos gynybos ministerija klimpsta į uždarą ratą – ji vėl svarsto planus, kaip griežtinti visuotinę karinę prievolę reglamentuojantį įstatymą.
Jurgita Laurinėnaitė
[1] V. I. Perevedentsev, „The Demografic Prospects of Russia.“ Sociological Research, Nr. 3, 2009 m. gegužė–birželis, 61–80 p.
[2] http://news.yahoo.com/s/time/20100622/wl_time/08599199844500
[3] http://www.jamestown.org/programs/edm/single/?tx_ttnews%5btt_news%5d=36329&tx_ttnews%5bbackPid%5d=27&cHash=1bf899e833
