Už gerus pinigus kalinys kaimyninėje Rusijoje gali gyventi viešbutyje, ūžti restoranuose ir net netrukdomas skraidyti į užsienį.
Suktas padėjėjas
Į populiariausią Rusijos laikraštį „Moskovskij komsomolec“ užsuko 2006–2010 metais bausmę lengvojo režimo kolonijose-gyvenvietėse atlikęs milijonierius verslininkas Andrejus. Jo pasakojimas apie stulbinančią korupciją Rusijos įkalinimo įstaigose sukėlė sprogusios bombos įspūdį.
Pasak Andrejaus, už pinigus kaliniai esą galintys gauti privilegijų, o už didžiulius kyšius – gerti, turėti moterų, vaikščioti į restoranus ir net savaitgaliui nuskristi į užsienį!
Buvusio kalinio žodžius, žinoma, reikia vertinti labai atsargiai, nes jis, kaip ir dauguma kalėjusiųjų, turi aibes priežasčių nemėgti kolonijų vadovų. Andrejus papasakojo, jog 2006 metais jis dirbęs Rusijos Dūmos deputato padėjėju ir vieno statybų magnato prašymu jam užsakęs techniką, o tarpininkas pabėgęs kartu su pinigais. Sunku patikėti, kad Andrejų, atseit visiškai nekaltą, teismas nuteisė kalėti net 9 metus.
Po teismo Andrejus buvo atvežtas į Briansko srities Klincų miesto koloniją. Jo nuotykiai prasidėjo nuo pirmosios dienos.
Prasigėrusi kolonija
„Mus pasitikęs kolonijos darbuotojas buvo toks girtas, kad nepastovėjo ant kojų ir niekaip nepajėgė mūsų suskaičiuoti, – pasakojo Andrejus. – Dar labiau nustebau vakare išėjęs į kolonijos kiemą. Vaizdas priminė pietų šalies miesto gatvę. Kaliniai linksminasi, geria, badosi narkotikus, pramogauja. Visur triukšmas, dainos, riksmai. Prižiūrėtojai ramiai stebi tik kad niekas neliptų per tvorą. Jei kuris nors kalinys padauginęs nugriūna, prižiūrėtojai liepia jį nunešti išsimiegoti. Klincuose buvau iki metų galo ir visą tą laiką tęsėsi nesiliaujantis „banketas“. Kartais net atrodė, kad tai nepilnapročių kolonija, nes joje tarpo visiška suirutė.“
Paklaustas, iš kur kaliniai imdavo tiek svaigalų, Andrejus paaiškino, jog per tvorą permesdavo vietiniai. Už kolonijos tvoros yra „Gegužės 1-osios“ kolūkio laukai, bet daugelis kolūkiečių vertėsi ne žemdirbyste, o prekyba su nuteistaisiais. Mėtydavę ir paketus su maistu, mobiliaisiais telefonais, rūkalais, narkotikais, bet populiariausia prekė, žinoma, buvo, degtinė. Šito lakalo per tvorą permesdavę iki 300 litrų per parą!
Gėrė visi, kartais neišsiblaivydami po kelias paras. Andrejus juokėsi prisiminęs, kaip kartą permetamas butelis kliudė galvą kolonijos viršininkui Aleksandrui Terezovui – laimei, tik kepurę numušė.
„Dėl to „susisiekimo per tvorą“ turėjome visko, ko širdis geidžia – šampano, viskio, egzotiškų patiekalų. Aš kasdien valgiau sušius, kuriuos paruošdavo vienas kalintis Maskvos restorano virėjas. Nuolat turėjau ir mobilųjį telefoną, tiksliau – du. Net kai mane vežė kalinių vagone, vienas ragelis gulėjo kišenėje, kitas – ant rankos, nes yra tokie laikrodžiai su mobiliaisiais telefonais. Jei apsaugininkas imdavo niurnėti, duodi jam 500 rublių – ir tylu“, – pasakojo Andrejus. Pridursime, kad 10 rublių – maždaug litas.
Šaunios sutiktuvės
Kartą į Klincų koloniją atvyko prestižine laikomos Briansko srities Suražo kolonijos viršininkas, tada dar majoras Igoris Ficas. Išsirinkęs Andrejų ir dar kelis turtingus kalinius maskviečius, jis išsivežė į savo koloniją. Ten Andrejui prasidėjo nepigus, bet smagus „VIP kalinio“ gyvenimas.
„Suražo kolonijoje operatyviniai darbuotojai mane pasitiko kaip brangiausią svečią. Padengė stalą – pamenu, buvo net „Briansko partizanų“ degtinės. Po to mane nuvedė į viešbutį, kuris iš tikro skirtas ilgalaikiams pasimatymams. Ten išsinuomojau 6-ąjį kambarį ir jame gyvenau pustrečių metų, taip nė karto nenakvodamas kolonijoje, – toliau pasakojo Andrejus, kaip įrodymą pateikdamas kambario raktą bei nuotraukas. – Viešbutis stovi už kolonijos teritorijos, ūkio dalyje, kuri irgi aptverta, bet jau sena, skylėta tvora, per kurią visada galima išlįsti aplenkiant kontrolės postą. Kambaryje įsirengiau barą, pasistačiau kompiuterį, namų kiną ir vedžiojausi į svečius ką panorėjęs. Pamenu, kartą tikrintojai pravėrė duris, kai mano vienoje rankoje buvo mobilusis telefonas, o kitoje – taurė su konjaku. Visi nutaisė veidus, esą nieko nepastebėję. Oficialiai kambarys man kainavo 5000–6000 rublių per mėnesį.“
Andrejus sako kone kasdien mokėjęs nemažus pinigus, o už tai mėgavęsis privilegijomis. Buvęs kalinys pripažįsta, kad iš jo nė karto nė vienas pareigūnas nereikalavęs pinigų sau asmeniškai ar kyšio, tik nuolat prašinėjęs stambių sumų kolonijos reikmėms.
Nebiudžetinis reketas
Andrejus yra įsitikinęs, kad nepakankamai finansuojama Rusijos federalinės bausmių vykdymo tarnybos valdyba (FBVTV) laikosi principo, kad visi kolonijų remontai turėtų vykti kalinių sąskaita.
Briansko FBVTV skyriaus viršininkas net buvo sugalvojęs schemą: iš griežtojo režimo į bendrojo režimo kolonijas perkeldavo po keletą daug kartų sėdėjusių autoritetingų recidyvistų, kurių pareiga buvo iš nuteistųjų išspausti kuo daugiau pinigų kolonijos reikmėms.
Turtingieji kaliniai mokėdavo žymiai didesnes sumas, tačiau už tai gaudavo visai kitokias privilegijas – išskirtinį gyvenimą.
„Aš kone kasdien eidavau į miestą pažaisti kėgliais, tai klausdavau I. Fico, ką nupirkti, – prisiminimais dalijosi buvęs kalinys. – Jis, pavyzdžiui, pasakydavo: „Dažų“. Be to, aš mokėjau už prižiūrėtojų ir revizorių vaišes, dėžėmis pirkdavau jiems telefonus. Pas mane ateidavo viršininko pavaduotojai ir sakydavo, kad reikia parūpinti 3 kompiuterius. Aš pirkdavau televizorius, telefonus... Pusę dabar ten esančios technikos aš nupirkau. Jie visa tai užpajamuodavo kaip turtą, įgytą „nebiudžetinėmis lėšomis“.
Pasak Andrejaus, kolonijos viršininkas I. Ficas jam kėlė tik dvi sąlygas – visada grįžti į koloniją nakvoti ir būti bent iš pažiūros blaiviam. Pirmąją sąlygą Andrejus klusniai vykdė, o štai antroji jam buvo ne pagal jėgas, nes po boulingo turtingas kalinys mėgo paūžti restoranuose. Kartais padaugindavo, tada sugėrovai jį nešte parnešdavo. Už tai I. Ficas ėmė papildomus pinigus, kuriuos jis vadindavo baudomis.
Savaitgaliai – namuose
Po to Andrejus papasakojo apie savo smagiausią privilegiją – kaip jis savaitgaliais apie 20 kartų (!) kolonijos automobiliu važinėjo... namo į Maskvą.
„Mane lydėti kolonijos viršininkas skirdavo du operatyvininkus – Sergejų Boiko ir Aleksandrą Bolmatą. Maskvoje prižiūrėtojus visada apgyvendindavau tame pačiame viešbutyje – Centriniuose turistų namuose, o pats važiuodavau toliau savo reikalais. Po dviejų parų aš operatyvininkus pasiimdavau ir vykdavome atgal į Suražą. Kartą mes taip prisigėrėme, jog nebuvo kam sėsti už vairo. Teko kviesti taksi. I. Ficas nervinosi, vis skambino ir klausinėjo, ar mes važiuojame. Maskvoje gyvenau savo šeimoje, susitikinėjau su draugais, tai paliudys krūva žmonių“, – pasakodamas juokėsi Andrejus.
Vieną savaitgalį Andrejus sumanė nuskristi į Italiją – aplankyti ten gyvenančio savo bičiulio Arturo Aismano.
„Kolonijoje niekam nesigyriau, kad kelionių agentūrai padavęs savo užsienio pasą užsisakiau Italijos vizą. Užsienio pasą aš turėjau dar prieš nuteisiamas, kratos metu jo nerado, tad nepaėmė, – toliau savo pasakojimu stebino Andrejus. – Italijos ambasadoje informacijos, kad aš esu nuteistas, nebuvo. Kadangi aš buvau kalinys, o ne koks nors ieškomas bėglys, milicija apie mane niekam jokios informacijos neplatino“.
Andrejų išklausiusi žurnalistė paskambino A. Aismanui. Šis patvirtino, kad 2009 metų vasarą pas jį Italijoje, Riminio mieste, iš tikro vieną savaitgalį lankėsi Andrejus – sakęs, kad kolonijoje gavęs atostogų. Draugai apžiūrėjo apylinkes ir svečias išskrido namo.
Vienas atpirkimo ožys?
Dar vienas nuotykis Andrejui nutiko, kai inspektuoti Suražo kolonijos atvyko visos FBVTV viršininkas Aleksandras Reimeris. Dėl teisinių formalumų Andrejus neturėjo teisės sėdėti Suražo kolonijoje, todėl, kol pasibaigs revizija, I. Ficas Andrejų su dar keliais nuteistaisiais laikinai išsiuntė į Brasovo koloniją, esančią toje pačioje Briansko srityje.
Nuo Suražo iki Brasovo – apie 300 kilometrų, išeina apie 6 valandos kelio. „Ką gi, mes išsinuomojome mikroautobusą, bet dardėjome kone parą, – pasakojo Andrejus. – Pakeliui sustodavome kavinėse, aikštelėse, pliaže nusimaudyti. Nuvykę pamatėme tvoromis apjuostą griežto režimo koloniją, šalia kurios – laisvo režimo kolonija-gyvenvietė, kurioje mes turėjome apsigyventi. Bet iš tiesų tai tik kraupiai perpildyta medinė troba vidury lauko, ir viskas. Mums skirta kolonija – pilka ir alkana. Dviaukštės lovos, kurių visiems neužtenka, tualetas lauke už 100 metrų. Nuteistieji girtauja netoliese esančioje kavinėje, o prižiūrėtojai jų negali net pasodinti į izoliatorių, nes tokio paprasčiausiai nėra.
Pasak Andrejaus, jis nusispjovęs ir išsinuomojęs butą mieste, o į koloniją-gyvenvietę ateidavęs tik užsiregistruoti per rytinius ir vakarinius patikrinimus. „Po dviejų savaičių supykęs I. Ficui pareiškiau, kad jei jis manęs nepasiims atgal, aš savo pinigais suremontuosiu Brasovo koloniją-gyvenvietę ir liksiu joje, nebegrįšiu į Suražą, – pasakojo Andrejus. – Bet įvyko netikėtas posūkis – Brasovo kolonijos viršininkas Olegas Govorovas atsisakė mane grąžinti I. Ficui į Suražą, nes jam irgi reikėjo pinigų remontams. Įtakingesnis I. Ficas mane susigrąžino, bet O. Govorovas atkeršijo – net pusę metų delsė atsiųsti mano bylą, kol I. Ficas jam pažadėjo, kad aš su kitu nuteistuoju jo kolonijai nupirksiu cemento už 50 000 rublių.“
Pasakojimo pabaigoje Andrejus pareiškė, jog vienas jo pažįstamas nuteistasis nesismulkinęs iš karto paklojęs milijoną JAV dolerių ir dabar, pasak dokumentų, kažkurioje Rusijos kolonijoje „atlieka bausmę“, o iš tikro besimėgaująs saule JAV, Floridos valstijoje. Tik Andrejus atsisakė apie tai kalbėti, nes tai esanti ne jo istorija.
Laikraščiui „Moskovskij komsomolec“ paskelbus Andrejaus pasakojimą, kilo didžiulis, bet ne viešas skandalas.
Atrodo, jau paskirtas ir atpirkimo ožys.
FBVTV spaudos tarnyba pranešė, kad I. Ficas laikinai nušalintas nuo pareigų. Nes „FBVTV saugumo tarnyba nustatė, kad vienas Suražo kolonijos-gyvenvietės pareigūnas pažeidinėjo įstatymus (...), dėl to vienas nuteistasis turėjo galimybių ne vieną kartą, lydimas kolonijos darbuotojų, lankytis savo gyvenamojoje vietoje. Surinkta medžiaga bus perduota Rusijos Federacijos tardymo komitetui.“
Parengta pagal Rusijos spaudą
