Dauguma sprendimų, priimtų Europoje per paskutinius keletą metų, autorių suneramino, pvz., įvestas vienybės reikalavimas Europos Sąjungoje (ES) dėl bet kurio sprendimo užsienio politikos srityje ar ginkluotųjų pajėgų naudojimo kitokiais sumetimais nei humanitariniai. Visi turi sutarti, todėl nesutariama nieko. Dėl to Europa negali išrutulioti bendros užsienio politikos. Šie sprendimai graso politinės Europos idėjai. Tik vieninga ir stipri Europa gali laimėti visuotinę kovą su klimato kaita, paskatinti naujų finansinių taisyklių priėmimą, kad būtų išvengta nesaikingumo, dėl kurio kilo 2008–2009 metų krizė. Taip pat suvaldyti kylančią Kiniją, kuri greitai pasieks 20 proc. dalį pasaulio prekyboje.
Didžiulės bankų, finansinės ir ekonominės krizės, su kuriomis viso pasaulio šalys vis dar susiduria, dar labiau pablogino reikalus. Airija, didžiausia pasipelnytoja iš narystės ES, parodė galingą antieuropietišką nusiteikimą, nepaisydama ją sukrėtusios krizės. O Vokietija, ilgai laikiusi europietiškumo švyturį, atsigręžė į tą palikimą. Rinkos priminė vokiečiams, kad jų šalis yra europietiškesnė, negu jie tikėjo ar suvokė. Dabar visuotinė Armagedono baimė praėjo.
Laiko pasirinkimas Vokietijos veiksmams yra ypač keistas, nes šis nuošalumas seka iš karto po to, kai Vokietija, Prancūzija ir D. Britanija ciniškai sutarė „apdovanoti“ ES jos Tarybos prezidentu ir užsienio reikalų ministru. Išrinktieji nėra žinomi ir nesukelia grėsmės Berlyno, Paryžiaus ir Londono galioms.
Vis dėlto dar egzistuoja ir euras, vienintelis svarus Europos pasiekimas per paskutinius du dešimtmečius, tačiau dėl Vokietijos požiūrio tai kvestionuojama. Visi žavisi griežta Vokietijos vadyba ir reformų produktyvumu. Mes taip pat žavimės monetariniu rimtumu, prisidėjimu prie fiskalinio tikslumo, eksporto paieškomis. Tačiau krizė pakeitė viską. Ji susilpnino daugumą Europos šalių, ne tokių tvirtų kaip Vokietija. Trys Baltijos valstybės, Vengrija ir ES nepriklausanti Islandija – arti bankroto. Aišku, jos nepriklauso euro zonai, bet Graikija, Ispanija, Portugalija ir Airija priklauso ir jos turi didžiulių problemų. Vokietija nori įvesti savo pačios tvirtumą euro zonai, strategiją, kurią anksčiau minėtos šalys gali taikyti tik esant socialinio chaoso rizikai. Šios šalys gali išvengti savo krizių tik jei joms tai leis monetarinė politika. Tačiau Vokietija tokios galimybės atsisako, taip rimtai keldama pavojų bendrai Europos valiutai. Vokietija pasirengusi destabilizuoti euro zoną ir bendrą valiutą, kad patenkintų siaurus nacionalinius savo politikos tikslus.
Kyla klausimas, kodėl A. Merkel taip veikia. Ji veda koalicinę vyriausybę į rinkimus, o parlamente tvyro sudėtinga situacija. Bet jei trumparegiškumas ir vidaus politikos spaudimas leis šalims daryti, ką jos nori dėl savo interesų, Europos ekonominė krizė virs politine.
Jei politinė Europa turėtų daugiau galių, su Graikija dėl krizės būtų kalbama griežtai, tačiau politinės Europos nėra ir mažai energijos telikę ekonominėje Europoje. Turint galvoje visuotinių finansų padėtį, euro mirtis būtų fenomenali katastrofa. To vis dar galima išvengti, jei visi europiečiai prisimins savo solidarumą bei veiks drąsiai ir atkakliai.
Pagal portalo www.project-syndicate.org informaciją parengė Irma Baranauskaitė.
