Garsių teatralų dukros Ramunė ir Eglė Kupšytės prieš septynerius metus savo meilės uostą atrado saulėtoje Italijoje. Tačiau saitų su gimtąja šalimi nenutraukė. Ramunė, įkūrusi gintaro dirbinių parduotuvę ir savotišką muziejų, italams pasakoja apie Lietuvos pajūrio auksą, o Eglė žaismingai bando suderinti lietuvių ir italų virtuvę, užkrėsti maisto gaminimu net ir kulinarijos naujokus.
Į Italiją išviliojo meilė
Tikriausiai nerastume nė vieno Europos kampelio, kuriame nesutiktum lietuvių. Svetur šaknis įleidę tautiečiai dažniausiai Lietuvą keiksnoja, kad ši privertė juos pakelti sparnus ir ieškotis sotesnio kąsnio. Ir tik nedaugelis gimtuosius namus prisimena su nostalgija ir garsina Lietuvos vardą savo darbais. Garsių teatralų Juozo Miltinio dramos teatro aktoriaus ir režisieriaus Vytauto Kupšio ir Dianos Žukauskienės (Staponkaitės) dukros dvynukės Ramunė ir Eglė Kupšytės, prieš septynerius metus į Italiją išvyko paviliotos meilės.
Kaip pasakojo 30-metės seserys, jos niekada nesvajojo gyventi ar mokytis užsienyje, tačiau taip susiklostė aplinkybės. Mokyklą baigusi Eglė pradėjo studijuoti lietuvių filologiją ir italų kalbą Vilniaus universitete, o Ramunė – teisę ir valdymą Mykolo Romerio universitete. „Sesuo visada domėjosi istorija, o aš – rašymu ir kūryba. Pasirinkimas studijuoti italų kalbą buvo visiškai atsitiktinis. Nepavyko įstoti į žurnalistiką, žinojau, kad noriu darbuotis kalbų, italų, prancūzų ar norvegų, srityje – nebuvo jokio skirtumo, vis tiek būtų reikėję pradėti nuo nulio. Net neįsivaizdavau, kad toks neapgalvotas pasirinkimas nulems mano gyvenimą. Bet smagu, kai gyvenimas tave nešioja šen ir ten, jau kuris laikas jaučiuosi lyg gyvenčiau realybės šou, regis, kažkas tave stebi ir laukia, kaip reaguosi, ar atlaikysi“, – šypsosi Eglė.
Pradėjusi studijuoti lietuvių filologiją ir italų kalbą, Eglė internetu susipažino su italu, netrukus jo geriausio draugo laiško sulaukė ir Ramunė. Po kelių mėnesių italai atvyko į Lietuvą susipažinti su žaviomis sesutėmis. Netrukus susirašinėjimas peraugo į meilę. Iš pradžių į Italiją išvyko Ramunė, o po dviejų savaičių – ir Eglė. „Niekada nesvajojome ištekėti už užsieniečių, taip jau likimas sutvarkė, kad vieną dieną susipažinome su savo būsimais vyrais. Man nesvarbu tautybė, nėra geresnių ar blogesnių, yra tik asmenybės“, – nelinkusi atvirauti apie du skirtingų tautų atstovus suvedusią meilę Eglė.
Ramunė seseriai pritaria, kad svarbiausia – ne žmogaus tautybė, o jo dvasinis pasaulis, asmenybės žavesys. „Pagal šiuolaikinius terminus, taip, mus būtų galima vadinti meilės emigrantėmis, tačiau šis terminas man nepatinka. Apskritai apie emigraciją nesinori kalbėti. Emigracija man siejasi su karo metais, kai žmonės buvo priversti išvykti už Atlanto, nes neturėjo kito pasirinkimo. Dabar esame Europos Sąjungoje, galime laisvai rinktis vykti ar ne, be to, nuolat palaikome ryšius su Lietuva. Mes – pasaulio žmonės“, – kalbėjo Ramunė.
Sunkumai užgrūdino
Pradžia svečioje šalyje abiem sesėms nebuvo lengva. Laimei, sunkiausiomis akimirkomis jos buvo viena šalia kitos. Visada jautė ir savo mylimųjų tvirtą patį.
Kaip pasakojo Ramunė, į Italiją ji išvyko visiškai nemokėdama kalbos. O kai nežinai, kaip veikia visa socialinė sistema, nesijauti saugiai. Net ir po septynerių gyvenimo metų Italijoje ji vis dar jaučiasi kaip viešnia. Tiesa, italai puikiai priima emigrantus, todėl Ramunė jau po dviejų savaičių pradėjo dirbti batų parduotuvėje, pramoko itališkai. Vos po pusmečio lietuvė įsidarbino antrinių žaliavų pirkimo ir pardavimo įmonėje. Tai buvo pati geriausia gyvenimo mokykla.
„Ten išdirbau penkerius metus, puikiai išmokau kalbėti itališkai. O svarbiausia, kad darbo metu daug keliavau, ypač po Rytų šalis. Tai man suteikė pasitikėjimo. Kai išvyksti iš savo šalies, iš pradžių viskas naujoje vietoje nepatinka. Po kurio laiko požiūris pasikeičia. Grįžti į Lietuvą ir aiškini visiems, kaip čia negerai, reikia daryti taip ir taip. Aš tai vadinu kompleksiniu gyvenimo periodu. Kai susitvarkai su savo kompleksais, pradedi jaustis visaverte asmenybe, supranti, kad visur yra teigiamų ir neigiamų dalykų. Viskas priklauso tik nuo tavęs, kaip mokėsi juos suderinti.
O aš turiu unikalią galimybę suderinti geriausias abiejų šalių savybes ir gyventi labai turiningą gyvenimą. Italai yra šilti žmonės, daug šypsosi, o nusisukę gali prakeikti.
Lietuviai labai nepatiklūs, bet jeigu jiems parodai, kad gali tavimi pasitikėti, tau atveria širdį. Man labiausiai trūksta to lietuviško nuoširdumo ir paprastumo“, – „Sekundei“ pasakojo moteris.
Eglei, nors į Italiją atvyko turėdama italų kalbos diplomą, lengviau nebuvo. Teko pakeisti nemažai darbų ir gyvenamųjų vietų. Paradoksalu, tačiau Italijoje Eglės diplomas buvo mažai ko vertas, nes ji buvo viena iš kelių milijonų, mokančių italų kalbą.
Italijoje situacija ir dabar sunki, ypač jaunimui: nedarbo lygis didžiulis, darbo sutartys dažniausiai trumpalaikės ir terminuotos, nedaug įmonių nusprendžia investuoti į jaunus žmones, o norinčiuosius sukurti verslą slegia biurokratijos ir mokesčių našta.
Be to, Italijoje didžiulė imigracijos problema. Lietuvių nėra daug, tačiau italams tas pats, ar imigrantas rumunas, ar moldavas, ar lietuvis – visi jie atvykėliai iš Rytų Europos. Lietuvių situacija Italijoje kitokia nei Anglijoje ar Airijoje, didžioji dalis mūsų tautiečių čia atvyko dėl meilės, o ne iš blogo gyvenimo. Tik vietiniams sunku suvokti, jog žmogus atvažiavo ne gardesnio kąsnio ieškoti, kad jam netrūksta pinigų.
„Italijoje labai juntamos pesimistinės krizės nuotaikos, trūksta entuziazmo, iniciatyvų. Be to, italai ilgus dešimtmečius gyveno aukso amžių, tad dabar, kai situacija pasikeitė, žmonėms sunku priprasti prie naujų sąlygų. Atvažiavus į Italiją viską reikėjo pradėti, iš naujo įrodinėti, ką sugebu. Net jei ir buvo sunku, džiaugiuosi šia patirtimi. Kai jautiesi vienas kaip pirštas, turi išleisti nagus, kad galėtum kabintis į gyvenimą“, – pasakojo Eglė.
Atrado aistrą gaminti
Eglė ilgokai dirbo vienos įmonės Šiaurės Italijoje, kur ji gyveno, administracijoje, tačiau artėjant 30-ajam gimtadieniui pajuto, kad šis darbas neteikia pasitenkinimo ir privalanti kažką daryti, nes jeigu nieko nekeis, paskui gali būti per vėlu.
„Darbas, kurį dirbau, man nebuvo prie širdies, nors sąlygos nuostabios, kolegos – taip pat, be to, turėjau neterminuotą darbo sutartį. Šios priežastys ilgai neleido žengti svarbaus žingsnio, tuo labiau kad Italijoje didžiulė krizė. Tik visiškas kvailys gali mesti kelią dėl takelio, o tuo labiau – užsienietis“, – kalbėjo buvusi panevėžietė.
Nustūmusi visas dvejones, Eglė vis dėlto ryžosi imtis to, kas buvo prie širdies – versti iš italų kalbos į lietuvių. Pernai Lietuvos knygynuose pasirodė jos versta knygelė „Nekabinkit makaronų, arba kas yra BVP?“ Gyvendama Italijoje ji savyje atrado ir naują aistrą – kulinariją. Jeigu kas būtų anksčiau pasakęs, jog jai patiks gaminti, būtų tik garsiai nusijuokusi. Gal tai, kad italai visur ir visada kalba apie maistą, ją užkrėtė noru eksperimentuoti virtuvėje. Italijos virtuvė tokia įvairi, kad net sunku įvardyti, koks yra šios šalies nacionalinis patiekalas.
„Gaminti niekada nebuvo mano pomėgis, netgi sakyčiau, kad nelabai ką išmaniau apie kulinariją. O Italijoje ši aistra – kaip iš giedro dangaus. Ypač sunkiais periodais, kai nebuvo ko griebtis, virtuvėje išsikraudavau, atsipalaiduodavau, o svarbiausia – įjungdavau savo fantaziją ir kūrybą. O to man labiausiai ir trūko“, – prisipažino E. Kupšytė.
Artistiškumas užkoduotas genuose
Ryšys su gimtaisiais namais išliko labai stiprus, tarsi jos namai ir Italijoje, ir Lietuvoje, tačiau kartu nei ten, nei čia. Tas dvilypumo jausmas padiktavo naują idėją – sujungti dviejų kultūrų – lietuvių ir italų – virtuves. Netrukus atsirado tinklaraštis su smagiais receptais ir iliustracijomis.
„Esame kilusios iš menininkų šeimos: tėtis aktorius ir režisierius, mama taip pat baigė režisūrą, močiutė garsi aktorė, J. Miltinio mokinė, senelis – scenografas ir dailininkas, o ką jau kalbėti apie tetas, dėdes ir netgi Jakutske aktoriumi dirbantį krikšto tėvą. Aš ir sesuo vaidinome, dainavome, todėl norėjau, kad mano idėjas lydėtų kūryba“, – prisipažino Eglė.
Taip gimė lietuvės Eglės ir italės Frančeskos personažai, juos įkūnijo pati Eglė. Merginos diskutuoja, ginčijasi, bet galiausiai randa būdą, kaip suderinti abiejų šalių virtuvės tradicijas ir sugalvoti ką nors paprasto ir skanaus, o kartu ir pakalbėti apie kasdienes moteriškas problemas.
Kulinarės teigimu, jos tikslas yra ne kiek gaminti, o pasilinksminti virtuvėje. Maisto ruošimas turi būti atpalaiduojanti ir smagiausia dienos akimirka. Dar smagiau, kai žmonės, pamatę nuotaikingus pasirodymus, nusišypso.
„Pasirinkau du personažus – Eglę ir Frančeską, nes tokiu būdu galiu žaisti, kurti smagius dinamiškus dialogus. Per daug skirtingų charakterių yra manyje, kad būčiau galėjusi juos išreikšti tik vienu personažu“, – šypsosi mergina.
Eglės ir Frančeskos žaismingais ir improvizuotais šėliojimais jau susidomėjo viena Lietuvos televizija. Neseniai dienos šviesą išvydo ir smagių nuotraukų idėja: italų virtuvės žinovė tetulytė Eglė lyg skruzdėlytė darbuojasi milžinų pasaulyje. Visi daiktai daug didesni už ją pačią: kad pamaišytų sriubą, jai tenka užlipti ant puodo ir abiem rankomis laikyti samtį, o salotų lėkštė jai atrodo didžiulis žalias kalnas. Šiuos receptus su smagiomis nuotraukomis panevėžietė siūlo įvairiems lietuvių ir italų leidiniams.
„Žurnaluose ir knygose dažniausiai matome tradicinę recepto pateikimo formą, aš norėjau sukurti kažką kitokio, ir svarbiausia, linksmo. Italijoje jau pavyko surasti leidėją, kuris rimtai susidomėjo mano receptais, žiūrėsim, kaip viskas baigsis. Tikiuosi, kad ir Lietuvoje pavyks padaryti tą patį. Save vis bandau stabdyti, bet čia kaip vienoje reklamoje: kartą paragavęs, negali sustoti“, – juokiasi Eglė.
Jungtis su gimtine – gintaras
Likimas ar sutapimas, bet beveik tuo pačiu metu, kai Eglė nusprendė mesti darbą ir užsiimti mėgstama veikla, bankrutavo įmonė, kurioje dirbo jos sesuo Ramunė. Moteris ėmė svarstyti, ką daryti. Nesinorėjo vėl ieškotis kito darbo, kuriame pilna streso ir visi nurodinėja, kaip reikia dirbti. Tad kilo mintis pradėti savo verslą. Tiesa, Italijoje jaunam žmogui pradėti verslą gana sunku. Jeigu ne santaupos, net nebūtų žengusi tokio žingsnio.
„Joks bankas tau nieko neduos, nes tu nieko neturi, kuo galėtum laiduoti. Tad jauni žmonės išties sunkiai prasimuša Italijoje. Tiesiog vyrauja požiūris, kad jeigu esi jaunas, vadinasi, nieko neišmanai. Galbūt taip yra todėl, kad italai – viena seniausių tautų pasaulyje, o gimstamumas labai mažas. Be to, jaunimas čia daug ilgiau išlieka jaunimu, o Lietuvoje nėra kitos galimybės kaip tik greitai suaugti“, – kalbėjo R. Kupšytė.
Ilgai nedvejojusi, Ramunė nusprendė atidaryti gintaro dirbinių parduotuvę, savotišką muziejų, kuriame italams pasakoja apie gintaro kelią ir apskritai, kas yra tas nedidelis žemės lopinėlis prie Baltijos jūros, iš kurio kilusi šviesiaplaukė. Gintaras tapo savotiška jungtis su gimtine, tarsi dalis jos pačios. Laikotarpis nėra lengvas, visi aplinkui tik uždaro parduotuves, o Ramunė nusprendė eiti prieš vėją. Bet sakoma, kad geriausia verslo imtis per krizę, nes iškart išmoksti, kaip reikia dirbti. O jei neišmoksti, vadinasi, tai ne tau.
„Daugelis italų net nežino, kad gintaras – tai sukietėję sakai. Tad mano parduotuvė yra savotiškas muziejus, magiška vieta, kur žmonėms pasakoju apie gintarą, jo kilmę, savybes ir, žinoma, Lietuvą. Susidomėjimas didžiulis gal dėl to, kad gyvenime per daug paviršutiniškumo, vartotojiškumo. Žmonėms vis dažniau reikia tikrų dalykų“, – mano jaunoji verslininkė. Nors verslas reikalauja didžiulių pastangų ir laiko, Ramunė stengiasi neapleisti ir savo aistros – dainavimo.
Muzika visą gyvenimą lydėjo abi seseris, tad ir dabar jos neužmiršta šios veiklos, tik Eglė daugiau pasinėrė į kulinariją, o Ramunė, kai lieka laiko, su grupe retkarčiais vienoje ar kitoje vietoje surengia koncertą. „Kažkaip netyčia viskas gyvenime mums vyko tuo pačiu metu: abi apsistojome į Italiją, abi ištekėjome už italų, abi sulaukusios 30-ies ėmėmės mums įdomios veiklos. Mes viena nuo kitos priklausomos, galbūt todėl ir visi perversmai mūsų gyvenime vyksta tuo pačiu metu. Be to, abiem šiemet suėjo 30 metų. Tai laikas, kai supranti, kad turi bandyti tai, kas patinka tau, arba bent jau mėginti suvokti, kad tau nebe 20 metų ir ne visada tai galėsi padaryti vėliau. Be to, 20-ies atrodo, kad privalai susiplanuoti gyvenimą, o dabar supranti, kad bet kada bet kas gali keistis ir nieko nėra amžino. Tad nereikia bijoti rizikuoti, pradėti ir baigti. Perversmai mūsų gyvenimo nesustabdo, o jį tik praturtina“, – sakė R. Kupšytė.
Lina Dranseikaitė
