Spėjama, kad H. D. Landru kažkas nutiko, kai jam buvo apie 30 metų. Iki tol Paryžiaus pečkūrio ir siuvėjos sūnus niekuo iš esmės neišsiskyrė. Vedė savo giminaitę ir auklėjo jų keturis vaikus. Tačiau atleistas iš kariuomenės jis kažkodėl nusprendė atversti tamsųjį savo gyvenimo puslapį, rašoma „Die Welt“.
Jis apsimetė prekeiviu baldais ir nekilnojamo turto savininku, bandydamas pralobti iš sukčiavimo. Jau iki 1912 m. jis septynis kartus buvo atsidūręs teismuose.
Manoma, kad jau 1908-aisiais H. D. Landru pirmą sykį įkliuvo bandydamas apgaudinėti moteris. Žadėdamas vesti, jis išviliojo iš ponios Izoret 1,5 tūkst. frankų. Apgaulės auka sureagavo ryžtingiau negu jis tikėjosi – vyrui teko trejiems metams sėsti į kalėjimą.
Vos išėjęs iš įkalinimo įstaigos jis ir vėl ėmėsi savo „verslo“, tačiau ir vėl įkliuvo. Nuo katorgos jį išgelbėjo Pirmojo pasaulinio karo pradžia. Tuo metu, kai daugelis jo amžiaus vyrų išėjo į karą, jis pasislėpė milijoniniame Paryžiuje.
Nuo to laiko jį, tikėtina, pradėjo labiau dominti nebe moterų pinigai, o pats žudymas. Kažkuriuo metu jis pradėjo jų nekęsti ir „keršyti“. Tuo metu, kai daugelis šalies vyrų kovojo mūšiuose, H. D. Landru santuoką siūlantys skelbimai kėlė nemenką susidomėjimą, ypač vidutinio amžiaus moterims. Maža to, savo laiškuose joms jis gebėdavo įkvėpti pasitikėjimo.
Nusikaltėlis apsimesdavo turtingu valdininku ar verslininku ir kviesdavo moteris į užmiesčio vilas, kurias jis nuomojosi Paryžiaus apylinkėse. Atgalinį bilietą žudikas apdairiai pirkdavo tik sau. Jo aukos tiesiog dingdavo.
Padirbęs dokumentus jis užvaldydavo nužudytų moterų nekilnojamą turtą, kurį vėliau parduodavo. H. D. Landru kruopščiai maskavo savo nusikaltimus ir vedė jų apskaitą. Moterų giminaičiams jis siųsdavo fiktyvius laiškus iš tolimų vietų, priversdamas juos tikėti, kad nužudytosios iš tiesų dar yra gyvos.
Teisėjas suvertė dalį kaltės pačioms moterims
Tuo metu teisėsauga reagavo itin vangiai. Visų pirma, tai kaltas buvo tuometinis požiūris į moteris. Žudiko teismo proceso metu 1921-aisiais teisėjas aukas pavadino „kvailomis, silpnomis, netikusiomis, nepagarbiomis ir naiviomis“.
Tik po to, kai vienos iš nužudytųjų sesuo atpažino H. D. Landru Paryžiuje, prasidėjo tyrimas. 1919-ųjų balandį jis buvo suimtas. Užmiesčio vilose tyrėjai iš pradžių aptiko tik dviejų šunų lavonus, kurie priklausė vienai iš aukų, o taip pat moteriškų apatinių drabužių ar avalynės liekanų.
Nuodugniau ištyrus namus policijos pareigūnai vienoje iš krosnių aptiko 250 žmogaus dantų, kaulų (įskaitant ir trijų kaukolių) fragmentus. Krosnies sienelės buvo išteptos storu riebalų sluoksniu. Maža to, buvo aptiktas ir išsamus aukų ir pavogtų iš jų lėšų sąrašas.
1921-ųjų lapkričio 7-ąją prasidėjęs teismo procesas tapo tų laikų sensacija – ne tik dėl siaubą keliančių detalių, bet ir dėl kilusios konspiracinės teorijos, kad valdžia šiuo nusikaltimu ir jo tyrimu norėjo nukreipti dėmesį nuo taikos derybų.
H. D. Landru iki pats paskutinės akimirkos provokavo teismą, reikalaudamas pateikti „įtikinamesnių jo kaltės įrodymų negu moterų parodymai“.
Jis pripažino tik vieną dalyką: „Aš apgavau savo žmoną 283 kartus“. Ką ši jo frazė reiškia iš tiesų, dabar jau sunku nustatyti. Taip ir nepripažinęs savo kaltės nusikaltėlis 1922-ųjų vasario 25-ąją buvo giljotinuotas.
