Žodis „pavasaris“ dažniausiai turėtų asocijuotis su lengvu ir romiu pabudimu, bet tai, kas šiuo metu vyksta Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose, veikiau panašu į tikrų tikriausią revoliuciją. Arabų sukilimai yra tarsi šalutinis nesustabdomo XXI amžiaus globalizacijos proceso produktas. Šiems sukilimams labiausiai būdingas yra nevaržomas naujų komunikacijos priemonių išnaudojimas bei stiprėjantis susietumas su Vakarų pasauliu, kuomet yra keičiami ir iš naujo apsibrėžiami socialiniai ir ekonominiai visuomenių lūkesčiai.
Tik tinkamai suvokdamas Arabų pavasario metu susiformavusius naujus arabų visuomenių norus ir nusivylimus, Vakarų pasaulis galėtų svariai prisidėti prie tolimesnio regiono vystymosi. O tokia savalaikė Vakarų pagalba būtų itin reikšminga. Juk perversmai arabų valstybėse nebuvo nusistatymo prieš Vakarų pasaulį pasekmė. Greičiau tai buvo vakarietiškų demokratijos principų ir vertybių perėmimo išraiška. Ir visgi šie perversmai gali nelauktai inspiruoti reakcingų ir prieš Vakarus nusistačiusių jėgų radimąsi.
Norėdama išvengti reakcingų jėgų susiformavimo scenarijaus, Europa ir JAV turėtų atsižvelgti bent į tris svarbias išankstines sąlygas. Pirma, Vakarų valstybių parama perversmo šalims turėtų būti nedviprasmiška. Arabų visuomenės turėtų aiškiai matyti, jog Europos ir JAV pagalba, stiprinant šių visuomenių demokratijos, žmogaus teisių ar ekonomikos institutų veiksmingumą, yra nuoširdi ir nesavanaudiška. Kitaip tariant, arabų kraštai turi matyti aiškius įrodymus, jog Vakarai iš tikrųjų siekia arabų visuomenių ekonominės ir socialinės gerovės.
Tai reiškia, kad Vakarai regiono atžvilgiu turėtų formuoti vieningą ir koncentruotą politiką, kuri užtikrintų stabilų bei taikų arabų visuomenių perėjimą į demokratines santvarkas. Be to, tokia Vakarų politika turėtų garantuoti, jog regione vis dar gyvuojantys diktatoriški režimai būtų politiškai izoliuoti, netgi tais atvejais, kai toks žingsnis pačioms Vakarų valstybėms atrodytų ekonomiškai ar politiškai nenaudingas.
Antroji sąlyga, būtina sėkmingam taikos procesui Arabų pavasario kraštuose, yra neatsiejama nuo konstruktyvios Europos Sąjungos politikos arabų regiono atžvilgiu. Šiuo atveju porevoliuciniuose Viduržemio jūros regiono kraštuose yra reikalinga įgyvendinti panašią konsoliduotą užsienio politiką, kokia Europos Sąjungos jau buvo taikyta anksčiau – Rytų Europos regione pokomunistinės transformacijos laikotarpiu. Po Berlyno sienos nugriovimo ir Sovietų Sąjungos žlugimo, Rytų Europos valstybėms Europos Sąjunga buvo iškėlusi bendrus uždavinius, kurių įgyvendinimas turėjo garantuoti sėkmingą politinių institutų ir ekonominės sistemos transformavimą. Tuomet buvusioms komunistinėms valstybėms buvo suteikta galimybė prisijungti prie euro-atlantinių organizacijų. Tai savo ruožtu paspartino radikalių Rytų Europos regiono politinių ir ekonominių reformų įgyvendinimą. Nors dabartiniu atveju arabų kraštams vargu ar būtų įmanoma pasiūlyti galimybę prisijungti prie ES ar NATO, visgi Europa turi moralinę pareigą ir politinį suinteresuotumą, jog ilgalaikėje perspektyvoje porevoliuciniai kraštai galėtų tikėtis kažko panašaus.
Praktiniame lygmenyje tokia ES politika galėtų reikšti naujos migracijos politikos įgyvendinimą, finansinės paramos teikimą ar ekonominių bei prekybos santykių stiprinimą. Tam tereikia sumažinti pernelyg technokratišką regioninės ES užsienio politikos pobūdį - pietinės Viduržemio jūros regiono valstybės artimiausiu metu turėtų tapti prioritetiniu ES užsienio politikos regionu.
Instituciniu lygmeniu tokia ES ir pietinių Viduržemio jūros regiono valstybių santykių iniciatyva reikštų naujo formato bendradarbiavimo institucijų kūrimą. Tokios naujos organizacijos turėtų užtikrinti, jog jų narės iš arabų kraštų atitiktų konkrečius demokratinio valdymo ir žmogaus teisių užtikrinimo kriterijus. Taigi šiuo atveju arabų kraštuose būtų užtikrinamas ne tik tolygus ekonominis šių visuomenių vystymasis, bet ir efektyvi taikos bei žmogaus teisių principų sklaida.
Trečioji sąlyga, būtina užtikrinti veiksmingą arabų kraštų politinę ir socialinę transformaciją, yra Izraelio ir Palestinos konflikto išsprendimas. Čia vėlgi didžioji atsakomybės dalis turėtų tekti Vakarų pasaulio valstybėms. Kol kas tai būdavo bene didžiausias kliuvinys, siekiant draugiškų santykių užmezgimo tarp Vakarų ir arabų regiono valstybių. Tad ES privalo dėti visas pastangas, jog suformuotų efektyvią strategiją, kuri galiausiai padėtų sumažinti ilgalaikius nesutarimus tarp Izraelio ir Palestinos.
Manytina, kad Arabų pavasaris suteikia visiškai naujas ir išskirtines galimybes kartą bei visiems laikams išspręsti žydų ir palestiniečių konfliktą. Buvę arabų diktatoriai anksčiau buvo tiesiog nesuinteresuoti, jog taikos procesas tarp Izraelio ir Palestinos atneštų apčiuopiamų rezultatų. Tuomet autoritariniai arabų valstybių lyderiai tuo galėjo puikiai pateisinti savo griežtų režimų egzistavimą – neva tokiame nestabiliame regione kitokios santvarkos būtų tiesiog neįmanomos. Tuo tarpu dabar tikėtina, kad naujos demokratinės arabų valstybių santvarkos nebesitaikstys su šiuo permanentiniu žydų ir palestiniečių konfliktu. Skirtingai nei ankstesnieji arabų diktatoriai, kuriems konfliktinė situacija regione buvo nebloga galimybė legitimuoti savo režimų egzistavimą, dabartiniai arabų valstybių lyderiai iš žydų ir palestiniečių turėtų pareikalauti kokybinio tarpusavio politikos pokyčio.
Tai dar viena palanki galimybė Vakarų valstybėms paspartinti žydų ir palestiniečių konflikto sprendimą. Pirmieji bandymai išnaudoti tokią galimybę gali būti įžvelgiami nesenose JAV prezidento Baracko Obamos kalbose apie būtinybę atnaujinti žydų ir palestiniečių derybas. Kita vertus, ES pozicija žydų ir palestiniečių konflikto atžvilgiu išlieka labai susiskaldžiusi. Tad tokie prieštaravimai pačios ES viduje neleidžia konsoliduoti savo užsienio politikos ir arabų sukilimų atžvilgiu.
Tad jei ES nenori ir vėl likti tarptautinių santykių užribyje, jai yra tiesiog būtina nedelsiant apsibrėžti savo būsimos užsienio politikos kursą arabų regiono atžvilgiu. Tik aiški užsienio politikos vizija ir konkretūs strateginiai planai porevoliucinių arabų kraštų atžvilgiu leistų ES įgyti svaresnį žodį tarptautinėje politikoje. Savo ruožtu tokia efektyvi ir išmintinga ES politika turėtų didelės naudos ir Artimųjų Rytų bei Šiaurės Afrikos regionams.
Massimas D'Alema – buvęs Italijos ministras pirmininkas, šiuo metu užimantis prezidento pareigas Progresyviųjų Europos Studijų Fonde. D'Alema taip pat yra Italijos parlamento Saugumo komiteto pirmininkas.
