Prancūzijos politikams labai pasisekė, nes visa šalis rugpjūčio mėnesį atostogauja, o nerimauti šalies valdantieji šiuo metu turi pakankamai rimtą priežastį - dauguma iš 37 ministrų kabineto narių nežino, ar jiems pavyks išgyventi prezidento Sarkozy paskelbtą valdžios pertvarką, paskutinę iš jo skelbiamų reformų. Geriausiu atveju jiems reikės nutarti, kurių iš 541 savo patarėjų teks atsisakyti, nes prezidentas reikalauja sutrumpinti valdžios pareigūnų sąrašą bent 20 procentų.
Tačiau pažiūrėjus iš arčiau, kaip praneša žurnalas ,,Foreign Policy", paaiškėja, kad pastarosios griežtos priemonės tėra didesnių nesėkmių, nutikusių Sarkozy prezidentavimo metu, simbolis. Prezidentas įtikino, kad diržų veržimasis yra būtinas atsakas į biudžeto krizę, bet greičiausiai norimo efekto tai neduos. Dauguma tų, kurie gaus atleidimo raštelius, turi nuolatines sutartis, tad greičiausiai jie bus perkelti į kitas pareigas valstybiniame sektoriuje. Kiti, kurie dirba pagal privačias sutartis, gaus atitinkamas kompensacijas, šioje vietoje būtų buvę įmanoma sutaupyti, jei prezidentas būtų sutikęs palaukti, tačiau laukimas būtų atėmęs galimybę pasiekti bene svarbiausią- propagandos tikslą.
Daug kalbų, mažai darbų. Tokia Prancūzijos patirtis su šiuo prezidentu. Sėkmingos Sarkozy reformos jau pamirštos, prancūzai taip pat nenusiteikę jo įvertinti už pastangas liberalizuoti ekonomiką, modernizuoti teisingumo sistemą ar išspręsti krizę miesto getuose, nes šios reformos nebuvo itin sėkmingos.
Svarbiausia reforma – pensijų sistemos pertvarka turėtų būti paskelbta ankstyvą rudenį, tačiau dar anksti džiaugtis. Ypatingai priešinamasi siekiui padidinti pensijinį amžių nuo 60 iki 62 metų, be to valdžia jau dabar žada daugybę galimų išimčių. Ši reforma turėtų pasiųsti žinią, jog Prancūzija yra pasiruošus leisti pinigus atsakingai. Prezidento rinkimai vyks greičiau nei po dviejų metų, dėl prezidento turimų galių dauguma politikų visą savo dėmesį skiria būtent prezidento rinkimams.
Bet nei vienas Prancūzijos prezidentas trečiaisiais savo prezidentavimo metais nebuvo toks nepopuliarus, koks dabar yra prezidentas Sarkozy. Jį palaiko tik 33% apklaustųjų, neseniai atliktoje apklausoje 64% respondentų pritarė teiginiui, kad pagrindiniai šalies politikai yra itin korumpuoti. Mažesnes pajamas gaunančių asmenų grupėje šiam teiginiui pritarė net 75% visų apklaustųjų, kas turėtų itin nuliūdinti prezidentą, nes prie jo pergalės rinkimuose prisidėjo nemažai šios grupės atstovų.
Pasitikėjimo krizė kilo ne tik dėl korupcijos skandalų, nes smulki korupcija yra dalis Prancūzijos politinės tradicijos. Krizė daug gilesnė, nes Sarkozy paprasčiausiai pritrūko idėjų. Visi piliečiai žino, kad šaliai reikia pasikeisti. Tačiau jie nori, kad pokyčiai vyktų kieno nors kito sąskaita. Prancūziškas egoizmas taip pat lėmė tai, kad dauguma reformų pastaruosius 30 metų taip ir liko neįgyvendintos.
Štai kodėl Sarkozy rinkėjams prieš trejus metus pažadėjo įvykdyti visas reikalingas reformas vienu metu. Visuomenė juo patikėjo, tačiau pasitikėjimą greitai pakeitė dvejonės. Įstatymai taip ir nepaliko parlamento arba tam sutrukdė biurokratinės kliūtys. Jau netrukus po inauguracijos buvo aišku, kad ne viskas pavyks, nors tuo metu buvo pats pasaulinės krizės įkarštis. Panašiai kaip ir Tonis Bleiras, Sarkozy apjungė globalizacijai pritariančius verslo žmones, modernizacijos laukiančius valdžios ir tarnautojų atstovus bei dalį žemesniųjų klasių. Dabar ši sąjunga susilpnėjo, nes vos tik pasigirsta užuominos apie galimas reformas, šių grupių lobistai puola kovoti vieni su kitais.
Politinė atmosfera, kuriai darė įtaką viešieji protestai ir visuomenės nepasitenkinimas, Sarkozy išmokė paversti reformas retoriniais bandymais. Ši situacija daro nemažai žalos, nes prieštarauja paties Sarkozy įvaizdžiui. Jis stengiasi sudaryti aktyvaus politiko įspūdį, kuris nėra labiau linkęs į diktatūrą, nei buvę šalies vadovai, tačiau yra tikrai daug aktyvesnis. Pirmaisiais valdymo metais tai darė gerą įspūdį. Žmonės dabar mato jį bėgantį, bet taip pat supranta, jog jis bėga ratu.
Taip pat prancūzai jau suprato, kad jo užsienio politika daugiau teatrališka.
Šis įvertinimas nėra visapusiškas, ypač turint omenyje Sarkozy įsikišimą į 2008 Gruzijos karą ar jo primygtinį reikalavimą, kad Prancūzija vėl dalyvautų NATO vadovavimo grandinėje. Nors šie veiksmai nelėmė didelių permainų, tačiau parodė didelę valią prisiimti atsakomybę. Tačiau panašūs galingi gestai taip pat gali atsiduoti ir farsu. Tam tikri jo pareiškimai apie užsienio reikalus užsimena ir apie megalomaniją, tarkim Prancūzijai pirmininkaujant Europos Sąjungai save jis pavadino Europos prezidentu.
Minėti drąsūs žingsniai šiandien jau nieko Prancūzijoje nebeįtikina, štai kodėl Sarkozy nutarė griebtis tradicinės konservatyviųjų jėgų strategijos – represijų.
Dar prieš aštuonerius metus, kai jis buvo vidaus reikalų ministru, Sarkozy paskelbė karą nusikalstamumui bei pažadėjo rinkėjams gyvenimą savo gyvenamuosiuose rajonuose be baimės. Tai sulaukė didelio visuomenės pritarimo. Tačiau tai nereiškia, kad jam pavyko ką nors pakeisti. Dabar jis ir vėl žaidžia ta pačia korta tiek vidaus, tiek užsienio politikoje. Penktadienį jis pažadėjo susidoroti su nusikalstamumu, pasiūlydamas atimti šalies pilietybę iš svetur gimusių piliečių, šiems padarius didelius nusikaltimus. Šis pranešimas nuskambėjo jau po jo pažado išardyti 300 stovyklaviečių visoje šalyje, kuriose įsikūrė nelegalūs romų tautybės migrantai.
Valdžia taip pat garsiai svarsto, kaip reikėtų atsilyginti teroristinės grupuotės ,,al Qaeda" padaliniui Magrebo regione už prancūzų įkaito nužudymą. Prancūzams nebūtų sunku surasti patyrusių karių, kurie nesunkiai galėtų užpulti šios grupuotės slėptuvę Malyje, tokie veiksmai tikriausiai pelnytų ir nemažai dešiniųjų pažiūrų rinkėjų simpatijų, bet tokiems veiksmams neturėtų pritarti Madridas, kuris šiuo metu derasi su ta pačia grupuote dėl dviejų ispanų įkaitų paleidimo.
Rudenį prezidentui prasidės naujas taupymo etapas. Jis pristatys ,,karo kabinetą" ir galbūt net naują ministrą pirmininką. Jis tikisi dalyvauti rinkimuose su naujuoju kabinetu, tačiau prieš tai teks įveikti tam tikrus pavojingus politinius iššūkius - tęsis nelengvas ekonominis periodas, tolesnė politinio elito demoralizacija bei gyvybių praradimai nepopuliariame Afganistano kare, jau nekalbant apie galimą lengvai susierzinančios publikos reakciją. Prancūzijos gatves netrukus gali užpildyti karingos darbuotojų profsąjungos, maištiningi ūkininkai, streikuojantys tarnautojai bei maištaujantis jaunimas. Prezidentas jau neteko vilties, kad Prancūzijos išbandymus galima įveikti, pasitelkiant optimizmą bei drąsą. Vietoje jų jis gali pasirinkti represijas ir taupymą, tačiau visiškai įmanoma, kad labiausiai čia pasipelnys radikalūs dešinieji. Savo paskutinėje kampanijoje Prancūzijai jis pažadėjo lūžį, bet dabartinė situacija turbūt nėra visiškai tas, ko jis pats tikėjosi .
