Lietuvis Niujorke

Niu­jor­ke (JAV) gy­ve­nan­tis bu­vęs šiau­lie­tis, ne­tru­kus 48-ąjį gim­ta­die­nį švę­sian­tis fo­tog­ra­fas ir fi­lo­so­fas Ro­lan­das And­ri­jaus­kas už At­lan­to jau­čia­si sa­vas. „Jei ga­li iš­gy­ven­ti, ga­lą su ga­lu su­du­ri, ne­ba­dau­ji, tu­ri ju­dė­ji­mo lais­vę, gy­ven­ti tin­ka bet ku­ri vie­ta“, – sa­ko Ro­lan­das. Pir­mą va­lan­dą nak­ties Ame­ri­kos lai­ku su juo kal­bė­jo­mės apie as­me­ny­bių sto­ką pa­sau­ly­je, glo­ba­lią ne­ži­no­my­bę ir biu­rok­ra­tų su­gal­vo­tą ter­mi­ną „emig­ran­tas“.

Ano­ni­miš­kas, bet kul­tū­ri­nių įvy­kių sū­ku­ry­je

– Su ko­kiais sun­ku­mais at­vy­kęs 1991-ai­siais į Ame­ri­ką su­si­dū­rei?

– Sun­ku­mų ne­bu­vo, o jei ir pa­si­tai­kė, man jie bu­vo ma­lo­nūs nuo­ty­kiai. Ir tuo­met, ir da­bar į vis­ką žvel­giu su hu­mo­ru. Į Ame­ri­ką, tiks­liau, bū­tent į Niu­jor­ką vy­kau ve­da­mas smal­su­mo. Man vi­suo­met pa­ti­ko di­de­li mies­tai. Ypač Niu­jor­kas, lyg mag­ne­tas trau­kė sa­vo kul­tū­ra, di­džiu­lė­mis ga­li­my­bė­mis, nuo­la­ti­ne di­na­mi­ka.

Niu­jor­ke kas­dien vyks­ta gau­sy­bė ren­gi­nių. Čia ne­be­ga­li pa­si­tei­sin­ti, kad tau nuo­bo­du ir nė­ra kur nuei­ti. Tai bu­vo vie­na iš prie­žas­čių, ku­ri pa­ska­ti­no ma­ne iš­vyk­ti iš Lie­tu­vos...

– Ar Niu­jor­kas ne­nu­vy­lė?

– Ne­bū­čiau nie­kur nu­si­vy­lęs. Ga­lė­jau sėk­min­gai gy­ven­ti ir Bang­la­de­še. Jei ga­li iš­gy­ven­ti, ga­lą su ga­lu su­du­ri, ne­ba­dau­ji, tu­ri ju­dė­ji­mo lais­vę, gy­ven­ti tin­ka bet ku­ri vie­ta.

Man rei­ka­lin­gas kul­tū­ri­nis gy­ve­ni­mas, bend­ra­vi­mas., Niu­jor­ką rin­kau­si pa­gal sa­vo as­me­ny­bės ti­pą. Čia su­si­ren­ka di­de­lių am­bi­ci­jų žmo­nės iš vi­so pa­sau­lio. Jie nuo­lat kei­čia­si, to­dėl čia daug trum­pa­lai­kių, bet įdo­mių su­si­ti­ki­mų. Ro­dos, už kiek­vie­no kam­po ty­ko staig­me­nos.

– Esu gir­dė­ju­si Niu­jor­ką api­bū­di­nant kaip di­de­lį vie­ni­šų žmo­nių mies­tą. Ar tam pri­tar­tum?

– Ne vie­ni­šų, o – ne­prik­lau­so­mų. Aš ne­si­jau­čiu vie­ni­šas. Man di­de­lis ano­ni­miš­ku­mas – pri­va­lu­mas. Ma­lo­nu, kai ga­li pa­si­mes­ti žmo­nių mi­nio­je, kont­ro­liuo­ti tai, kiek ta­vo pri­va­tus gy­ve­ni­mas at­vi­ras ki­tiems. Ypač šiais lai­kais, kai žmo­nės yra lin­kę vis la­biau afi­šuo­ti sa­vo pri­va­tų gy­ve­ni­mą, pa­vyz­džiui, so­cia­li­niuo­se tink­la­la­piuo­se.

Dėl ly­de­rių trū­ku­mo kal­ta ne tik sis­te­ma

– Ar pa­gal­vo­ji apie ga­li­my­bę grįž­ti į Lie­tu­vą?

– Į van­de­nį ne­spjau­nu, bet kol kas tik­rai ne­gal­vo­ju. 20 me­tų ne­bu­vau tik­ras, ar pa­si­lik­siu Niu­jor­ke, bet da­bar nu­spren­džiau dar 10–20 me­tų čia pa­bū­ti.

Ame­ri­ko­je da­bar, kaip ir vi­sa­me pa­sau­ly­je, jau­čia­ma ne­ži­no­my­bė. Ir tai le­mia ne vien fi­nan­si­niai sun­ku­mai. Žmo­nės apskritai yra pra­ra­dę kaž­ko­kias gai­res. Orien­ty­rai, ve­dan­tys į prie­kį da­bar yra mig­lo­ti. Trūks­ta ly­de­rių. Vi­sa­me pa­sau­ly­je val­džio­je esan­tys žmo­nės ne­la­bai su­si­gau­do, kas vyks­ta ap­lin­kui ir kaip ju­dė­ti to­liau. Su­si­da­rė va­kuu­mas.

– Kas tau pa­de­da ne­pak­lys­ti ta­me va­kuu­me?

– Gi­lin­tis rei­kia į sa­ve. Jei žmo­nės pir­miau­sia su­si­tvar­ky­tų sa­vo gy­ve­ni­mą, daug glo­ba­les­nių pro­ble­mų iš­si­spręs­tų sa­vai­me. Pa­tys ne­ži­no­da­mi ko no­ri iš gy­ve­ni­mo, tam­pa leng­vo­mis me­di­jų ma­ni­pu­lia­ci­jų au­ko­mis. As­me­niš­ku­mai, as­me­ny­bės dings­ta.

Mirš­ta sva­rios kul­tū­ri­nės as­me­ny­bės: 1993-ai­siais – ita­lų ki­no re­ži­sie­rius, lai­ko­mas vie­nu įta­kin­giau­sių ir ge­riau­sių XX am­žiaus kū­rė­jų Fe­de­ri­kas Fe­li­nis, 2007-ai­siais – gar­sus ita­lų mo­der­nis­ti­nio ki­no re­ži­sie­rius Mi­ke­lan­dže­las An­to­nio­nis ir gar­sus šve­dų teat­ro ir ki­no re­ži­sie­rius, lai­ko­mas vie­nu iš di­džiau­sią įta­ką XX am­žiaus ki­nui pa­da­riu­sių fil­mų kū­rė­jų Ing­ma­ras Berg­ma­nas. Čia vien ki­no sri­ty­je. Ži­no­ma, at­si­ran­da nau­jų, bet jų ly­gis – jau vi­sai ki­toks, pa­si­kei­tė pa­ti kul­tū­ros sis­te­ma.

Ki­ta ver­tus, nie­kas ne­truk­do kur­ti nau­jo­jo ki­no ly­de­riui, žy­miam vo­kie­čių re­ži­sie­riui Ver­ne­riui Her­co­gui. Tai­gi ne­ga­li­ma kal­tin­ti vien sis­te­mos, ap­lin­kos dėl as­me­ny­bių ne­bu­vi­mo. Jei žmo­gus stip­rus, jis bet ko­kio­je si­tua­ci­jo­je ras sau veik­los ir sa­vi­raiš­kos bū­dų.

Tap­ti „sa­vam“ ga­li­ma

– Kaip ver­ti­ni „emig­ra­ci­jos“, „emig­ran­to“ są­vo­kas ir „pa­sau­lio pi­lie­čio“ sta­tu­są?

– Ne­ži­nau, kas tas „pa­sau­lio pi­lie­tis“. Ma­nau, jis nė­ra tin­ka­mas. Gy­ve­ni Lie­tu­vo­je, esi lie­tu­vis, gy­ve­ni Ame­ri­ko­je, tam­pi kaž­kiek ame­ri­kie­čiu. Ne­ga­li iš kar­to gy­ven­ti vi­sa­me pa­sau­ly­je.

Emig­ran­tas... Sa­vęs to­kiu ne­lai­kau. Ži­no­ma, val­diš­kai ma­ne taip ga­li­ma įvar­din­ti, bet to­kiu nie­kuo­met ne­si­jau­čiau nei Ame­ri­ko­je, nei ki­tur. Tai val­di­nin­kų, biu­rok­ra­tų iš­ras­tas ter­mi­nas kir­tu­siam vals­ty­bės sie­ną žmo­gui įvar­din­ti, žmo­nių ju­dė­ji­mui kont­ro­liuo­ti.

– Ar Niu­jor­ke jau­tie­si sa­vas? Gal mul­ti­kul­tū­ri­nė­je Ame­ri­ko­je sa­vu pa­si­jus­ti pa­pras­čiau nei už­da­res­nė­se Vo­kie­ti­jo­je, Pran­cū­zi­jo­je ar Skan­di­na­vi­jos ša­ly­se?

– Taip, jau­čiuo­si sa­vas. Vi­sur ga­li­ma pri­tap­ti, tik rei­kia per­pras­ti vie­ti­nę kul­tū­rą, bend­ra­vi­mo for­mą, mo­kė­ti kal­bą, neuž­si­da­ry­ti sa­vo „tau­ti­nia­me ge­te“. Jei at­va­žia­vęs bend­rau­si vien su lie­tu­viais, sve­ti­ma kul­tū­ra tau ir liks sve­ti­ma. Ne­rei­kia nu­si­teik­ti prie­šiš­kai, ge­riau sve­ti­mą priim­ti kaip nau­ją dir­vą, į ku­rią ga­li leis­ti šak­nis. Ko no­ri, tą ir gau­ni.

– Ko rei­kia, no­rint pri­tap­ti Niu­jor­ke?

– Smal­su­mo, en­tu­ziaz­mo. Ste­biu čia at­va­žiuo­jan­čius lie­tu­vius. Vie­ni vis­ką ver­ti­na kri­tiš­kai, skep­tiš­kai, ki­ti bū­na eks­ta­zė­je, vis­kas jiems įdo­mu, su­ke­lia ge­ras emo­ci­jas. Pas­ku­ti­niai leng­vai tam­pa Niu­jor­ko da­li­mi. Ir nė­ra skir­tu­mo: čia esi gi­męs, gy­ve­ni 20 me­tų ar esi pa­bu­vęs vos tris die­nas. Klau­si­mas: kiek me­tų gy­ve­ni Niu­jor­ke? – man at­ro­do be­pras­mis. Svar­bu tik tai, kad esu čia šiuo mo­men­tu.

Pa­pil­do­mai lie­tu­vy­bės neį­ro­di­nė­ja

– Kiek tau da­bar svar­bi ta­vo tau­ti­nė pri­klau­so­my­bė, tai, kad esi lie­tu­vis?

– Ne­bė­gu nuo lie­tu­vy­bės, jos ne­ven­giu, ne­nei­giu, bet ne­su pa­vyz­din­gas lie­tu­vis, pa­trio­tas. Per vi­są bu­vi­mo Ame­ri­ko­je lai­ką per­skai­čiau vos po­rą lie­tu­viš­kų kny­gų ir tur­būt ne­ma­čiau nė vie­no lie­tu­viš­ko fil­mo, ir mu­zi­kos lie­tu­viš­kos ne­klau­sau, ir lie­tu­viš­kų laik­raš­čių ne­skai­tau.

Bend­rau­ju su drau­gais lie­tu­viais Niu­jor­ke ir li­ku­siais Lie­tu­vo­je, bet tris­pal­ve Ame­ri­ko­je ne­mo­juo­ju. Esu lie­tu­vis ir tiek, man ne­rei­kia pa­pil­do­mai kaž­kam to įro­di­nė­ti.

– Ko­kios tos lie­tu­viš­kos kny­gos, ku­rias per­skai­tei?

– Rai­mon­do Dik­čiaus „Vel­niai bal­tais cha­la­tais“. Pra­dė­jau skai­ty­ti to­dėl, kad jos au­to­rius – ge­ras ma­no drau­gas, be­je, bu­vęs šiau­lie­tis. Dar pa­var­čiau At­suk­tu­vo (Nė­ri­jaus Pe­čiū­ros – aut. pa­st.) kny­gą, su­do­mi­no, nes ap­ra­ši­nė­jo is­to­ri­nį mo­men­tą – 1991–1992 me­tus, ro­ko mar­šų per Lie­tu­vą lai­kus.

Tas trum­pa­lai­kis ju­dė­ji­mas, kai itin ak­ty­viai reiš­kė­si Šiau­lių „BIX"-ai, bu­vo tik­rai gy­vy­bin­gas. „BIX“ – svar­bi lie­tu­vių kul­tū­ros ir mu­zi­kos da­lis. Ka­žin, ar yra apie juos pa­ra­šy­ta di­ser­ta­ci­ja? Jei dar nė­ra, tik­rai rei­kė­tų. Tai gru­pė, smar­kiai stum­te­lė­ju­si to lai­ko­tar­pio jau­ni­mo mąs­ty­mą, veik­lą į prie­kį. Abe­jo­ju, kad da­bar Lie­tu­vo­je ar ki­tur bū­tų to­kį po­vei­kį tu­rin­čių gru­pių. Ži­no­ma, yra da­ran­čių, gal­vo­jan­čių žmo­nių, bet jie ne­tu­ri to­kios stip­rios kul­tū­ri­nės įta­kos. Ją da­bar tu­ri per me­di­jas stu­mia­mi žmo­nės, vi­siš­kai ne­su­si­ję su kul­tū­ra.

– Pe­si­mis­tiš­kai kal­bi. Ar pa­ts ne­pra­ra­dai į Niu­jor­ką ta­ve at­ve­du­sio en­tu­ziaz­mo?

– At­virkš­čiai, juk si­tua­ci­ja ga­lė­tų bū­ti dar blo­ges­nė. O jei­gu bū­tų, nea­be­jo­ju, kad pro­tes­to for­ma su­si­kur­tų kaž­kas tik­rai įdo­maus. Ma­tyt, dar nė­ra taip blo­gai. Įdo­mūs da­ly­kai vi­suo­met gims­ta kri­ti­nė­se si­tua­ci­jo­se. Kiek­vie­na kri­zė tu­ri daug tei­gia­mų pu­sių, nes rei­kia ras­ti spren­di­mų, kaip jo­je iš­gy­ven­ti, kaip ją įveik­ti. Mao Dze­du­nas yra pa­sa­kęs: „Kuo blo­giau, tuo ge­riau“. Man tas po­sa­kis pa­tin­ka.

Ke­liau­da­mas „at­si­jun­gia“ nuo ci­vi­li­zuo­to pa­sau­lio

– Daug ke­liau­ji. Vien Pie­tų Ame­ri­ko­je ap­lan­kei Ar­gen­ti­ną, Pe­ru, Ko­lum­bi­ją, Ve­ne­sue­lą, Cent­ri­nė­je Ame­ri­ko­je – Pa­na­mą, Šiau­rės Ame­ri­ko­je – Mek­si­ką, Azi­jo­je – Bir­mą, Bang­la­de­šą, Tai­lan­dą, Ja­po­ni­ją, Fi­li­pi­nus. Ren­kie­si tu­ris­tų neiš­vaikš­čio­tus marš­ru­tus. Ko­dėl?

– Ke­liau­ju ne tiek daug, kiek no­rė­čiau, vos dvi–tris sa­vai­tes per me­tus. No­rint iš­gy­ven­ti Niu­jor­ke, rei­kia la­bai daug dirb­ti, to­dėl trūks­ta lai­ko ki­tiems da­ly­kams. O gal taip tei­si­nuo­si, kad pra­stai or­ga­ni­zuo­ju sa­vo lai­ką?

Ge­rai tu­rė­ti „Lo­ne­ly pla­net“ ke­lio­nių va­do­vus, bet tik tam, kad ne­va­žiuo­tum į juo­se ap­ra­šy­tas vie­tas.

– Kur pa­sta­rą­jį kar­tą bu­vai?

– Bang­la­de­še. Bu­vau ma­lo­niai nu­ste­bin­tas: kaip žmo­nės taip tirš­tai gy­ven­da­mi ga­li ge­rai su­gy­ven­ti. Tai vie­ni drau­giš­kiau­sių žmo­nių pa­sau­ly­je, ten nie­ka­da ne­bū­si vie­nas. Kar­tais nuo drau­gys­tės net ten­ka bėg­ti, nes vi­si su ta­vi­mi no­ri drau­gau­ti, o tai bū­na pa­vo­jin­ga jų gy­vy­bei. Pa­vyz­džiui, bū­rys vai­kų ma­ne se­kė net ap­lin­kui zu­jant au­to­mo­bi­liams, ne­ri­ma­vau, kad ku­rio ne­part­renk­tų.

– Kur no­rė­tum nu­va­žiuo­ti?

– Daug dar neap­lan­ky­tų vie­tų. To­liau no­riu ke­liau­ti po Pie­tų Ame­ri­ką, ku­ri man la­bai pa­tin­ka. Ten jau­čiuo­si lyg ant­ruo­se, tiks­liau, da­bar jau tre­čiuo­se na­muo­se. Kaž­ka­da skai­čiau la­bai daug lo­ty­nų ame­ri­kie­čių au­to­rių li­te­ra­tū­ros, ma­tyt, iki šiol jau­čiu nos­tal­gi­ją ma­giš­ka­jam rea­liz­mui.

Tro­pi­kų ša­lys – tai ši­lu­ma, ryš­kios spal­vos, aiš­kus gy­ve­ni­mo rit­mas, pa­pras­tas bend­ra­vi­mas ir tuo pa­čiu ore nuo­lat tvy­ran­tis pa­vo­jaus jaus­mas. Ke­lio­nės į šias ša­lis – tai sa­vo­tiš­kas at­si­jun­gi­mas nuo da­bar kar­tais per­ne­lyg ci­vi­li­zuo­to pa­sau­lio. Žmo­gui gy­ve­ni­me rei­ka­lin­gas ba­lan­sas: at­si­ri­bo­ti ne tik nuo in­ter­ne­to, bet ir nuo pa­žįs­ta­mų vie­tų, ru­ti­nos.