Naujausi karo istoriko Rolfo-Dieterio Muellerio tyrimai parodė, kad nesubalansuota atrodanti A. Hitlerio politika Lenkijos atžvilgiu gali būti pavadinta kertine, jeigu įžvelgtume joje bandymą gauti sąjungininką karui prieš Sovietų Sąjungą.
Tik kai tapo aišku, kad Lenkija, tikėdama britų ir prancūzų garantijomis, neketina nusileisti vokiečių reikalavimams, A. Hitleris nusprendė sudaryti sąjungą su Stalinu. Taip įvyko dėl Lenkijos, kuri vėliau buvo padalinta dviejų diktatorių.
Mirtini ideologiniai priešai
Paktas tarp dviejų ideologiškai mirtinų priešų 1939 metų rugpjūtį nustebino visą pasaulį, tačiau A. Hitleris nuo pat pradžių neketino jo laikytis. Stalinas greitai kaip trofėjus prisijungė prie savo imperijos didžiąją dalį jam priskirtų teritorijų, tarp kurių buvo Rytų Lenkija, Karelija Suomijoje, Baltijos šalys ir dalis Rumunijos. Tuo metu Trečiasis Reichas pavergė Prancūziją ir Beniliukso šalis, tačiau jam nepavyko įtvirtinti dominavimo ore virš Didžiosios Britanijos ir išlaipinti ten savo karius.
Nors Stalino užsienio reikalų ministras Viačeslavas Molotovas kaip tik 1940 metų lapkritį su vizitu atvyko į Berlyną, A. Hitleris 1940 metų gruodžio 18 dieną įsakė: „Vokiečių Vermachtas turi būti pasiruošęs iki karo su Anglija pabaigos greitos karinės kampanijos metu sutriuškinti Sovietų Sąjungą“.
Jis taip pat nustatė tikslią datą: „Pasiruošimas, reikalaujantis laiko, turi būti pradėtas dabar – jei jis iki šiol nepradėtas – ir užbaigtas iki 1941 metų gegužės 15 dienos. Kadangi ši diena buvo ketvirtadienis, o A. Hitleris beveik visus savo veiksmus pradėdavo penktadienį arba savaitės pabaigoje, buvo numatyta, kad galutinė puolimo data – nuo gegužės 16 iki 18 dienos.
Tokiu būdu Vermachto dispozicijoje iki žiemos pabaigos buvo daugiau nei šeši mėnesiai, kad būtų galima išspręsti suplanuotos operacijos uždavinius: „Vakarinėje Rusijos dalyje esanti rusų karininkų masė drąsios operacijos metu, aktyviai panaudojant tankus, turi būti sunaikinta, kaip ir turi būti užkirstas kelias priešo padalinių atsitraukimui į Rusijos erdvės gilumą“.
Šie planai virto makulatūra, nes artimiausias A. Hitlerio sąjungininkas Benito Mussolini pradėjo diletantišką puolimą Šiaurės Graikijoje iš okupuotos Albanijos teritorijos. Graikai po trumpo atsitraukimo sugebėjo pagal kiekį ir ginkluotę pranašesnes Italijos pajėgas išstumti atgal. A. Hitleris buvo priverstas įsikišti, kad neleistų B. Mussolini pralaimėti – tai galėjo tapti grėsme fašistiniam režimui.
Todėl 1941 metų sausio 11 dieną A. Hitleris įsakė „dėl strateginių, politinių ir psichologinių priežasčių padėti Italijai“. Generalinis sausumos pajėgų štabas sukūrė Graikijos puolimo planą, kuris turėjo būti vykdomas iš Bulgarijos ir Jugoslavijos teritorijų. Jugoslavija turėjo tapti sąjungininke.
Jugoslavija tampa priešu
Tačiau Jugoslavijos sąjungininke paversti nepavyko. Provokiškai nusiteikęs princas Pavlas buvo nušalintas nuo valdžios, ir jo vietą užėmė jaunas karalius Petras II. A. Hitleris buvo priverstas 1941 metų kovo mėnesio pabaigoje Sovietų Sąjungos puolimą nukelti. Karinis perversmas Jugoslavijoje pakeitė politinę situaciją Balkanuose. Vokietija pradėjo galvoti, kad Jugoslavija, net jei pareikštų apie savo lojalumą, turi būti vertinama kaip priešė, todėl ją vertėtų kuo greičiau sutriuškinti.
Kadangi Balkanų karą reikėjo užbaigti kuo greičiau, tam reikėjo tankų ir kitų specialių divizijų, kurios buvo būtinos ir SSRS puolimui. Kitos alternatyvos nebuvo, ir plano „Barbarossa“ realizavimas buvo atidėtas.
Visai tikėtina, kad puolimo pradžios perkėlimas į 1941 metų birželio 22 dieną turėjo lemiamą įtaką karo baigčiai. Nepaisant didžiulių praradimų, pirmaisiais mėnesiais A. Hitlerio strategija Sovietų Sąjungoje veikė. Tačiau reikalingų penkių savaičių jau nebebuvo, ir todėl plataus masto Maskvos puolimas prasidėjo tik 1941 metų spalio 2 dieną, nors buvo suplanuotas gerokai anksčiau.
Ar Stalinas išgyventų pralaimėjimą?
Kai vokiečių daliniai 1941 metų lapkričio pabaigoje pasiekė sovietų sostinės priemiesčius, jau artėjo eurazietiška žiema, kuriai Vermachtas pasiruošęs nebuvo. Laukusi staigios pergalės nacių valdžia atsisakė žiemos įrangos.
Tikėtina, nors tai įrodyti yra neįmanoma, kad jei puolimas būtų prasidėjęs 1941 metų gegužės vidurį, Raudonoji armija dar iki rugpjūčio pabaigos galėjo būti iš esmės sutriuškinta. Jeigu Maskvos puolimas būtų prasidėjęs rugsėjį, jis galėjo būti sėkmingas. Ar tokiu atveju Stalinas būtų išsilaikęs valdžioje, ar nuverstas – šiandien šis klausimas lieka tik spekuliacijų lygmenyje...
