Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Tarptautinė Futbolo Asociacijų Federacija (FIFA) pareiškė nepaisysianti Europos Sąjungos ginamo laisvo darbo jėgos judėjimo principo ir įvesianti apribojimus užsieniečių skaičiui futbolo ekipose. Toks FIFA prezidento Seppo Blatterio ir kompanijos sprendimas yra tikrai sveikintinas. Teigiama, kad pagal naujus FIFA reikalavimus komandoje vienu metu aikštėje galės žaisti ne daugiau nei 5 užsieniečiai. Tiesa, kad būtų pasiektas šis džentelmeniškas FIFA ir nacionalinių federacijų susitarimas, jam dar turi būti pritarta gegužės mėnesį Sidnėjuje vyksiančiame nacionalinių futbolo federacijų vadovų suvažiavime.

REKLAMA

Sveikintinas žingsnis

Jei didieji klubai, kurie tapo grynai kapitalistinėmis verslo korporacijomis, o ne tam tikrai bendruomenei atstovaujančiais klubais, neprispaus, verta tikėtis, kad sprendimas bus priimtas. Tiesa, po to gali būti neišvengta ir teisinių mūšių su Europos Komisija, kuri kaip Didysis brolis jau pradeda kištis į kiekvieną suverenios valstybės veiklos aspektą. ES teigia, kad legionierių limitas pažeistų jos taip ginamą laisvos darbo jėgos judėjimo principą.  

REKLAMA
REKLAMA

Tačiau bet kokiu atveju FIFA žingsnis yra sveikintinas. Jis ypač turėtų pasitarnauti nacionalinėms ekipoms, kurios šiuo metu itin dažnai nukenčia, nes futbolininkai savo šalyje yra priversti neretai trinti atsarginių žaidėjų suoliukus, o jų vietą aikštėje užima urmu į Europą migruojantys brazilai, argentiniečiai ar žaidėjai iš Afrikos. Jokiu būdu nesu nusistatęs prieš juos. Iš legionierių galima pasimokyti visiškai kitokios futbolo kultūros, jie žaidimui suteikia tam tikro žavesio, be to, komanda, neturinti legionierių, apskritai pasmerkta atsisveikinti su viltimis kovoti dėl aukščiausių titulų. Tačiau galima klausti, kokia šaliai atstovauja ekipa, jei dažnai joje neatsiranda vietos nė vienam tos valstybės piliečiui. Galbūt didžiausios ekipos jau tapo viršnacionalinėmis korporacijomis, išsivadavusiomis nuo bet kokių lokalinių apribojimų ir nuo pareigos valstybei ir vietinei bendruomenei?

REKLAMA
REKLAMA

Galų gale potencialiems kritikams galima atšauti, kad bus ribojamas ne maksimalus legionierių skaičius, o nustatomas minimalus skaičius aikštėje turinčių žaisti vietinių žaidėjų.

Futbolas šiuo metu puikiai atspindi Roberto D. Kaplano knygoje „Besiartinanti anarchija“ išsakytą teiginį, kad politiniai žemėlapiai ilgainiui taps visiškai nebereikalingi, nes mūsų ateitį lems kova dėl ribotų, negausių resursų ir ta kova peržengs visas nacionalines sienas. Paklausite kodėl? Atsakymas paprastas: galingiausi futbolo klubai, visą pasaulį apraizgę savo skautų tinklu, medžioja perspektyviausius futbolininkus.

Tarkime, UEFA Čempionų lygos ketvirtfinalio rungtynėse tarp Londono „Arsenal“ bei „Liverpool“ ekipų šeimininkų gretose startinėje sudėtyje pasirodė net 3 prancūzai, po 2 žaidėjus iš Ispanijos, Dramblio Kaulo kranto bei po vieną futbolininką iš Šveicarijos, Baltarusijos, Olandijos bei Togo. Anglams trenerio iš Prancūzijos sprendimu vietos savo šalies ekipos startinėje vienuolikėje neatsirado. Ne ką daugiau anglų trenerio iš Ispanijos Rafos Benitezo sprendimu rungtynes pradėjo ir „The Beatles“ miesto ekipoje – vos pora.

REKLAMA
REKLAMA

Savo knygoje „The Ball is round: a global history of football“ Davidas Goldblattas pastebėjo, kad futbolo klubai save vis labiau supranta ne tik kaip komandas, kaip tam tikrą verslo šaką, o vis labiau stengiasi tapti pasauliniais prekės ženklais. Tai, kas anksčiau buvo laikoma patriotizmo, kolektyvinės tapatybės, kaimynų solidarumo šaltiniu, dabar visų pirma tampa sąmoningai kuriama preke, kuri vietoje to, kad būtų paveldėta, suprasta ar pajausta, tiesiog yra nuperkama. Taip pat yra ir su žaidėjais: vieną dieną čia, kitą dieną – kitur, svarbu, kad tik daugiau mokėtų. Tokie žaidėjai kaip Raulis ar Paolo Maldini tampa tikrais muziejiniais eksponatais, visą savo karjerą pašventusiais vienam klubui.

Savo jaunimo auginimas ir investavimas į žaidėjus, kurie vėliau galėtų papildyti ir nacionalinės ekipos, t. y. tos valstybės, iš kurios yra pats klubas, gretas, jau tampa atgyvena. Už tai dėkoti tenka garsiajai Jeano-Marco Bosmano bylai.

REKLAMA
REKLAMA

Ačiū, M. Bosmanai

Verta klausti, kodėl susiklostė tokia situacija, lėmusi legionierių gausėjimą komandose. Kaip ir kiekvienas gyvenimo aspektas Europos Sąjungoje sportas, o tame tarpe ir krepšinis, tapo Briuselyje leidžiamų direktyvų taikiniu. Sportas tapo laisvosios rinkos auka. Europos Komisijos konkurencijos departamentas itin aktyviai domėjosi tiek televizijos transliacijų teisių pardavimais, monopolių kūrimais ir netgi bilietų pardavimu. Tačiau vis dėlto pagrindinis smūgis buvo suduotas kalbant apie žaidėjų kontraktus bei laisvą darbo jėgos judėjimą.

Visų pirma šis konfliktas išryškėjo dėl futbolo, kai UEFA dar devintajame dešimtmetyje diskutavo su Europos komisija dėl būtinybės riboti laisvą žaidėjų judėjimą. Buvo pasiektas taip vadinamas „džentelmeniškas susitarimas“, pagal kurį kiekvienai nacionalinei federacijai leista savo nuožiūra riboti legionierių skaičių komandoje. Toks susitarimas reiškia, kad iš esmės buvo sutikta su ES ginamo laisvo darbo jėgos judėjimo principo pažeidimais.

REKLAMA
REKLAMA

Šis susitarimas gyvavo iki 1995 metų, kai mažai kam žinomas Belgijos futbolo klubo „RFC Liege“ žaidėjas Jeane‘as-Marcas Bosmanas Europos Teisingumo Teisme sugebėjo laimėti bylą prieš FIFA bei UEFA. Teismas pripažino, kad visi ES šalių sportininkams taikomi judėjimo apribojimai yra prieštaraujantys ES teisei ir atvėrė kelią laisvam europiečių judėjimui iš vienos valstybės į kitą. Nuo to laiko riboti galima tik ne ES šalių piliečių skaičių komandose.

Baskų tradicija

Vis dėlto galima apsieiti ir be jokių formalių susitarimų riboti legionierių skaičių. Tą puikiai įrodo baskų pavyzdys. Receptas paprastas – tereikia tradiciją mylėti labiau nei šlovę, kuri siekiama bet kokiu keliu ir suvokti, kad futbolo klubas nėra tik dar vienas žaisliukas, o platesnę socialinę prasmę turintis darinys, kadaise įkūnijęs ištisų visuomenių bei jos socialinių grupių tapatybę.

REKLAMA
REKLAMA

XIX amžiaus pabaigoje sporto varžybose dažniausiai kovodavo individualūs atletai, o ne komandos. Be to, dažniausiai tie individai turėdavo daugiau ar mažiau panašų socialinį statusą. Priešingai, futbolas tapo tikru masiniu sportu. Tas pasakytina ne tik kalbant apie į stadionus pritraukiamų žiūrovų skaičius, bet ir žiūrovų socialinę kompoziciją. Žmonės iš įvairiausių socialinių sluoksnių stadione netiesiogiai įsitraukė į simbolinę kovą dėl kolektyvinės erdvės užvaldymo. Verta pastebėti, kad žiūrovai į stadioną su menkomis išimtimis ateina ne tam, kad palaikytų kurį nors individualų atletą, o veikiau tam, kad susitapatintų su viena iš komandų bei tos komandos įkūnijamomis socialinėmis prasmėmis, kurios dažnai išreiškia tiek sociologiškai, tiek dažnai politiškai reikšmingas takoskyras. Todėl dviejų ekipų mačas tampa dviejų socialinių prasmių, kurias įkūnija komanda, konfrontacija. Tokia situacija buvo kadaise...  O šiandien galima klausti, kaip galima tapatintis su ekipa, kurios logotipas tau tėra ne gilius emocinius išgyvenimus keliantis ženklas, o tik dar vienas prekinis ženklas, toks pat kaip „Nike“ ar „Adidas“. Vis dėlto yra ir išimčių.

REKLAMA
REKLAMA

„La cantera“ – Bilbao „Athletic“ futbolo klubo vykdomos politikos pavadinimas. Šios politikos esmė gali būti nusakoma labai paprastai – baskų klube turi žaisti tik šios tautybės žaidėjai. Sporto pasaulyje, kuriame triumfavo laukinis kapitalizmo principas, į pačią svarbiausią vietą iškeliantis pelno bei pergalės siekimą bet kokiomis priemonėmis, tokia baskų klubo politika gali atrodyti tikras anachronizmas, o kai kurių skeptikų nuomone, net kitataučių diskriminacija.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų