Šiemet 23 milijonai žmonių Rytų Europoje ir Centrinėje Azijoje gali atsidurti prie skurdo slenksčio. Tokią prognozę 2010-iesiems pateikė Pasaulio bankas. Didžiausiais iššūkiais, su kuriais susidurs Rytų Europos regiono gyventojai, šiais metais laikomi nedarbas ir užimtumo problemos, kylančios kainos ir sunkiai atsigaunanti paskolų rinka. Bankininkų teigimu, gerėjančių vidaus paklausos tendencijų tikėtis sunku – nedarbas ir maži atlyginimai neleis vartojimo kreivei šauti aukštyn. Su viltimi telieka žiūrėti į pamažu atsigaunantį eksportą euro zonoje – didžiausioje Rytų Europos valstybių eksporto rinkoje.
Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas (ERPB) sausio pabaigoje pagerino ekonomikos prognozę Rytų Europos ir Centrinės Azijos šalims, įskaitant Rusiją bei Turkiją. Anksčiau buvo prognozuota, kad 2010 metais ekonomikos augimas šiame regione sieks 2,5 procento. Dabar ERPB ekspertai į ateitį žiūri optimistiškiau ir tikisi 3,3 proc. augimo. 2011-aisiais jis turėtų tęstis ir kilti iki 3,8 procento. Vis dėlto ERPB Rytų Europos banko vadovas Thomas Mirow sutinka, kad aiškaus ir juntamo atsigavimo dar reikės palaukti. Kita vertus, jo žodžiuose galima išskaityti ir gerą žinią – gilesnės recesijos scenarijaus jau nebežadama.
Krizės padariniai Rytų Europoje buvo ypač juntami dėl didžiulio beveik dešimtmetį trukusio ekonominio kilimo. BVP vienam gyventojui (eurais) Vidurio bei Rytų Europos regione, neskaitant Rusijos, nuo 2000-ųjų iki 2009-ųjų padidėjo 114 procentų. Rusijoje šis skaičius buvo beveik dvigubai didesnis. Nuo Sovietų Sąjungos griūties iki krizės pradžios tiesioginės užsienio investicijos šiame regione išaugo apie 400 kartų. Tačiau prasidėjus krizei pinigų srautai į Rytų Europą kritiškai sumažėjo ir mėginimas susigrąžinti ar pritraukti naujus investuotojus tapo nelengvai įgyvendinama užduotimi.
Baimė investuoti Rytų Europoje gali išlikti stipri ir šiais metais. Sausio mėnesį pasauliniame ekonomikos forume Davose buvo atliekamas eksperimentas: geriausi pasaulyje investicijų specialistai rinkosi, kokiuose regionuose ir kokiomis proporcijomis paskirstyti milijardo dolerių vertės investicinį portfelį. Rytų Europa gerokai nublanko prieš šiuo metu investuotojų dėmesį traukiančią Kinijos rinką. Kita vertus, ilguoju laikotarpiu finansų analitikai Rytų Europos valstybėms žada kur kas geresnę ateitį, teigdami, kad regiono gyventojų pajamos neabejotinai turės pradėti augti, todėl Rytų Europos ūkis dar gaus impulsų, priversiančių atsitiesti.
Tik nėra aišku, kiek laiko tokių impulsų reikės laukti. Štai Lietuvai, vienintelei iš Baltijos šalių, Tarptautinis valiutos fondas (TVF) BVP augimą, sieksiantį 1,6 proc., žada jau šiemet. Tačiau įtakinga ekonomikos ir finansų organizacija „IHS Global Insight“ teigia, kad Lietuvai, Latvijai ir Estijai atsigauti prireiks aštuonerių metų, šiandien visa tai, kas buvo pasiekta per spartų ekonominį pakilimą, yra neatpažįstamai sunaikinta.
Itin ryškūs krizės padariniai Rytų Europoje skaudžiai paveikė ir Rusiją. Jos BVP 2009 metais smuko 7,9 proc., šiemet TVF žada 3,6 proc. augimą, kitąmet – 3,4 procento. Tai nėra puikūs rezultatai kovojant dėl geopolitinės įtakos pasaulyje. Šiuo požiūriu šiandien laimi Kinija, iš visą pasaulį sukrėtusio nuosmukio išėjusi kone laimėtoja. Rytų milžinė 2009-uosius užbaigė su 8,7 proc. BVP augimu, kitąmet jai žadamas 10 proc. ekonomikos kilimas. Auganti ekonomika leidžia Kinijai reikalauti pagarbaus elgesio geopolitinėje arenoje, vis dažniau pamąstant apie tai, kad vienpolis pasaulis, kuriame dominavo JAV, pradėjo keistis po Rugsėjo 11-osios įvykių ir vis labiau keičiasi šiandien, artėdamas prie daugiapoliškumo, kai savo įtaka ir galia JAV turėtų dalintis su Kinija.
Rusijos išsigelbėjimu gali tapti kylanti naftos kaina, o tokia tendencija turėtų prasidėti iškart krizei pasibaigus. Tarptautinė energetikos agentūra prognozuoja, kad naftos kaina pasaulinei ekonomikai atsigavus turėtų greitai pasiekti 100 JAV dolerių už barelį, o 2030-aisiais „juodasis auksas“ gali brangti ir iki 200 dolerių. Tai turėtų optimistiškai nuteikti Kremlių, nenorintį atsidurti G2 – JAV ir Kinijos – geopolitinio scenarijaus užribyje.
Jurgita Laurinėnaitė
