Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad čia labai daug senų ir neįgalių žmonių. Vėliau imi suvokti, kad Lietuvoje šie žmonės greičiausiai būtų įkalinti savo butuose ir mes jų nematytume. Nei su vaikštynėmis, nei su motoriniais vežimėliais, nei su triračiais. Nei juo labiau su sulankstomomis kėdutėmis centriniame parke, besiklausančių simfoninės muzikos ar džiazo.
Laimingoji Ela
Elai Gilderstam – 91-eri. Kiekvieną rytą ji iš savo buto Kristianstade keliauja į kitapus gatvės įsikūrusius senelių namus. Ten Ela dirba savanore – dalija senukams maistą, bendrauja, dalyvauja įvairioje veikloje, žaidžia bingo, o vakare grįžta namo.
„Man vienai nuobodu, galėčiau plepėti visą dieną“, – juokiasi Ela. Ji nieko prieš šiuose namuose ir apsigyventi. Tai geri namai, čia gali turėti atskirus apartamentus ir visą priežiūrą. Bet ne dabar. Kai jau visai negalės savimi pasirūpinti. Dabar Ela sveikata nesiskundžia ir nuolat spinduliuoja gera nuotaika.
Kokia Elos jaunystės ir geros nuotaikos paslaptis?„Jaunystės tai ne...“, – juokiasi Ela, plekšnodama sau per skaisčius skruotus. Prasitaria niekada nenaudojusi kosmetikos. Net kai demonstravo drabužius parduotuvėse. Ela visą gyvenimą buvo namų šeimininkė, tačiau kartais dirbo modeliu. Maždaug nuo 30-ties iki 60-ties metų.
Mintyse permąsčiusi savo gyvenimą, Ela Gilderstam sako: „Aš visą gyvenimą buvau laiminga“. Laimingai nugyveno su savo vyru 55-eris metus, laimingai užaugino du sūnus, kurie ją myli ir ja rūpinasi.
Klausimynas senjorui
Kristianstado komunoje, kurioje gyvena apie 80 000 žmonių, yra apie 3000 socialinių darbuotojų, apie 50 panašių senelių namų, kuriuose gyvena ar lankosi iki 2000 senjorų. Visi senelių namai priklauso ir yra išlaikomi komunos.
Reikalingi nuolatinės priežiūros seneliai čia gali gyventi atskiruose apartamentuose, kiti – galintys savimi pasirūpinti – į šį centrą ateina pabendrauti, papietauti, pažaisti stalo žaidimų.
Daugelis senjorų bevelija savo senatvę, kol gali patys savimi pasirūpinti, leisti namie. Jiems gali būti skiriami net po kelis socialinius darbuotojus, kurie senjorus lanko jų namuose, tvarko butą, perka produktus, padeda nusimaudyti arba ateina tiesiog pabendrauti, jei šie žmonės jaučiasi vieniši.
Susana Person – viena iš socialinių darbuotojų, kuri lanko senjorus namuose su dideliu klausimynu: ką šie patys gali, ko negali pasidaryti, kokios pagalbos jie norėtų, kaip jie jaučiasi? Jei seneliai jaučiasi vieniši, juos supažindina su kitais likimo draugais, įtraukia į bažnyčios veiklą. O jei seneliai pageidauja, jie gali persikelti gyventi į senelių namus..
Valstybė garantuoja, kad kiekvienas turėtų visas socialines garantijas ir kad sumokėjus visus įmanomus mokesčius ir nusipirkus vaistų, senjorui iš pensijos liktų padori dalis oriam gyvenimui, nesvarbu, kokio dydžio pensiją jis gauna.
Dviese iki žilos senatvės
Į pensiją švedai išeina 65-erių. Gali darbuotis ilgiau, kiek sveikata leidžia, tačiau daugelis pensininkų pasirenka užtarnautą poilsį, juolab, kad ir jaunimas pabamba dėl didelio nedarbo.
Švedijoje gali pamatyti už parankių susikabinusių daug garbaus amžiaus porų, gyvenančių drauge iki žilos senatvės. Tai krenta į akis, nes Lietuva – našlių šalis. Lietuvos vyrai gyvena 11,5 metų trumpiau už moteris. Tai yra didžiausias skirtumas visoje Europos Sąjungoje. Tuo tarpu Švedijoje šis skirtumas mažiausiais ES – 4,5 metų. Švedų vyrai išgyvena vidutiniškai 76-eris, moterys – 82 metus (palyginti Lietuvoje – 66 ir 77,5 metų).
Šeima, vaikai, ramybė
Iš Akmenės kilusi ir jau 11 metų Švedijoje gyvenanti Loreta Juhling patvirtina: statistinės švedės šeimoje jaučiasi saugios ir laimingos.
Anot Loretos, jei švedų vyras veda, tai veda – ima rūpintis žmona, namais, šeima, vaikais. Vedęs vyras negėrinės su draugais, svetimavimas – retas dalykas, o jei nori taip gyventi – nevesk.
Švedijos visuomenė orientuota į šeimą. Jau šeštą valandą vakaro visos Kristianstado centre esančios parduotuvės ir net kavinukės užsidaro. Dėl to niekam nekyla klausimų – darbuotojai irgi turi šeimas, o šeimos laikas – šventas dalykas.
Lietuvė Rūta, čia gyvenanti pusę metų, pasakoja, kad norėdama įrašyti savo dukrą į darželį, ji turėjo atnešti savo darbo ir užimtumo grafiką. Jei darbą baigi 14 valandą, tai pusę trijų savo atžalą privalai pasiimti – vaikai turi būti šeimoje.
Bando apriboti socializmą
Kokios pagrindinės Švedijos problemos? Apie ką rašo laikraščiai? „Nėra čia problemų“, – kiek pagalvojusios trauko pečiais Loreta ir Rūta.
Loretos vyras Tomas Juhlin sako, kad visur yra problemų, net Švedijoje, pavyzdžiui, sveikatos draudimo reikalai, didelis nedarbas.
„Dabar žmones verčia ieškoti darbo, net jei jie yra ligoniai“, – piktinasi Tomas.
Loreta paaiškina, dėl ko sunerimusi ramioji Švedijos visuomenė.
Prieš tai valdžioje ilgai laikęsi socialdemokratai buvo taip paleidę vadžias, kad daugelis galėjo gyventi iš pašalpų, labai lengva buvo išsirūpinti invalidumą.
„Turėjau kaimynę, kuri gyveno didžiuliame name, kasdien po kelis kartus išvedžiodavo keturis didelis šunis ir gaudavo didžiulius pinigus už invalidumą, nes kentė raumenų skausmus“, – pasakoja Loreta.
Į valdžią atėjusi moderatų partija daugelį tokių ligos ir pašalpų gavimo istorijų peržiūri ir nemažai žmonių bando grąžinti į darbo rinką.
Loreta palaiko moderatus. Lietuvė mano, kad uždirbti turi tas, kas dirba. Tomas palaiko socialdemokratus. Kaip tipiškas švedas jis svarsto: kodėl moteris turi kraustytis iš savo, kad ir didelio namo, jei ji pasiligoja, pasensta ir nebegali jo išlaikyti? Loretai viskas aišku: o kodėl ji viena turi gyventi name, kurio pati, be socialinių darbuotojų pagalbos, nebegali prižiūrėti?
Sugriežtinus socialinę politiką, dabar vos ne kasdien per žinias pranešama, kad Švedijos ekonomikos situacija seniai bebuvo tokia gera, kaip dabar.
Jaunimo nedarbas siekia 25 procentus
Švedija jau susiduria su savo pačios sukurto socializmo padariniais.
Goran Vagermark, Kristianstado komunos tarybos pirmininko pavaduotojas, vardija pagrindines Kristianstado problemas: pirma, visuomenė sensta, o kai esi 80-85-erių, tau reikia pagalbos – tai kainuoja pinigus. Antra problema – jaunimo nedarbas, Kristanstade siekiantis iki 25 procentų.
„Turime labai daug jaunuolių, baigusių tik devynias klases ar tik vidurinę mokyklą, nes jiems nepatinka mokytis. Tačiau tokio išsilavinimo nepakanka, kad jie gautų kvalifikuotą darbą, o nekvalifikuotų darbo vietų trūksta. Kita dalis bedarbių – imigrantai, tarp jų ir daug jaunimo, kurie nemoka kalbos, todėl neranda darbo“, – sako politikas.
Švedijai reikia inžinierių, IT specialistų, gydytojų, slaugių, ikimokyklinio amžiaus pedagogų, tačiau žmonių, turinčių tokį išsilavinimą, trūksta.
Kristianstado ir Švedijos politikai ieško būdų, kaip pritraukti jaunimą į darbo rinką. Vienas būdų – kviesti jaunus žmones į fabrikus, mažas įmones – čia jie gali pasižvalgyti, užsidirbti šiek tiek pinigų – o gal kartais jie susidomės darbu ir panorės įgyti reikalingą išsilavinimą.
Švedijos tendencijos aiškėja. Šalies statistikos tarnyba skaičiuoja, kad 2060-taisiais švedžių gyvenimo trukmė išaugs iki 86,9, vyrų – 84,7 metų. Vietiniam jaunimui nesiveržiant į mokslus ir į darbus, jų vietą užima emigrantai. Šalies demografai prognozuoja, kad per artimiausius 10 metų Švedijos gyventojų skaičius dėl emigracijos srautų padidės 600 tūkstančių ir pasieks 10 milijonų.
Nijolė KOSKIENĖ
