Griežtas juodas kostiumas, nuolat skambantis mobilusis telefonas, minutė minutėn sudarytas dalykinių susitikimų grafikas — toks šiandieninis buvusio vyriausiojo Kremliaus virėjo gyvenimas. Dabar Anatolijus Nikolajevičius Galkinas „viso labo“ tik Baltųjų rūmų virtuvės vadovas, Prezidento reikalų valdybos konsultantas, daugelio didžiųjų restoranų patarėjas, nuosavos kulinarinės mokyklos vadovas....tačiau tai tik „gėlytės“, lyginant su tuo darbo ir rūpesčių krūviu, kokį jam teko patirti praeityje, Kremliaus laikotarpiu.
Tuomet nuolatiniais A. Galkino „klientais“ buvo Leonidas Brežnevas, Michailas Gorbačiovas, Borisas Jelcinas...Savo figūra besirūpinanti Margareta Thatcher nežinojo girti ar barti vyriausiąjį Kremliaus virėją už pernelyg skanias vaišes, nuo kurių negalima atsitraukti.
Vyriausiojo virėjo pareigos nereiškė, kad jis pririšttas prie vienintelės, tegul ir Kremliaus virtuvės — jam teko iki valios “prisikeliauti" su pirmaisiais asmenimis po visą šalį, ir pasaulį. Interviu su šiuo žmogumi publikuoja internetinis portalas strana.ru.
- Ar jums teko gaminti pirmiesiems asmenims kokiomis nors ypatingomis sąlygomis?
- Teko gaminti lėktuvuose, nors krosnelė ten labai maža. Man tai jau buvo eksptremalu, nes ant tos krosnelės teko daryti viską: ir kavą virti, ir kiaušinienę kepti. Tiesa sakant, ekstremalūs įvykiai mano gyvenime susiję ne tiek su maisto ruošimu, kiek su pačiomis kelionėmis. Su M. Gorbačiovu lankėmės ir kalnuose, ir įvairiuose aūluose, ir ne kartą mūsų pilvams buvo ne viskas gerai. Todėl tekdavo tokiems atvejams „karštame“ lagaminėlyje laikyti kai ką.
Kartą, lankydamiesi Kirgizijoje, užsukome į turtingą kolūkį, kuriame buvo auginamos ožkos ir avys. Pakilome į 2500 metrų aukštį virš jūros lygio, jurtoje mums nukrovė galingą stalą — su avinų galvomis, liežuviais, kitais mėsos patiekalais. Michailui Sergejevičiui, matyt, nelabai norėjosi, tačiau jis visko po truputį ragavo, nors mes jį įspėjome, kad neverta. Jis tada man sakė: “Tu taip pat paragauk, negi man vienam valgyti?" Vėliau, kai leidomės į lygumas, M. Gorbačiovui prasidėjo problemos su pilvu. Tačiau jis išgėrė tablečių, ir viskas gerai baigėsi.
Kitą kartą atskridome į Vietnamą. Priėmimas vyko prezidentinėje rezidencijoje, tačiau pati virtuvė buvo vos ne po atviru dangumi. Mūsų supratimu, antisanitarinės sąlygos. Vienok, skirtingai nuo Raisos Maksimovnos, Michailas Sergejevičius ragavo visko, kas vietnamietiška, netgi gyvatienos. Aš nesiryžau. Tokia egzotika – ne man.
Tačiau dėl saugumo sumetimų 90 proc. maisto teko gabentiss iš Rusijos.Netgi vandenį su savimi vežėmės, ypač į tokias šalis, kaip Vietnamas ar Kinija. Kiekviena kelionė — tai kelios dešimtys tonų krivinių.
Ar buvo tokių situacijų, kad M. Gorbačiovas nebuvo tikras dėl maisto ir prašė pirmiausia jus paragauti?
Ne, tiesiog aš visada stovėdavau už nugaros ir žiūrėdavau, ką jam atneša. Kartais tekdavo tyliai pasakyti: “Michailai Sergejevičiau, gal nereikėtų to valgyti. Juk tai ne mes pagaminome?" Aš retai atsisakydavau, jei jis man pasiūlydavo paragauti. Kodėl gi ne? Jei aš valgau, vadinasi gali ir tu valgyti. O ką slėpė jūsų „karštasis“ lagaminėlis?
Ten buvo visko, ko tik gali prireikti — arbatos, kavos, pieno, mineralinio vandens, stiklinaičių, termosas, džiuvėsių, saldainių. Tai, kad prireikus, iš karto būtų galima gauti. Dabar viskas kiek kitaip, kur kas daugiau dėmesio skiriama saugumui, sekama, kad produktai būtų aukščiausios kokybės, naudingi ir skanūs. Aš visada asmeniškai patikrinu produktų kokybę, mes turime tam tikrus tiekėjus, su kuriais seniai ir nuolat dirbame.
Su kuriuo iš VIP asmenų buvo įdomiausia dirbti?
Buvo labai lengva ir kartu sunku dirbti su M. Gorbačiovu. Tai buvo šeima, su kuria man visada norėjosi dirbti. Komandiruotės, kelionės, skrydžiai... taip, buvo sunku, pavargdavau, tačiau vis tiek buvo labai įdomu. Aš dirbau su trimis mūsų šalies lyderiais ir niekas man nesakė, kad nesusidoroju su savo darbu ar kas nors negerai. To nebuvo niekada, netgi dirbant su Borisu Jelcinu. Bet būtent prie jo aš nutariau savo noru išeiti — parašiau pareiškimą, ilgai manęs neatleido. Tai buvo ne man, todėl išėjau.
Kaip kitų šalių lyderiai vertino jūsų virtuvę?
Nepatenkintų nebuvo niekada, priešingai — visi valgė su dideliu malonumu, o po to skelbdavo tostą vyriausiojo virėjo garbei. M. Thatcher, kildama nuo stalo paprastai sakydavo, kad negali susilaikyti kai ragauja mano viralą, ir kiekvieną kartą, po priėmimo pas sovietinius lyderius, keliais kilogramais papilnėja. Kai ji lankėsi Sovietų Sąjungoje su oficialiu vizitu, priėmimo metu pakilo ir pakėlė už mane taurę. Aš buvau salėję – vyriausiąjį virėją visada pakviečia į tokias ceremonijas.
Kalbama, kad rusiška virtuvė yra skurdi, daugelis patiekalų paimti iš kitų šalių?
Nesąmonė. Ar žinote, kad dauguma prancūziškos virtuvės patiekalų paimta iš rusų? Taip, rusų imperatoriškame dvare dirbo prancūzų virėjai, tačiau kai jie grįždavo į tėvynę, paaiškėdavo, kad jų paruošti „egzotiški“ rusiški patiekalai atitinka užsieniečių skonį. Tarkim, fua-gra. Juk tai rusiškas patiekalas. Prancūzai tiesiog ėmė nuolat jį gaminti.
Daugelį rusų patiekalų perėmė britai ir olandai.
Iš kur jūs imate receptus, kai gaminate „pamirštus“ patiekalus?
Juos man perdavė senelė Anastazija Koreškova, kuri dirbo asmenine Stalino virėja. Kitus dalykus išmokau iš savo mokytojų.Kalbant apie užgavėnių patiekalus, ar valstybės vadovai turėjo kokių mėgstamiausių patiekalų?
Blynus visi valgė su malonumu – kas su grietine, kas su ikrais. Visokius. M.Gorbčiovas labai mėgo blynus iš grikių miltų. Negalima sakyti, kad šalies vadovai vertino tik rusišką virtuvę. Jie tokie patys žmonės kaip mes, ir kiekvienas turėjo savo skonį. Tačiau būti šalies vadovu ir atsisakyti rusiškos virtuvės, galvoju, nenormalu.
