Prieš keletą mėnesių suaktyvėjęs Maskvos ir Briuselio dialogas dėl tolesnio Rusijos vaidmens sprendžiant Afganistano klausimą, atrodo, artėja link aklavietės. NATO pačioje 2009 m. pabaigoje JAV iniciatyva pradėjo naują karinės kampanijos Afganistane etapą. Jam įsibėgėjant, aukštų NATO pareigūnų raginimų Rusijai kartu imtis šioje valstybėje ryžtingų priemonių nemažėja. Tačiau aukšti Rusijos, vasario 15-ąją minėjusios dvidešimt pirmąsias Sovietų Sąjungos kariuomenės išvedimo iš Afganistano metines, pareigūnai yra linkę tam vis atviriau priešintis.
Šį teiginį greta daugybės kitų pavyzdžių puikiai iliustruoja Rusijos saugumo tarybos sekretoriaus Nikolajaus Patruševo pareiškimas. Vasario 9 dieną interviu naujienų agentūrai „RIA Novosti“ pareigūnas pareiškė, kad, nepaisant NATO raginimų, Rusijos taikdariai karinėse operacijose Afganistane nedalyvaus. Pasak jo, Maskva sutinka tartis dėl Aljanso karinių krovinių tranzito į šią valstybę per Rusijos teritoriją, taip pat dėl Afganistano teisėsaugos pareigūnų rengimo Rusijoje kovai su narkotikų prekyba ir pan. Tiesioginių karinių priemonių Rusija neketina imtis, nes tai prieštarauja Maskvos remiamam taikiam Afganistano klausimo sprendimui.
Šis ir panašūs kitų oficialių Maskvos įgaliotinių pareiškimai leidžia teigti, kad NATO pageidaujamas aktyvesnis Rusijos dalyvavimas karinėje operacijoje Afganistane iš esmės prieštarautų jos strateginiams tikslams. Tai lemia kelios priežastys.
Viena vertus, siekdama išlaikyti ir plėsti savo įtaką Centrinės Azijos regione, Rusija turi laikytis pragmatinės politikos Afganistane. Pasak Prancūzijos laikraščio „Le Monde”, šio regiono valstybių politinis elitas dėl Afganistane vykdomos NATO karinės kampanijos, ilgainiui galinčios turėti neigiamos įtakos ir autoritariniams šio regiono režimams, nerimauja daug labiau nei paties Afganistano lyderiai ir jų rėmėjai Vakaruose. Maskva, į Centrinės Azijos regioną žvelgianti kaip į savo įtakos erdvę ir ją mėginanti išlaikyti visomis Rusijai prieinamomis priemonėmis, tai neabejotinai supranta. Todėl viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl Rusija atsisako aktyviai prisidėti prie NATO karinės kampanijos Afganistane, laikytinas Maskvos nenoras rizikuoti jai geopolitiniu ir geoenergetiniu požiūriu svarbiais santykiais su šio regiono valstybėmis.
Rusijos sprendimas prie NATO karinės kampanijos Afganistane prisidėti tik iš dalies atspindi ir Maskvos pastangas siekti naujų svertų dvišaliuose santykiuose su Aljansu. Šį teiginį patvirtina 2009 m. gruodžio 20 d. išplatintas nuolatinio Rusijos atstovo prie NATO Dmitrijaus Rogozino pareiškimas. Komentuodamas 2009 m. gruodžio 15 d. nuskambėjusį Aljanso generalinio sekretoriaus Anderso Fogho Rasmusseno pasiūlymą Rusijai padidinti savo ginkluotės, kuro ir atsarginių dalių tiekimą Afganistano ginkluotosioms pajėgoms, pareigūnas leido suprasti, kad neatlygintinos Rusijos paramos NATO tikėtis neverta. Maskvos įgaliotinis miglotai užsiminė, kad „bet kuri Rusijos pagalba kainuoja arba pinigus, arba Aljanso valstybių pagalbą“. Kitaip sakant, Rusija, nors atsisako siųsti savo karius į Afganistaną, leidžia suprasti, kad dėl kitokios paramos Aljanso karinei operacijai Afganistane reikia tartis. Tai patvirtina Rusijos ketinimą santykiuose su NATO ir toliau laikytis pragmatinės savo strateginių interesų gynimo politikos, o Afganistanas tėra „viena ir bent jau kol kas toli gražu ne pagrindinė figūra didžiojoje šachmatų lentoje“.
Žvelgiant siauriau, pasak žinomo Rusijos politologo Aleksejaus Arbatovo, Rusijai gyvybiškai svarbu, kad talibai negrįžtų į valdžią Afganistane. Ji taip pat suinteresuota ir efektyvia kova su terorizmu ir narkotikų gamyba bei prekyba šioje valstybėje. Tų pačių tikslų aktyviai siekia ir NATO, kaip minėta, 2009 m. pabaigoje perėjusi į naują karinės kampanijos Afganistane etapą. Todėl Rusijai, turinčiai didžiulę karo šioje šalyje devintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje patirtį, antrąkart lipti ant to paties grėblio kol kas nėra būtinybės: jos tikslus įgyvendina Aljansas.
Tai patvirtina sausio 12 d. JAV dienraštyje „The New York Times“ išspausdintas D. Rogozino ir buvusio SSSR karinio kontingento Afganistane vado generolo Boriso Gromovo straipsnis „Rusijos patarimas dėl Afganistano“. Jame teigiama, kad Rusija primygtinai ragina NATO palikti savo karius šioje šalyje tol, kol bus užtikrintos būtinos sąlygos stabiliai veikti vietos valdžios institucijoms, kurios gebėtų savarankiškai sustabdyti radikaliąsias jėgas ir kontroliuoti visą šalies teritoriją. Pranešime taip pat pažymima, kad Rusija ruošia Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos greitojo reagavimo pajėgas – Rusijos ir jos sąjungininkių, įskaitant Centrinės Azijos valstybes, elitinių pajėgų operacijų junginį – tam atvejui, jei NATO Afganistane patirtų fiasko.
Į JAV, NATO bei jų sąjungininkus Afganistane Maskva ir toliau linkusi žvelgti pirmiausia kaip į oponentus. Todėl reikšmingesnio tiesioginio Rusijos karinio indėlio sprendžiant Afganistano klausimą galima tikėtis tik tuo atveju, jei NATO priemonės pasirodytų esančios neefektyvios arba/ir nepakankamos Rusijos strateginiams tikslams pasiekti.
Galiausiai negalima pamiršti ir simbolinės 1979–1989 m. Sovietų Sąjungos karo Afganistane prasmės. Rusijos karių grįžimas į šią valstybę reikštų pripažinimą, kad 1979–1989 m. Sovietų Sąjungai (kurios teisių perėmėja yra Rusija) taip ir nepavyko pasiekti savo tikslų Afganistane, nors tai ir šiandien vis dar neigiama. Todėl aktyvus Rusijos karinis dalyvavimas sprendžiant Afganistano klausimą labiau tikėtinas, pavyzdžiui, įgyvendinant bendrą karinį planą su Maskvai artimais sąjungininkais (pavyzdžiui, su Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos valstybėmis). Tokios Maskvos ir jai artimų posovietinių respublikų politinės valios kol kas nematyti. Todėl artimiausiu metu aktyvesnio Rusijos įsitraukimo į karinį Afganistano klausimo sprendimo procesą tikėtis taip pat nederėtų.
Taigi aktyviai dėtis prie NATO karinės kampanijos Afganistane Rusijai nėra naudinga strateginiu požiūriu. Juolab kad ji turi galimybę savų tikslų šioje valstybėje siekti ir kitais būdais, tiesiogiai nesikišdama į karinį konfliktą. Griežtų Rusijos ir jos sąjungininkų, nepriklausančių Aljansui, karinių priemonių Afganistane galima tikėtis tik paaiškėjus, kad NATO nebepajėgi suvaldyti padėties, o šioje valstybėje besiformuojanti politinė ir karinė sankloda kelia grėsmę strateginiams Maskvos interesams. Jei toks scenarijus ir galimas, tai ne anksčiau kaip 2011 metais. Kaip tik tada turėtų įsibėgėti šalies saugumo funkcijų perdavimo Afganistano karinėms pajėgoms procesas (pažymėtina, kad šių metų sausio 28 d. Londone vykusioje tarptautinėje Afganistano konferencijoje šį procesą nutarta kiek paankstinti ir pradėti 2010 m. pabaigoje).
Artimiausiu metu Maskva Afganistano klausimo sprendimo procese turėtų išlikti nelanksti, ji bus linkusi žongliruoti tik jai priimtinais būdais: ginkluotės ir jos atsarginių dalių bei kuro tiekimu Afganistanui, šios valstybės karinių pajėgų pilotų ir kitų pareigūnų rengimu Rusijos mokymo centruose, tranzito koridorių per Rusijos teritoriją į Afganistaną keliaujantiems Aljanso kroviniams suteikimu ir pan.
Aivaras Bagdonas, VU TSPMI doktorantas
