Prieš keletą dienų A. Merkel atsisakė savo įprastinės atsargios retorikos ir atvirai prabilo apie naujo karo Europoje pavojų.
Nors šie teiginiai labiau primena romaną ar fantastinį filmą, tačiau jie atspindi ko gero įtakingiausios Vakarų Europos politikės Angelos Merkel pasvarstymus.
„Niekas neturėtų manyti, kad Europai garantuota dar 50 taikos ir klestėjimo metų. Tai nėra savaime suprantamas dalykas. Todėl aš sakau: jei žlugs euras, žlugs Europa“, – sakė A. Merkel.
„Turime istorinę pareigą: bet kokiomis priemonėmis apginti Europos vienijimo procesą, kurį pradėjo mūsų protėviai po amžius trukusios neapykantos ir kraujo praliejimo. Nei vienas iš mūsų negalime numatyti padarinių, jei mums tai nepavyks“, – dėstė Vokietijos kanclerė.
Taigi, A. Merkel prakalbo apie karą. Nors sunku patikėti tarpusavyje kariaujančia Europa, pabandykime aptartį tokią galimybę kartu su dailymail.co.uk.
2018 m. spalis. D. Britanija yra ant žlugimo ribos. Mūšyje dėl Europos jos kariuomenė patyrė pralaimėjimą. Tūkstančiai D. Britanijos piliečių yra Europoje įkurtose belaisvių stovyklose.
Nuo Belgijos iki Atėnų Europa skęsta kraujyje. Šalys sugriautos. Iš Europos griuvėsių kyla nauja – Rusijos imperija.
Po didelių pralaimėjimų atsistatydina D. Britanijos premjeras. Visi ieško naujo vadovo, tačiau tikimybė, kad atsiras antrasis Čerčilis, beveik nulinė.
Šaltame ore Londono priemiesčių gyventojai – senoliai ir paaugliai, rengia gynybinius įtvirtinimus. Tačiau su menku aprūpinimu, neturėdami pakankamai amunicijos, D. Britanijos gynybos daliniai neišsilaikys nei savaitės.
Visą tą laiką priešas per Lamanšą kelia savo kariuomenę. Jis rengiasi atakuoti salas. Vyksta derybos dėl šalies perdavimo. Niekas nekalba apie pergalę.
O juk prieš dešimtmetį visa Europa galvojo apie taikią ir laimingą ES. Tai kaipgi atsitiko, kad kilo karas? Į tai galės atsakyti ateities istorikai – lūžis Europoje įvyko 2011 m. spalio paskutinę savaitę.
Šiandien jau daug kas užmiršo, kad karas kilo po Briuselyje vykusio Europos vadovų susitikimo, kurio tikslas buvo gelbėti eurą ir prasiskolinusią Graikiją.
Norėdama užsitikrinti Europos paramą, A. Merkel ištarė žodžius apie karo pavojų. Tačiau tuokart daugelis Europos politikų pasišaipė iš šios moters išsakytų minčių.
Taigi, atmetę A. Merkel planą Europos politikai leido žemyne įsigalėti recesijai, anarchizmui, galiausiai žlugo pats kapitalizmas.
Tuo metu stiprėjo antikapitalistiniai judėjimai. 2012 m. pradžioje tapo akivaizdu, kad euro gelbėjimo planas žlugo. Graikijoje kasdien vyksta gatvių mūšiai tarp protestuotojų ir riaušių policijos, Europa nugrimzdo į recesiją.
Po kurio laiko graikų protestuotojai užima parlamentą. Šalis traukiasi iš eurozonos. Krinta euroobligacijos. Tai didžiausia socioekonominė krizė Europoje.
Palaikyti tvarką Graikijoje siunčiama 5000 užsienio „taikdarių“. Tačiau jie sutinkami aktyviu graikų pasipriešinimu. Akivaizdu, kad reikės didesnės invazijos.
Didėja socioekonominė suirutė kitose šalyse. S. Berlusconi bando palaikyti Italijos ekonomiką. 2012 m. vasarą Italijoje riaušės virsta atviru sukilimu. Prezidentas pasiunčia kariuomenę. Atsakas į tai – sprogdinami bankų skyriai didžiausiuose Italijos miestuose.
D. Britanijoje taip pat stiprėja antivyriausybinės nuotaikos. Sprogdinami bankai ir Vokietijoje, Airijoje. Daug kur vyksta riaušės, kurios pamažu panašėja į pilietinį karą. Vokietija ir Prancūzija meta pastangas gelbėti Europos ekonomiką, šiose šalyse stiprėja autoritarizmas.
Italijoje įvesta nepaprastoji padėtis, kai kurie miestai įsivelia į virtualų pilietinį karą. S. Berlusconi paprašo Prancūzijos pagalbos. Iki 2012 m. pabaigos Italijos gatvėse dislokuojama 15 tūkstančių „tvarkdarių“.
Panašiai tiek Europos valstybių „taikos palaikymo“ pajėgų dislokuojama Graikijos miestuose. Europa stumiama į karinę konfrontaciją.
Nors atrodė, kad Europos Sąjunga laikosi, 2013 m. mažosios euronarės atmetė Vokietijos pasiūlymą griežtinti fiskalinę politiką ir vykdyti ekonominę integraciją.
Pamažu taiki Europa ima byrėti. Stiprėja nacionalistiniai judėjimai, daugėja išpuolių prieš atvykėlius. 2014 m. Ispanijoje kyla riaušės. Žūsta kelios dešimtys žmonių. Plėšiami ir siaubiami bankai.
Europa stebi situacija Latvijoje. Nei viena šalis taip nenukentėjo, kaip ji. 2014 m. Latvijoje bedarbystė siekia 35 proc., šalyje gyvena daug etinių rusų.
Latvijoje ekonominis nusivylimas netruko peraugti į nacionalinę konfrontaciją. 2015 m. spalį Rusija paskelbia, kad pasirengusi padėti atkurti tvarką Latvijoje. Jos kariuomenė kirto Latvijos sieną.
Tačiau tikrame pranešime skelbiama, kad „Europos krizė yra proga Rusijai. Būtina atkurti buvusią Rusijos galybę“. Nors latviams į pagalbą turėjo ateiti NATO ir ES – šalis buvo abiejų bendrijų narė, dėl Amerikos izoliacijos narystė NATO tapo bevertė. Europa taip pat atsisakė padėti – Prancūzija pareiškė, kad jos kariai ir taip jau dislokuoti Italijoje ir Graikijoje.
Naujasis D. Britanijos premjeras E. Milibandas pareiškė, kad jis niekada neįpareigojo savo kariuomenės padėti šaliai, kuri yra tolima ir mažai žinoma.
Maskvoje žinia buvo suprasta pažodžiui. Rusijos „taikdariai“ kirto Estijos sieną, 2016 m. kovą rusų armija okupavo Lietuvą, Baltarusiją ir Moldovą.
Kai Briuselis paprieštaravo Maskvai, V. Putinas atsakė, kad Europos kariai žygiuoja Italijos, Graikijos gatvėmis, tad kodėl rusai negali įversti taikos palaikymo dalinių?
Net vakarų Europos šalyse buvo manoma, kad tai tik trumpalaikės priemonės prieš antikapitalistus.
Tuo tarpu Prancūzijoje N. Sarkozy keičia konstituciją, siekia trečios kadencijos. Jis teigia, kad „stabilumas svarbiau nei laikini pokyčiai. Krizės šaknys slypi Londone". Jis paminėjo, kad D. Britanijos įtaka baigiasi, o Europą turi valdyti Rusija ir Europos Sąjunga, kurios priešakyje bus prancūzai. Jis atrodė kaip Napoleono reinkarnacija.
D. Britanijos spauda šiuos žodžius įvardijo kaip naują sąjungą tarp Prancūzijos ir Rusijos. Baigiantis 2016 m. nesutarimai tarp prancūzų ir D. Britanijos stiprėja. Kyla aršios diskusijos dėl euro.
D. Britanijos premjeras norėjo prisijungti prie euro ir taip sumažinti nesutarimus, tačiau veikiamas įtakingo patarėjo atsisakė šios minties.
Prancūzijos ūkininkai dėl to boikotuoja D. Britanijos prekes, įtampa nuolat didėja. Mažėja D. Britanijos premjero populiarumas. Siekdamas jį atgauti, jis inicijuoja diskusijas dėl šalies pasitraukimo iš ES. Belgijoje taip pat kyla etninė konfrontacija.
Nors Belgija nuo 2010 m. neturėjo stabilios vyriausybės, tačiau 2017 m. šalyje kilo itin didelė etninė konfrontacija. Prancūzakalbiai valonai pasiskundė, kad flamandai juos terorizuoja. Atsakydama į tai Prancūzija į Belgiją pasiuntė desantininkus.
„Briuselis yra Europos širdis. Kuri, galima sakyti, yra Prancūzijos dalis“, – sakė N. Sarkozy. Tačiau D. Britanija tai buvo galutinis lašas, perpildęs kantrybės taurę.Visos politinės partijos sutarė, kad šalis turi ginti Belgijos suverenitetą.
Akivaizdu, kaip toliau vyko konfrontacijos eiga. Net 2011 m. D. Britanija turėjo tik 101 000 karių (reguliariojoj arm.), tuo tarpu kai prancūzų buvo 123 000. Tačiau dėl biudžeto mažinimo 2017 m. anglų buvo apie 75 000.
Kai prasidėjo susirėmimai tarp D. Britanijos ir Prancūzijos dalinių Belgijoje, niekas neabejojo, kas laimės. Taigi po metų susidarė tokia situacija, kokia buvo aprašoma įžangoje. Remiama Ispanijos ir Italijos, palaikoma Vokietijos, gaudama rusų pinigų, Prancūzijos armija supa D. Britanijos dalinius.
Amerikiečiai nesikiša, o ir pačiame Londone kasdien vyksta antikapitalistiniai mitingai. Škotija siekia nepriklausomybės, Š. Airijoje IRA sprogdina bombas. N. Sarkozy Briuselyje pareiškia, kad „Waterlo klaidas būtina ištaisyti“.
Keletas aukštų D. Britanijos politikų ir karininkų kalba apie kovą iki galo, tačiau niekas rimtai nemano, kad galima atsilaikyti.
D. Britanijos žmonės prisimena, kaip prieš septynerius metus A. Merkel perspėjo Europą, tačiau jos nieks neklausė.
