Pirminė Tarpjūrio idėja dvidešimto amžiaus pradžioje numatė valstybių tarp Baltijos ir Juodosios jūrų federaciją ar konfederaciją. Šiandien planas turėtų reikšti stiprią sąjungą ar savitarpio pagalbos paktą tarp šio regiono šalių, kurios Maskvą suvokia kaip grėsmę savo nacionaliniam suverenitetui, ekonominei plėtrai ir socialiniam stabilumui. Toks aljansas, be abejo, praneštų Kremliui apie aljanso narių pasiryžimą įvairiais būdais aktyviai padėti viena kitai jų iki šiol dvišaliuose konfliktuose su Rusija.
Tarpjūrio koncepcija Centrinės ir Rytų Europos šalių politiniame ir intelektiniame diskurse vėl pasirodė po Sovietų Sąjungos ir komunistinio bloko iširimo. Didžiausio palankumo planas sulaukė Lenkijoje ir yra atvirai remiamas buvusio Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio bei dabartinio prezidento Andrzejaus Dudos.
Šiandien toks antiimperinis aljansas turėtų apimti visas tas Europos šalis, kurios yra pasirengusios įsipareigoti tam tikro laipsnio kariniam ir kitokio pobūdžio bendradarbiavimui priešinantis avantiūristinei Maskvos užsienio politikai. Dauguma iš šių valstybių jau yra vienu ar kitu lygmeniu paveiktos Rusijos karštojo ar šaltojo karo bei tiesioginių atakų informacinėje ir prekybos sferose ar informacinėje erdvėje.
Tokia nauja savanoriška koalicija gali jungti ES arba NATO valstybes nares ir ne nares Rytų ir Pietų Europoje, taip pat ir Vakarų Azijoje. Abipusės pagalbos įsipareigojimai bloke galėtų būti žemesnio lygio negu Vašingtono sutarties 5 straipsnio įsipareigojimai, kurie nustato, kad ataka prieš vieną iš NATO sąjungininkių yra ataka prieš visą aljansą, bet jie gali būti griežtesni už Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) įsipareigojimus.
Šių dienų Tarpjūrio blokas galėtų išsiplėsti net ir už buvusio sovietų bloko ribų, nes Ankaros santykiai su Maskva dabar yra veikiami įtampų, primenančių tas, kurios buvo juntamos daugelio Rytų Europos sostinėse. Taigi aljansas galėtų jungti daugiau šalių ar net visas nuo Narvos šiaurėje iki Počio miesto rytinėje Juodosios jūros pakrantėje: Estiją, Latviją, Lietuvą, Lenkiją, Ukrainą, Moldovą, Turkiją ir Gruziją.
Į bloko sudėtį taip pat galėtų įeiti ir tokios valstybės kaip Švedija, Čekijos Respublika, Slovakija, Rumunija ir Bulgarija, taip pat ir Vakarų Balkanų ar Šiaurės Kaukazo šalys. Šiose šalyse daugelis politikų Rusiją taip pat laiko grėsme, prisimena antiimperialistinį pasipriešinimą Maskvos ekspansionizmui arba gali būti motyvuojami Kijevo, Kišiniovo ir Tbilisio palaikymo savo konfliktuose su Kremliumi dėl teritorinio vientisumo ir suvereniteto.
Pirminis aljanso uždavinys būtų pasiųsti aiškią žinią ne tik Rusijos jėgos struktūroms, bet ir visiems jos gyventojams. Tarpjūrio blokas signalizuotų Rusijos žmonėms, kad bet kuris konfliktas, į kurį Maskva yra dabar įsitraukusi, arba tas, kurį ji norėtų pradėti ateityje, išaugs į daugiapusę konfrontaciją su grupe sąjungininkių, o ne su viena kuria silpna šalimi.
Tarpjūrio valstybės galėtų viena kitą paremti daugeliu būdų. Jos galėtų koordinuoti prekybos ir kitas ekonomines bei finansines sankcijas blokuodamos Rusijos valstybines kompanijas ir elito atstovus. Jos galėtų bendradarbiauti derindamos savo bendras diplomatines pastangas prieš Maskvą su tokiomis organizacijomis kaip JT, ESBO, Europos Taryba ir Pasaulinė prekybos organizacija.
Šalys narės galėtų siūlyti viena kitai pagalbą karinėje, transporto, ryšių ir kitų technologijų srityse, ji būtų reikalinga siekiant geriau pasipriešinti Maskvos hibridinio karo strategijai. Jos galėtų užtikrinti abipusę logistinę paramą įgyvendinant karinės gynybos, ekonominių sankcijų, prekybos barjerų ir kitas prieš Kremlių nukreiptas priemones.
Sąjungininkės galėtų sistemingai dalintis savo karinės, ekonominės, politinės, socialinės ir kitokios žvalgybos duomenimis su Rusija susijusiose sferose, jų analizės bei tyrimų rezultatais, taip pat masinėje ir specialiojoje žiniasklaidoje galėtų derinti savo kontrpropagandos priemones, susijusias su atitinkama Rusijos tematika. Šalys narės taip pat galėtų padidinti keitimąsi kariais savanoriais, saugumo tarnybų atstovais, kariniais patarėjais, ryšių ir komunikacijos ekspertais, medicinos personalu, socialinės srities tyrėjais, ginkluotės specialistais.
Neformalus – pripažintas ar ne – Tarpjūrio blokas iš dalies jau veikia ir tampa problema Maskvai. Laikytina, kad jis pradėjo veikti per Rusijos ir Gruzijos karą 2008 m. rugpjūčio 12 dieną. Tądien Lenkijos, Ukrainos, Estijos ir Lietuvos prezidentai bei Latvijos premjeras dalyvavo masiniame mitinge, vykusiame Tbilisio centre. Atskridę į Gruziją tik visai prieš pat apie tai pranešę, penki nacionaliniai lyderiai įspūdingai pademonstravo solidarumą su savo partnere, fiziškai būdami Rusijos karinę invaziją ir antskrydžius prieš gyvenvietes patiriančios Gruzijos sostinėje.
Nuo Rusijos sankcijų Ankarai įvedimo 2015 m. gruodžio mėnesį Ukrainos santykiai su Turkija akivaizdžiai suintensyvėjo. Per Ukrainos prezidento Petro Porošenkos vizitą į Ankarą 2016 m. kovą Ukraina ir Turkija pasirašė 21 punkto Bendrą deklaraciją, apimančią ekonominius, kultūrinius ir konsulinius klausimus, taip pat saugumo problemas – nuo bendradarbiavimo ginkluotės gamybos sferoje iki karinio mokymo.
Daugelis vėlesnių įvykių prie Rusijos vakarinių ir pietvakarinių sienų – nuo įtampos Šiaurės Kaukaze iki naujų Maskvos pretenzijų Baltijos šalims – atveria erdvę platesnėms Tarpjūrio galimybėms. Labiau formalizuotas, daugiašalis ir oficialus šalių, kurios jau dabar mielai palaiko artimus tarpusavio santykius, aljansas pasitarnautų ne vien tik jų pačių nacionaliniams interesams. Jis taip pat galėtų prisidėti prie didesnio stabilumo atsiradimo rytiniame ES bei NATO pasienyje ir padėtų mažinti Vakarų konfrontaciją su Rusija.
Andreas Umland yra Euroatlantinio bendradarbiavimo instituto Kijeve vyresnysis mokslinis bendradarbis ir knygų serijos „Sovietinė ir posovietinė politika ir visuomenė“ vyriausiasis redaktorius.
