Pokalbis su biržiete Kristina Lanhers (Paupyte) apie ryšį su gimtuoju miestu, gyvenimą Prancūzijoje, pastangas gauti tos šalies universiteto diplomą ir įgyti teisę dirbti užsienyje pagal specialybę. „Šalis – tai pirmiausia žmonės. Brangi šalis yra ta, kurioje gera būti, kurioje esi laukiama, mylima“, - sako Prancūzijoje gyvenanti biržietė Kristina Lanhers (Paupytė).
Biržų gatvėmis jos eidavo susikibusios už rankų –gražuolė ilgaplaukė mergina ir meile spindinti mama. Jas matydamas negalėjai nesišypsoti – atrodė, kad šitaip turi atrodyti laimingi žmonės. 1997 – aisiais „Saulės“ vidurinę mokyklą baigusi mergina išvyko studijuoti į Vilniaus aukštesniąją ekonomikos mokyklą ir ruoštis stojamajam matematikos egzaminui į VU Ekonomikos fakultetą. Į universitetą įstojo 1998 metais.
Kristina Paupytė buvo 21 metų VU antrakursė, kai ją su 55 – erių sulaukusia mama išskyrė mirtis. Pasak Kristinos, mamos netektis iki šiol jai atrodo kaip didžiausia gyvenime patirta neteisybė.
„Mama man buvo viskas, ir mamai jos vaikai taip pat buvo viskas. Dabar man visą pasaulį atstoja mano vaikas“, - sako 34 metų Kristina apie rugsėjo pabaigoje trejų metų sulauksiantį sūnų Hugo Nojų, pranzūziškai švelniai vadinamą ygo. Sūnaus tėčio Romain (Romano) gimtojoje Prancūzijoje gyvenanti jauna šeima į Biržus dabar atvažiuoja kasmet, tačiau neilgam. Aplanko čia gyvenantį Kristinos tėtį, Anykščių rajone supiltą mamos kapą, Gargžduose gyvenančią vyresnę seserį.
„Biržai man patinka, tačiau į savo vaikystės miestą labai sunku grįžti, nes žinau, kad anksčiau ar vėliau reikės iš čia išvažiuoti - tik dienų klausimas.“
Romanas žmonai kartais sako, kad gal vertėtų Biržuose nusipirkti žemės, pasistatyti kokį namelį, atskristi ilgesnėms atostogoms.
„Romanas tikina, kad jam patinka Biržai. Manau todėl, kad jis mato, jog man čia gera. Romanas puikus žmogus. Mamos sesuo Bronislava, taip pat jau mirusi, apie mano vyrą sakydavo – vieną tau brangų žmogų likimas atėmė, o kitą davė.“ Kristina dėkinga, kad Romanas suteikė jai galimybę auginti sūnų pačiai iki trejų metų.
„Man buvo labai svarbu matyti, kaip mano vaikas auga. Prancūzijoje gimus pirmam vaikui suteikiamos 3 mėnesių apmokamos atostogos, po kurių turi grįžti į darbą. Romano dėka aš galėjau rūpintis ir džiaugtis Hugo, kuris iki 12 mėnesių užmigdavo tik ant mano ar tėčio rankų…“
Dabar, kai sūnus rugsėjį pradės lankyti mokyklėlę – parengiamąją klasę, Kristina pasirengusi imtis darbo. Ji nori dirbti tik pagal specialybę ir turimą vidaus audito kvalifikaciją. To Kristina atkakliai siekė ne tik Lietuvoje – universiteto magistro diplomą įgijo ir Prancūzijoje.
Būsimą vyrą sutiko Vilniuje
Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete apskaitos ir audito specialybę studijavusi Kristina, gavusi bakalauro diplomą, grįžo į Biržus, dirbo tuometiniame „Hansa“ banke. Šį darbą ji paliko tik dėl magistratūros studijų. Siekdama magistro diplomo mergina Vilniuje dirbo privačioje audito įmonėje auditoriaus padėjėja. Baigusiai studijas teko išbandyti ir vidaus auditą „Rubicon group“ įmonėje. Dirbdama šioje didelėje kompanijoje eksperte Kristina įgijo vidaus auditoriaus atestatą ir praktinės patirties. Apie itin profesionalią ir nuolat besitobulinančią „Rubicon“ vadovų ir specialistų komandą, su kuria jai teko dirbti, ji gali pasakyti tik pačius geriausius žodžius. Kristina jautėsi vertinama, jai puikiai sekėsi. Dirbdama ėmė studijuoti jai pačią gražiausią kalbą - italų.
Su „Rubicon group“ ir italų kalbos studijomis teko atsisveikinti sutikus dvejais metais vyresnį prancūzą Romaną. Italų ir belgų kraujo turinčių tėvų vienturtis sūnus, vienos iš 40 – ies didžiausių Prancūzijos įmonių filialo finansų kontrolės grupės vadovas, Romanas Lietuvos aplankyti atvažiavo su Varšuvoje dirbusiu draugu.
Taip išėjo, kad lankydamas Baltijos šalis prancūzas Lietuvoje, Vilniuje, rado meilę. Po trumpos pažinties Romanas netrukus grįžo į Prancūziją. Bendravimas tęsėsi skambučiais, žinutėmis, laiškais.
Į Lietuvą Romanas vėl atskrido po trijų mėnesių. Po to prasidėjo Kristinos kelionės į Prancūziją, jos draugo – į Lietuvą. Romanas lietuvės širdį palenkė gerumu, nuoširdumu, gebėjimu girdėti ir jausti.
Draugystės finalas - Kristinos atsisakymas (skaudančia širdimi) perspektyvaus darbo „Rubicon group“ įmonėje, išvykimas į Prancūziją, šeimos sukūrimas ir… vėl studijos. Studijų Prancūzijoje metus Kristina vadintų neįtikėtinais, jei apie juos girdėtų iš svetimų lūpų. Praktinės patirties ir Lietuvos diplomo užsienyje negana
Vilniaus universiteto apskaitos ir audito magistro diplomą ir didesnę nei ketverių metų praktinę darbo patirtį turinti Kristina vos tik atvykusi į Prancūziją žinojo, kad norėdama dirbti pagal specialybę privalo išmokti prancūzų kalbą. 2006 – ųjų gruodžio vieną penktadienį atskridusi į Prancūzijos miestą Rouen, pirmadienį ji jau skubėjo į universitetą lankyti prancūzų kalbos kursų užsieniečiams.
„Po 100 valandų kursų suvokiau, jog šito man bus per mažai. Kad surasčiau darbą, privalėjau stoti į universitetą, gauti specialybės diplomą.“
Rouen universitete Kristinos nepriėmė dėl nepakankamo kalbos mokėjimo. Ji nusprendė nepasiduoti ir bandyti stoti į kitą universitetą, esantį už 600 kilometrų nuo gyvenamosios vietos.
Stojo į antrąsias apskaitos ir audito magistratūros studijas. Pokalbio metu lietuvei buvo nelengva. Jau neturėjusi vilties Kristina kaip mokėdama ėmė komisijai aiškinti, kad kalbos įgūdžių jai trūksta, tačiau ji turinti apskaitos ir audito magistro diplomą, praktinės patirties, begalinį norą studijuoti ir trokšta ateityje dirbti pagal specialybę. Žodžiai verždavosi į sapnus
„Kokia laiminga buvau, išgirdusi, kad mane priėmė į universitetą. Padėkojau, kad leido studijuoti, ir net nežinojau, kaip man, kalbos gerai nemokančiai, teks užsirašyti tai, kas bus dėstoma paskaitose. Fakulteto direktorė man pasakė, kad studijų užrašus galėsiu nusikopijuoti iš studentų. Taip ir kopijuodavau visas paskaitas. O jas pirmiausiai dar reikėjo išsiversti. Iš pradžių vien perskaityti A4 formato lapą man reikėdavo valandos…. Dirbau tiesiog juodai - juk man reikėjo mokytis ir dalyką, ir kalbą.“ Paskaitos Clermont-Ferrand universitete trukdavo nuo 8 iki 18 valandos. I Rouen grįždavo tik savaitgaliais. Visus paskaitų užrašus veždavosi traukinyje ir skaitydavo, skaitydavo…
Nuovargis, pasak Kristinos, būdavo neišpasakytas. Sunkiai pavykdavo užmigti, o užmigus prancūzų kalbos žodžiai verždavosi į sapnus. Dėl sveikatos pablogėjimo norėjo imti akademines atostogas. Tačiau jų neprireikė – matydama Kristinos begalinį norą mokytis ir pastangas, fakulteto direktorė leido jai savaitę pailsėti nenutraukus studijų. Anot Kristinos, Prancūzijos studijų sistema yra gera tuo, kad studentai nežino, kokie dalykai bus įtraukti į egzaminą. Taip išvengiama mūsų šalyje tokio populiaraus „kalimo“ - visko išmokti neįmanoma, reikia stengtis suprasti. Tačiau būtinas griežtas paskaitų lankymas. Turėdavai atsiprašyti paties dėstytojo, kad negalėsi dalyvauti jo paskaitoje, arba iš anksto pranešti fakulteto direktorei.
Kristinai reikėjo suvokti ir tos šalies įstatymus bei darbo apskaitos sistemos ypatumus.
Pavyzdžiui, Kristinai teko išbandymas - seminaro tema apie darbo viršvalandžius. Darbo teisės dėstytojo paprašiusi papildomos medžiagos seminarui, ji išgirdo, kad tai esantis blogas jos, kaip užsienietės, pasirinkimas, nes ir patys prancūzai šio dalyko iki galo esą nesuprantantys.
„Bet aš tai įveikiau! Juodu darbu ir dideliu noru turėti diplomą, suteikiantį galimybę Prancūzijoje dirbti man be galo patinkantį vidaus audito darbą. Jei man kas nors papasakotų apie tai, ką aš padariau, nepatikėčiau, jei nebūtų pačiai tekę patirti.... Pirkau daugybę knygų, rengdavausi paskaitoms, seminarams, egzaminams. Labai daug skaitydavau. Specialiai žodžių niekada nesimokiau, tačiau, kai daug skaitai, tie žodžiai tarsi ima ir ateina patys… Iš pradžių aš daugiau suprasdavau, nei galėdavau pasakyti. Tol, kol įvyko kalbos persilaužimas.“
Prieš gaudama diplomą Kristina 7 mėnesius atliko privalomą praktiką apskaitos įmonėje, kurioje gavo pasiūlymą pasilikti. Vėliau sulaukė pasiūlymų dalyvauti konkursuose dėl darbo vidaus audite Paryžiuje. Tačiau viską pakoregavo noras turėti vaikelį.
„Norėjau būti sąžininga. Dalyvaudama viename didelės įmonės atrankos pokalbyje dėl darbo vidaus audite ir pasiekusi paskutinį etapą, kai likome tik dviese su kitu pretendentu, pasiteiravau, kaip pasikeistų pareigos, tapus ateityje mama.... Ir likau antra.“
Šeimos labui atsisakyti karjeros Kristinai teko du kartus – minėtu atveju ir kai išėjo iš „Rubicon“.
„Darbas yra darbas, o šeima yra šeima“, - sako Kristina. Ji žino, kad didelių įmonių vidaus auditoriai 50 - 70 proc. laiko praleidžia komandiruotėse užsienyje. Tam ji morališkai jau pasiruošusi – sūnus jau paaugęs, pradėjo lankyti mokyklėlę. Pagarba šeimoms, galimybė gyventi oriai
Kristina sako, kad Prancūzija yra gera ir saugi šalis auginti vaikus. Biržietę žavi šios šalies žmonių mandagumas, pagarba šeimos vertybėms. Prancūzų aprangos stilių, regimą gatvėse, moteris įvardija kaip paprastą ir patogų. Anot jos, Prancūzijoje puošiasi ir dažosi vyresnio amžiaus žmonės, o Lietuvoje – atvirkščiai.
Didžiausią skirtumą Kristina sako matanti žiūrėdama į pagyvenusius žmones. Prancūzai senjorai, visą gyvenimą dirbę, džiaugiasi oria senatve ir mėgaujasi gyvenimu – daug keliauja, sportuoja, bendrauja.
Protu nesuvokiamomis Kristina vadina ir mūsų parduotuvėse parduodamų prekių kainas.
„Nežinau, kiek vien už vandenį „Evian“, kurį vaikui rekomenduoja prancūzų medikai, man gyvenant Lietuvoje reikėtų sumokėti“, - sako netgi geriamo vandens kainos nustebinta moteris. Vežasi lietuviškas knygas
„Knygos - mano gyvenimo dalis. Jos man labai svarbios“, - prisipažįsta Kristina. Pati mylimiausia vieta Biržuose – piliakalnis, į kurį Kristina eidavo skaityti knygų. Turėdavo savo mėgstamą vietą - ten, kur dabar stovi arsenalas. Prieš išvykdama į Prancūziją į lagaminą taip pat krauna knygas.
„Važiuodama į Lietuvą vežiausi pienuką vaikui. Iš Lietuvos vežuosi prieskonių ir knygų“, - sako atsisveikindama. Jos sūnus Hugo Nojus turi dvi pilietybes. Mama nori, kad jis mokėtų kalbėti ir lietuviškai.
Nuo 2006 metų Prancūzijoje gyvenanti ir savo šeimos ateitį joje matanti Kristina negali pasakyti, ar ši šalis jai netapo artimesnė už gimtinę.
„Šalis – tai pirmiausia žmonės. Brangi šalis yra ta, kurioje gera būti, kurioje esi laukiama, mylima“, - sako biržietė. Alfreda Gudienė
