Dešimtmečius dėl istorijos ir holokausto šešėlio izraeliečiai boikotavo Vokietiją. Tačiau dabar jaunoji izraeliečių karta ima atrasti Berlyną.
Kiekvieno penktadienio vidurdienį Berlyno radijo stoties „Alex“ klausytojai gali girdėti laidos vedėją, kalbantį jiems hebrajų kalba. Tai Avivas Russas – 33 metų izraelietis, kuris į Berlyną iš Tel Avivo atvyko prieš penkerius metus ir po metų pradėjo radijo programą „Kol Berlin“ („Berlyno balsas“).
Štai ir šįkart jis sėdi studijoje su nuolatiniu laidos svečiu Alexanderiu Uhlmannu ir kalba apie Izraelio rašytoją Davidą Grossmaną, Hanukkahos turgų Berlyne bei imigraciją – apie viską sklandžia vokiečių kalba. Retkarčiais A. Russas sustoja tam, kad viską reziumuotų hebrajų kalba, arba įsiterpia, kad kažką paaiškintų klausytojams izraeliečiams.
Per paskutiniuosius penkerius metus izraeliečių bendruomenė Berlyne smarkiai išaugo.
Nors oficiali statistika rodo jų esant tik keletą tūkstančių, tačiau daugybė izraeliečių atvyksta į Vokietiją su europietiškais pasais. Mat kai Rytų Europos šalys įstojo į Europos Sąjungą, daugelis izraeliečių gavo teisę į europietiškus pasus, kadangi jų tėvai arba seneliai gyveno šiose šalyse prieš Antrąjį pasaulinį karą.
Yinamas Cohenas, Izraelio ambasados Vokietijoje atstovas, skaičiuoja, kad Berlyne gyvena nuo 10 tūkst. iki 15 tūkst. izraeliečių.
„Tai palyginti naujas fenomenas, – sako jis. – Jam galima duoti visų rūšių pseudopsichologinius paaiškinimus, tokius kaip istorinių barjerų nunykimas arba triukšmingas naujos, gerai pasiekiamos krypties reklamavimas“. Y. Cohenas atkreipia dėmesį, kad iš Tel Avivo į Berlyną šiuo metu per savaitę yra 22 skrydžiai.
Atvira žaizda, išlikusi tarp Vokietijos ir Izraelio nuo Antrojo pasaulinio karo laikų, lėmė tai, kad daugelis izraeliečių boikotuoja Vokietiją iki šių dienų: jie atsisako atvykti į šalį ar pirkti čia pagamintus produktus.
Tačiau jauna izraeliečių karta dabar sugrįžta į miestą nepaisant istorijos metamo šešėlio.
Nirit Bialer, kuri penkerius metus gyvena Berlyne, laiko save germanofile. Būdama 14 metų ji pradėjo mokytis vokiečių kalbos Goethe institute Izraelyje.
„Žmonės klausdavo manęs, kodėl aš mokausi nacių kalbą, – pasakoja ji šypsodamasi. – Dabar jie kovoja, kad gautų vietą tuose kursuose.“
Berlynas tebeieško identiteto
Praėjus dviem dešimtmečiams po Berlyno sienos griūties, miestas vis dar yra savo identiteto kristalizacijos procese. Berlynas yra pigios nuomos, liberalaus seksualinio klimato ir socialinių bei politinių neramumų vieta – tai palanki terpė rezonuojančiam menui ir alternatyviai kultūrai.
„Tai yra tai, ko ieško menininkai ir gėjai, – sako A. Russas, radijo laidų vedėjas. – Tokiuose miestuose kaip Londonas ar Paryžius, viskas yra nusistovėję, visos pozicijos užimtos.“ Tuo metu Berlyne, jo teigimu, yra daugiau galimybių.
O kadangi jauni izraeliečiai atvyksta iš šalies, kuri vis dar susiduria su kariniais ir geopolitiniais konfliktais, daugelį jų traukia taikus gyvenimas, kurį gali pasiūlyti šiuolaikinis Berlynas.
„Kai atvyksti čia kaip turistas, sakai sau: aš noriu gyventi šalyje, kur naujienų laidos prasideda nuo žinios apie orus“, – sako A. Russas.
„Čia yra atpalaiduojanti aplinka“, – tvirtina menininkas Kerenas Cytteris, kuris gimė vienoje iš žydų gyvenviečių Vakarų Krante ir į Berlyną atvyko prieš penkerius metus.
Dauguma žydų vokiečiams neatleido
Vis dėlto apklausa, kurią praėjusį mėnesį atliko Geokartografijos institutas Izraelyje, parodė, kad 70 proc. suaugusių Izraelio žydų neatleido vokiečiams už holokaustą, 23 proc. – atleido, 7 proc. – neapsisprendę.
„Nežinau, ar žodis „atleisti“ yra tinkamas terminas“, – svarsto dirigentas Gilis Ravehas, kuris į Berlyną atvyko prieš ketverius metus. – Atleisti kam? Merkel? Padavėjai, kuri atneša kavą? Aš galiu sėdėti su vokiečiais negalvodamas, kad jie padarė ką nors blogo man asmeniškai.“
„Tikrai nereiškia, kad kiekvieną kartą, kai einu nusipirkti anglies, galvioju: o, jie čia degino žydus. Bet kai girdžiu jaunų vokiečių kalbas apie mokyklos vaikams parinkimą, kurioje būtų mažiausiai ne vokiečių tautybės mokinių, aš šiurpstu. Akivaizdu, kad taip yra dėl praeities įvykių“, – teigia muzikantė Eleanor Cantor.
