Irako ir JAV kryžkelės

Šiandien Irakas stovi prie pilietinio karo slenksčio. Kad po JAV karių išvedimo iš šalies viskas baigsis taip, prognozavo didelė dalis regiono ekspertų, ir tai suprantama dėl sudėtingų Irako šiitų, sunitų ir kurdų santykių. S. Husseino laikais iš esmės šiitišką valstybę valdė sunitų mažuma. Po diktatoriaus nuvertimo viskas tarsi atsistojo į savo vietas, tačiau sunitišką diktatūrą faktiškai pakeitė šiitiškoji su premjeru Nouri al Malikiu priešakyje.

Ir viskas dar būtų nieko, jeigu ne su „Al Qaeda“ susijusių kovotojų grupė „Irako ir Levanto islamo valstybė“ (angl. ISIL), kuri įsitvirtino dviejuose svarbiuose Irako miestuose Anbaro provincijoje – Ramadyje ir Faludžoje. Dabar N. al Malikis svarsto, ką daryti susiklosčiusioje situacijoje, o kartu su juo galvas laužo amerikiečiai.

Viskas tarsi yra paprasta: maištą numalšinti, teroristus – sunaikinti. Antraip valdžia parodys, kad nesugeba kontroliuoti padėties. Tačiau iš tikrųjų viskas yra daug sudėtingiau. Premjeras kaip ir turėtų duoti įsakymą šturmuoti užimtus miestus, bet a) jau pirmieji bandymai tai padaryti parodė, kad paprastai ISIL smogikai jų neatiduos, b) plataus masto karinė operacija gali tapti ta paskutine kibirkštimi, kuri įžiebs pilietinio karo ugnį. Pažymėtina, kad iki šiol sunitų milicija teroristų užimtose teritorijose tarsi buvo Bagdado pusėje, bet pastaruoju metu jau neaišku, ką iš tikrųjų ji remia. Pavyzdžiui, šių metų sausio 6 d. kažkur tarp Ramadžio ir Faludžos sukarintą lojalių valdžiai sunitų būrį užpuolė (greičiausiai klaidingai) oficialiosios karinės pajėgos. Į pagalbą nukentėjusiems atskubėjo ISIL kovotojai ir gana greitai susitvarkė su vyriausybės kariais. Svarbiausia, kad po mūšio teroristai ir apginti sunitai skirstėsi jau kaip broliai.

REKLAMA

Kitaip tariant, galima daryti išvadą, kad Irako sunitai gal ir nejaučia didžiulės simpatijos sunitiškai „Al Qaeda“, bet nejaučia jai ir ypatingos neapykantos, nes mato, jog šiitų įtaka šalyje tik stiprėja. Todėl, prasidėjus Anbaro provincijoje rimtai karinei operacijai, kurios metu valstybinės pajėgos turbūt nelabai skirs „gerus“ ir „blogus“ sunitus, šie gali susivienyti, ir ne vien čia, o visoje šalyje (panašiai kaip Sirijoje prieš B. Assadą susivienijo labai įvairialypės jėgos).

Tokioje situacijoje N. al Malikio jau laukia didelės problemos. Pirmiausia praktika rodo, jog net geriau ginkluotai vyriausybinei kariuomenei sunkiai sekasi nugalėti įvairiuose konfliktuose užgrūdintus ISIL kovotojus, prie kurių, prasidėjus „baliui“, greičiausiai prisidės ir nemažai kitų mėgėjų pakariauti (kad ir iš tos pačios Sirijos, kur ISIL ir kitoms opozicinėms grupuotėms jau sekasi ne taip gerai kaip anksčiau: kol Rusijos užsienio reikalų ministras S. Lavrovas ir JAV valstybės sekretorius J. Kerry šypsosi vienas kitam, jos jau kovoja tarpusavyje, o B. Assadas trina rankas). Greičiausiai neliks nuošalyje ir Saudo Arabija, kuriai šiitų (Irano) įsigalėjimas Irake visai nepatinka. Trečia, po plataus pilietinio konflikto pradžios galvą iš karto pakels radikalios Irako šiitų grupuotės (pavyzdžiui, Muqtados al Sadro „Mahdi armija“), kurios seniai svajoja atsikratyti N. al Malikio.

Trumpai sakant, be amerikiečių pagalbos niekaip, o Vašingtonas šiuo atveju sprendžia savo galvosūkį. Jeigu padėtų Irako valdžiai, a) kyla klausimas, kuo skiriasi N. al Malikio tvarkos įvedimas nuo B. Assado veiksmų Sirijoje; b) Amerika netiesiogiai parodys, kad Irake yra šiitų pusėje, o jų pozicijų stiprinimas (ką jau kalbėti apie įvaizdį islamo pasaulyje) reiškia Irano pozicijų visame regione stiprinimą. Jeigu neremtų Bagdado, gali kilti rimta suirutė, kuria, žinoma, galima bandyti pasinaudoti savo naudai, bet bėda ta, kad ji bus sunkiai kontroliuojama.

Šioje vietoje reikėtų grįžti prie ankstesniuose straipsniuose minėtos situacijos JAV elite. Jeigu darytume prielaidą, kad jame yra dvi stovyklos, kurių viena (B. Obamos) nori stabilizuoti Artimuosius ir Vidurio Rytus ir strategiškai persiorientuoti į Azijos regioną (Kiniją), o kita (remiama Izraelio ir Saudo Arabijos) siekia gaudyti žuvį drumstame nestabilaus regiono vandenyje, tai peršasi išvada, kad kol kas B. Obamos valdoma Amerika turėtų padėti N. al Malikiui.

REKLAMA

Dabartiniam JAV prezidentui jau neįdomūs Sirijos sukilėliai. Antra, jis tariasi su Iranu. Šiame kontekste netvarka Irake jam yra visiškai nereikalinga. Todėl nenuostabu, kad Vašingtonas skubina karinę pagalbą Bagdadui. Baltųjų rūmų atstovai pranešė, kad per kelis ateinančius mėnesius į Iraką kovai su sukilėliais bus nusiųsta daugiau žvalgybinių nepilotuojamų lėktuvų ir raketų „Hellfire“.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų