„Emigrantai nenori pripažinti, kad jiems labai sunku, todėl tokių dalykų paminėjimas žiniasklaidoje visuomet sukelia audringą jų reakciją. Jie labai nori, kad visi tikėtų, jog jiems sekasi puikiai,“ – sako Daina Bogdanienė, Norvegijoje gyvenanti nuo 1990-ųjų.
Moteris Osle įsikūrė tuomet, kai tautiečių ten buvo vienas kitas, o dabar padeda į šalį atvykstantiems lietuviams, kurie užsuka į Norvegijos darbo inspekcijai priklausantį Paslaugų užsieniečiams centrą. Kalbėdama apie būrius į šią šalį plūstančių lietuvių pašnekovė teigia, jog nemaža dalis jų Norvegijoje ne tiek gyvena, kiek egzistuoja, ir prošvaisčių jų kasdienybėje nedaug. Be to, D. Bogdanienės įsitikinimu, ne vienas iš Lietuvos išvykstantis yra tarsi apsėstas kažkokios „teletabinės“ miglos, kuri jam leidžia tikėti, kad svetur, o ypač tokioje turtingoje šalyje kaip Norvegija, jam ir namus dovanos, ir pašalpas į kairę dešinę dalys beveik už nieką.
- Neseniai SEB bankas išplatino informaciją apie tai, kad į dažniausiai keičiamų valiutų trejetuką įsiveržė Norvegijos krona. Tai esą ženklas rodantis ryškėjančią emigracijos tendenciją. Ką jūs matote pati gyvendama Norvegijoje?
- Lietuvoje labai pamėgtas žodis „emigruoja“. Reiškiniui, kuris vyksta Lietuvoje šis žodis nelabai tinka. Emigruoja, gerai suvokdami ką daro, tik nedidelė dalis lietuvių. Kiti žmonės važiuoja pabandyti užsidirbti užsienyje.
Štai Norvegijos muitinės tarnyba suteikia informaciją apie imigravimą, nurodydama, kaip reikėtų persivežti daiktus, automobilį, kitą turtą, už ką reikia mokėti muitą įsivežant į Norvegiją daiktus, ir pan. Kokie lietuviai šitaip imigruoja? Beveik niekas. Atvažiuoja su vienu lagaminu. Viską juk palieka Lietuvoje.
Daugelis lietuvių ėmė registruoti išvykimą iš Lietuvos, nes nenori mokėti privalomojo sveikatos draudimo. Dėl to statistika ir ėmė rodyti didelę emigraciją. Kalbėjau su statybininkais, kurie iš tikrųjų dirba lietuviškoje įmonėje, vežiojančioje darbams į Norvegiją. Jie irgi užsiregistravo kaip emigravę, nors visa šeima Lietuvoje ir patys Norvegijoje neketina gyventi. Bet statistiškai jie emigravo. Kai paklausiau kodėl, sako: „O kam mums mokėti tą PSD, per mėnesį 72 litus?“. Tada klausiu jų: „O kai susirgsit, kur gydysitės?“ „Taigi aišku, kad Lietuvoj, bet mes turim savo gydytojus, mokamus,“ - atsako.
Daugelis į Norvegiją „emigravusių“ iš tikrųjų gyvena dviejose šalyse - dirba Norvegijoje, o leidžia pinigus Lietuvoje. Pigūs skrydžiai leidžia tai daryti. Norvegijoje kokybiškai gyventi, taip kaip norvegai, daugelis čia dirbančių lietuvių negalėtų. Įsikurti, išmokti kalbą, gauti gerai mokamą ir pastovų darbą reikia laiko ir nemažų pastangų. Todėl dauguma važiuoja vieni, palikę šeimas, labai taupiai ir ankštai gyvena Norvegijoje ir taupo pinigus geram gyvenimui Lietuvoje.
Visgi daugėja atvykstančių ir su visa šeima. Kai kurios šeimos bėga nuo įsiskolinimų bankams Tėvynėje. Daugelis glaudžiasi pas gimines, draugus, sunkiai randa darbą. Jei jį ir gauna, tai jis dažnai nėra stabilus. Dirba nelegaliai, kiti – su terminuotais kontraktais, darbas prastai mokamas. Pagal tyrimų duomenis, nekvalifikuoti imigrantai pirmieji atleidžiami iš darbo.
Neseniai atliktas tyrimas apie skurdą Norvegijoje rodo, kad pirmiausia už skurdo ribos Norvegijoje atsiduria taip pat imigrantai. Tačiau Norvegijos skurdas dažnam lietuviui galbūt atrodytų kaip prabanga. Nustatyta Norvegijos skurdo riba - jei 4 asmenų šeima pragyvenimui turi mažiau 350000 kronų (apie 154052 litų) po mokesčių per metus. Deja, kai kurie imigrantai gyvena iš kur kas mažesnių sumų. Bet imigrantai ir jų šeimų nariai kenčia ne tik nuo materialinio skurdo, o nuo daugelio kitų socialinių problemų.
Pastarųjų kelių metų lietuvių masinė emigracija man primena paauglių bėgimą iš namų. Neabejotina, kad kažkas negerai, nes iš gerų šeimų (ir šalių) nebėgama. Bėgimas yra pagalbos šauksmas. Kur atsiduria vaikai pabėgę iš namų? Dažnai stotyje, pas kokius sukčius ar valkatas, kurie jais dar ir pasinaudoja. Dabartinė lietuvių vos ne masinė emigracija dažnam emigrantui irgi yra aklavietė, savęs apgaudinėjimas, ypač kai važiuojama be jokio plano, nemokant jokios užsienio kalbos.
Nemaža dalis emigrantų užsienyje patenka į gyvenimo dugną, gyvena prastomis sąlygomis, labai sunkiai ir be jokių perspektyvų dirba. Jie niekam nerūpi. Kai kurie tiesiog švaisto savo brangius gyvenimo metus. Norintiems emigruoti, siūlau paskaityti Manto Areimos „Nostalgiją“ arba Andriaus Križanausko „Nakvynės namai Londone“. Šiose knygose - realistiškas tokių atsitiktinių emigrantų gyvenimas. Tokių pačių, kaip aprašytieji, emigrantų iš Lietuvos pilna ir Norvegija. Pagalvokite, ar tokio gyvenimo norite.
Deja, emigrantai nenori pripažinti, kad jiems labai sunku, todėl tokių dalykų paminėjimas žiniasklaidoje visuomet sukelia audringą jų reakciją, pasipiktinimą. Jie labai nori, kad visi tikėtų, jog jiems sekasi puikiai.
- Dirbate Paslaugų užsieniečiams centre. Kaip dažnai ir ko ten užsuka mūsų tautiečiai?
- Lietuviai yra antroji pagal dydį darbo imigrantų į Norvegiją grupė. Kas mėnesį pas mus jų apsilanko keli šimtai. Paslaugų centre jie gali registruotis policijoje, registruoti savo adresą gyventojų registre, užsisakyti mokesčių kortelę, išsiaiškinti savo kaip darbuotojo teises, mokesčių tarnybos padedami užsipildyti pajamų ir mokesčių deklaracijas, prisitaikyti mokestines lengvatas, gauti kitą oficialią informaciją. Daugelis lietuvių man jau pažįstami vardais, nes nuolat ateina šio ar to pasiklausti, skambina, rašo el. laiškus. Mes suinteresuoti, kad žmonės gautų teisingą informaciją. Aš pavertėjauju ir paskambinu ir į kitas institucijas, kuriose žmogus nori ką nors išsiaiškinti, nors tai nėra mano tiesioginis darbas. Taip pat bendradarbiaujame su Lietuvos ambasada Osle, rengiame informacinius seminarus, į kuriuos ateina daug lietuvių.
- Yra tekę girdėti, kad pradėję dirbti ne pagal specialybę lietuviai Norvegijoje neretai įklimpsta į liūną, iš kurio išlipti pasidaro labai sunku – darbas žemesnėse nei turima kvalifikacija pareigose tampa amžinu laikinumu.
- Jaunimui Lietuvoje pabaigus mokslus pradėti savarankišką gyvenimą be galo sunku. Todėl jie ir važiuoja į Norvegiją ar kitą šalį, galvoja - pradėsiu karjerą nuo tokio darbo, kurį gausiu. Lietuvoje daugybė baigusių vadybininko mokslus, bet nemoka užsienio kalbos. Daugybė vadinamųjų edukologų, bet vėlgi – nei darželyje, nei mokykloje nemokančių kalbos nepriima. Todėl tenka griebtis nekvalifikuoto darbo. Visi galvoja, kad laikinai. Bet pavojus toks, kad nekvalifikuotas darbas labai menkai apmokamas. Todėl reikia dirbti daug daugiau valandų, kad užsidirbtum minimalioms reikmėms. Be to, darbas fiziškai sunkus. Žmonės pavargsta, fizinis darbas atbukina, vakare nieko nebesinori, mokytis kalbos ir ką nors dar studijuoti pavyksta tik labai užsispyrusiems. Taip padirbus 5 ir daugiau metų šansas gauti kitokį darbą vis mažėja. Ką rašysite į CV? Įrašius, kad pagrindinė darbo patirtis – valytojo ar statybininko, galėsite gauti tik panašų darbą. Jei žmogus, nors ir baigęs mokslus, pagal profesiją visiškai nedirbo, jo išsilavinimas turi mažai vertės ir nuvertėja dar labiau bėgant laikui ir dirbant nekvalifikuotą darbą. Mokslininkai tokį reiškinį pavadino proto švaistymu (brain waste – angl.). Žmogus turi išsilavinimą, gabumų, potencijos, tačiau neišnaudoja jų.
Pažįstu ir tokių lietuvių (ypač merginų), kurie mokosi naktimis, kalbą išmoksta, nesiveržia dirbti pirmo pasitaikiusio darbo ir siekia tikslo. Tokių gyvenimas sunkesnis, tačiau turintis geresnes perspektyvas.
- Neretai tenka girdėti ir kitką – geriau jau svetur arti kruvinai ir juodą darbą dirbti, nei Tėvynėje vargti už grašius ir be jokios pagarbos. Gal nėra nieko blogo, kad lietuviai bando prasimanyti pinigų, net dirbdami ne pačius puikiausius darbus nei, kad jie Lietuvoje kamuotųsi?
- Lietuvoje įvyko keli socialiniai nusikaltimai prieš dideles žmonių grupes – nuskurdintas, nuvertinatas kaimas ir provincijos miestai, visą dėmesį, pramonę ir kultūrą koncentruojant į didžiuosius miestus, ir nuvertintas fizinis ar mažesnio išsilavinimo reikalaujantis darbas. Lietuvoje kažkodėl užmiršta, kad bet koks darbas reikalingas, ir mokėti už jį reikia taip, kad žmogus galėtų pragyventi. Paprastas darbininkas, ūkininkas, jei jam leidžiama pakankamai uždirbti ir turėti savo namus, jei jis neniekinamas, o gerbiamas, augina ir auklėja puikius šalies piliečius. Šios paprastos galimybės Lietuvos žmonės neturi.
Lietuvoje santykis su žmonių algomis ir išlaidomis nėra išbalansuotas. Mokamos tokios pensijos ar algos, kad išgyventi žmogus gali tik, jei jau turi būstą, jam užtenka tik nuolatinėms elementarioms kūno reikmėms, o ne kokybiško gyvenimo kūrimui.
Lietuvoje žmogus nebetiki, kad kada nors galės prasigyventi, šalia jis mato nežinia iš kur praturtėjusius pažįstamus, o dar nuolat bombarduojama informacija, kad emigrantai gali greitai praturtėti. Štai šių visų komponentų kombinacija ir skatina žmogų emigruoti iš Lietuvos. Bet emigracija padėtį kartais tik pablogina.
Pažinojau vieną 28 metų jaunuolį, anskčiau prekiavusi nekilnojamu turtu ir „ant bangos“, kokiais 2005-2006 metais uždirbusį gana daug pinigų. Jis pirko namą, po to butą, keitė mašinas. Atėjus krizei pajamų nebeliko, savo namo nebeturėjo iš ko išlaikyti. Jis atvyko į Norvegiją ir per agentūrą įsidarbino mašinų plovykloje. Čia mašinos buvo plaunamos rankiniu būdu ir jis uždirbdavo 30 litų per valandą. Žmogus dirbo labai sunkų fizinį darbą 12 val. ir daugiau per dieną (mokėjo tik už 8 val.), gyveno su kitais darbininkais 9-iese virš mašinų plovyklos esančiame 3 kambarių bute. Norvegijoje jis pragyveno, bet viltys, kad darbas užsienyje padės išpręsti finansines problemas greitai žlugo.
Faktai, kad iš Lietuvos išvažiuoja žymūs aktoriai ir sportininkai, sakydami, kad nori tiesiog užsidirbti oriam gyvenimui, kai nereikia skaičiuoti nuo algos iki algos centų, verčia susimąstyti. Manau ir maniau, kad iš gero gyvenimo nevažiuojama, bet taip pat galvoju, kad žmonės dažnai nesuvokia, kas jų laukia užsienyje. O gyvenimas ten įklampina, nes nuo jų pajamų pasidaro priklausomi palikti artimieji Lietuvoje.
Man nuolat kyla klausimas - kodėl žmogui neįmanoma prasikurti Lietuvoje, kodėl Lietuvoje yra blogiau, nei bendrabutinis gyvenimas užsienyje ir sunkus fizinis darbas už menką algą?
Lietuvoje, regis, iškreipta ne tik moralinių vertybių, bet ir ekonominė sistema. Susidaro įspūdis, kad dauguma Lietuvoje išgyvena tik gaudami iš užsienyje dirbančių artimųjų ir giminių paramą. Prekės ir paslaugos Lietuvoje įkainotos ne pagal lietuvišką algą, o pagal užsienyje uždirbamus pinigus. Taip žmonės Lietuvoje pasidaro priklausomi nuo užsienyje dirbančiųjų. Savo ruožtu užsienyje dirbantieji negali grįžti į darbą Lietuvoje, nes su lietuviškomis algomis nebeišgyventų, be to jaučia spaudimą padėti artimiesiems Lietuvoje
Vis galvoju – kuo daugiau žmonių išvažiuos iš Lietuvos, tuo mažiau darbo pasiūlos čia bus. Juk išvyksta žmonės – nebereikia jiems ir paslaugų. Taip darbo vietų Lietuvoje mažėja. Tai vėl skatina emigraciją, ir todėl nuolat mažėja darbingų gyventojų Lietuvoje, jaunimo, mažėja mokestinės įmokos, valstybė priversta mažinti socialinę paramą. Viskas užsidaro į užburtą ratą. Pasekmė – visa šalis pasidaro priklausoma nuo emigrantų atvežamų ar siunčiamų pinigų, todėl emigracija netiesiogiai ir skatinama. Ką emigracijoje išgyvena mūsų piliečiai ir jų vaikai, niekam nerūpi.
Išvažiuojantieji tiesiog ieško išeities. Juk žmogiška siekti gerovės, svajoti apie geresnį gyvenimą. Bet skaudu matyti, kaip žmonės, vedami iliuzijų praturtėti emigracijoje greitai ir lengvai, praranda savo geriausius gyvenimo metus, o kartais sužlugdo ir ateitį.
- Esate sakiusi, kad lietuviai atvyksta į Norvegiją tarsi kokios „teletabinės“ miglos apgobti. Kas, jūsų manymu, turėtų imtis tą miglą sklaidyti ir atgrasyti lietuvius nuo emigracijos arba tinkamai juos jai parengti? O gal tai beviltiška arba visai nereikalinga laisvoje visuomenėje?
- Leidimas lietuviams atvykti ir dirbti nekontroliuojamiems yra tarsi jų kokybės pripažinimas. Pereinamojo laikotarpio taisyklės Norvegijoje, kai imigracija buvo reguliuojama, truko penkerius metus. Manyta, jog per šiuos metus lietuviai pakankamai susipažins su Norvegija ir sugebės suvokti kokia atsakomybė yra atvykti dirbti į naują šalį.
Tačiau daugelis nemoka ar nenori susipažinti su oficialia informacija. Jie nori tikėti ir tiki, kad „tokioje turtingoje šalyje nepaliks gi gatvėje“. Tai aš vadinu „teletabine“ (atsimenate – teletabiai yra naivūs žmogiukai, kurie mokosi pažinti pasaulį) naivuolių migla.
Vienas mano kolega juokavo, kad lietuvių ar lenkų kalba galima būtų išleisti žodyną su vienu žodžiu: „pašalpa“. Jau Lietuvoje žmonės prisiklauso visokių „tiesų“ apie Norvegiją: pvz., kad, jeigu pas tave atvyksta žmona ir neturi pajamų, tai jai mokės pašalpą. Kad, jei Norvegijoje būsi registruotas 3 metus, tai gausi pensiją (visą likusį gyvenimą), kad užsieniečiams norvegai sugrąžina visus sumokėtus mokesčius, kad, jei neturi kur gyventi, tai Norvegija duoda namą, kad, jei praradai darbą Lietuvoje, tai Norvegija tau duos norvegišką bedarbio pašalpą. Visa tai yra netiesa, ar tiesa tik iš dalies. Visą šią informaciją žmonės sužino sugedusio telefono principu. Bet kadangi daugeliui tokia informacija labai tokštama, tai beatodairiškai ja tikima ir pykstama ant to, kuris pasako, kad taip nėra.
Prisiminkime kiemsargį iš Jerome K. Jerome knygos „Trise valtimi“. Žmonės, susiruošę į pikniką, klausia kiemsargio ar šiandien lis. Jis sako, kad lis, ir iš tikrųjų – lyja. Žmonės pyksta ant kiemsargio, kad išpranašavo lietų. O jei jis pasako – nelis, bet lyja, žmonės mini kiemsargį geru žodžiu ir sako: „Ką gi, jis padarė viską, ką galėjo“.
Štai parašė laikraštis apie tai, kai atšiaurioje Norvegijos saloje buvo apgyvendinta ir įdarbinta viena lietuvių šeima. Tai įvyko vykdant nuošalių Norvegijos vietovių apgyvendinimo programas (iš kai kurių Norvegijos vietovių bėga žmonės, nes ten atšiaurus klimatas, mažai gyventojų ir keblus susisiekimas). Lietuviai, šią informaciją susižinoję jau minėtu sugedusio telefono principu, supranta taip: jei šeima atvažiuoja į Norvegiją, tai jiems duoda namą ir darbą. Ir važiuoja lietuviai su vaikais į Oslą, reikalauja darbo ir būsto... Jiems atsakoma – deja, niekas nieko čia neduoda. Žmonės pasipiktina, jaučiasi nuskriausti.
Vertinant iš kažkur išgirstą informaciją, reikėtų įjungti paprasčiausią logiką. Atsiminkite, kad prieš 6 metus į Norvegiją „įstojo“ 10 naujų ES valstybių, tarp jų - Lenkija, kurioje yra 10 kartų daugiau gyyventojų nei Lietuvoje. Taigi visų šių šalių piliečiai, lygiai kaip ir jūs su savo šeima, norėtų atvykti į Norvegiją, kuri viską taip lengvai duoda. Ir turi tam visiškai tokias pačias teises. Pagalvokite, ar gali Norvegija va štai taip duoti būstą, darbą ar pašalpas kiekvienam atvykusiam?
„Teletabinės“ miglos niekas neprivalo sklaidyti. Vieni atvykėliai viską išsiaiškina iš patikimų šaltinių ir turi realią informaciją, todėl jiems sekasi geriau. Kiti tiki viskuo, kas jiems sakoma, nori to, ko negali būti ir susiduria su problemomis. Svajoti saldu, bet realybė kitokia. Gyvenimas tam ir duotas, kad būtų mokomasi iš klaidų. Tik vieni mokosi iš savų, kiti iš svetimų. Bet baisu darosi, kai iš šalies į šalį vežiojami tokių „teletabių“ vaikai, tėvams šventai tikint, kad kitur bus geriau ar, kad kitur kažkas kažką duos.
- Ką patartumėte žinoti, suprasti lietuviui ketinančiam atvykti į Norvegiją padirbėti.
- Reikėtų ruoštis jau prieš išvažiuojant. Susirinkti visą informaciją, pramokti kalbą, susirasti būstą ir darbą - prieš atvažiuojant. Turėti lėšų gyvenimo pradžiai. Nebijoti kreiptis į oficialias institucijas dėl informacijos. Kai kurios jų turi lietuvių kalba konsultuojančius darbuotojus, kurie atsako el. paštu, telefonu ar priima lankytojus. Įsidarbinant būtinai pasirašykite įdarbinimo kontraktą, kas mėnesį reikalaukite iš darbdavio algos lapelio – ši darbuotojo teisė įrašyta į Norvegijos Darbo kodeksą. Jei darbdavys nemoka algos ar kitaip pažeidžia jūsų teises - nedelskite, nebijokite, o kreipkitės į Darbo inspekciją. Jums taip pat padės profsąjungos ar nemokami juristai. Kaip ten kreiptis, paaiškins darbo inspekcija. Darbo inspekcijoje išlaikomas besikreipiančio asmens anonimiškumas. Pagrindinę informaciją lietuvių kalba galima rasti internetiniame portale.
Žinokite, kad pradžia bus sunki. Kiekvienas lietuvis, dabar jau neblogai įsikūręs Norvegijoje, tikrai pasakys, kad pirmieji keleri metai šalyje nebuvo lengvi, kad vos atvykus jiems kažkas padėjo. Prasimušti Norvegijoje vis sunkiau. Jei nemokate kalbos ir neturite kur apsistoti, labiausiai tikėtina, kad dirbsite juodadarbiais (jeigu išviso gausite darbą), sunkiai ir už mažą algą, gyvensite prastomis sąlygomis.
- Jei neklystu, nuo 2009 metų gegužės lietuviai Norvegijoje gali dirbti be apribojimų. Kaip nuo to laiko pasikeitė padėtis, jų darbo sąlygos? Gal atsirado daugiau darbdavio pagarbos ir mažiau išnaudojimo ar elementaraus kvailinimo atvejų?
- Atvirkščiai – darbo sąlygos dabar dar žiauresnės. Padidėjo konkurencija, atvažiuoja daugiau lietuvių, latvių, ispanų ir kitų krizės paliestų šalių piliečių, taip pat bulgarai ir rumunai - naujieji ES piliečiai. Darbdaviai išlepę, ypač ne norvegai, o kitataučiai, turintys Norvegijos pilietybę, smulkiųjų verslų - užkandinių, valyklų, rūbų ar batų taisyklų savininkai. Naujieji ES piliečiai įpratino juos nieko nereiklaudami dirbti už mažą algą, be viršvalandžių apmokėjimo, be kontrakto, kitų darbo santykius patvirtinančių dokumentų. Jei reikalauji teisybės – eik lauk, tavo darbo laukia kitas, toks pats imigrantas.
Norvegijoje nėra privalomo mažiausio atlyginimo visoms profesijoms. Privalomas mažiausias valandinis tarifas galioja tik statybininkams, laivų statyklų darbininkams ir žemės ūkio bei daržininkystės darbininkams, taip pat. Oslo ir Akershus apskrityje dirbantiems elektrikams. Kitų specialybių darbininkai gauna tai, ką sutaria su darbdaviu.
Paplito vadinamasis įdarbinimas naudojantis laisvo darbo jėgos judėjimo ES šalyse direktyva. Žmonės dirba už pvz. 40-50 kronų (17-22 litus) per valandą, uždirba 10000 kronų (4400 litų) per mėnesį, juodai nusidirba, gyvena darbdavių parūpintuose bendrabučiuose po 2-3 kambaryje su virtuve, vonia ir tualetu 30-40 žmonių. Tai gyvenimas amžinomis BAMO (Baikalo-Amūro magistralė, kuri niekad nebuvo pastatyta, didžiausia sovietų statyba) statytojų sąlygomis, iš kurių ištrūkti labai sunku. Žiniasklaidoje toks reiškinys vadinamas šių laikų vergove. Žmogus visiškai priklauso nuo darbdavio. Neįtiksi - lėksi ir iš darbo, ir iš būsto.
Toks gyvenimas velka paskui save ilgailaikių socialinių problemų virtinę. Išyra šeimos. Ne vienas lietuvis vyras atvirame pokalbyje pripažino, kad po kelių mėnsių sunkaus darbo Norvegijoje grįžus į Lietuvą, šeimoje jau po kelių dienų kyla konfliktai. Moterys ir vaikai įpranta gyventi be vyro ir tėvo, laukia tik jo uždirbamų pinigų. Jis – pervargęs ir fiziškai, ir dvasiškai, namuose negauna reikiamo supratimo, užuojautos.
Jei emigruoja visa šeima - netikrumą, skurdą patiria šeimos nariai, vaikai, kurie, ypač paaugliai, išgyvena draugų ir įprastos aplinkos praradimo ir sunkios adaptacijos svetimoje šalyje tragedijas.
Ne paslaptis, kad tarp tam tikros grupės emigrantų laisvalaikis leidžiamas svaiginantis. Atidirbus sunkią darbo dieną ir gavus algą, lengviausias būdas atsipalaiduoti yra vartojant alkoholinius gėrimus. Vienintelis skirtumas - Lietuvoje būdavo geriamas pilstukas, o užsienyje uždarbis leidžia nusipirkti kokybiškesnio alkoholio. Apie ateitį ši emigrantų grupė galvoti nebeturi nei jėgų, nei laiko.
Visgi dėl nuolatinio šviečiamojo darbo, taip pat darbo prieš socialinį išnaudojimą ir siekiant imigrantų socialinės integracijos, kurį atlieka Norvegijos valstybinės institucijos, vis daugiau ir daugiau žmonių sužino apie savo teises, stoja į profsąjungas, nesileidžia išnaudojami, susipažįsta su galimybėmis Norvegijoje. Dalis atvykėlių siekia visaverčio, kokybiško gyvenimo. Tokie paprastai pramoksta kalbą, įsidarbina norvegiškose įmonėse ir ilgainiui gauna geriau apmokamą darbą.
