8,5 mlrd. dolerių sudaro metinė pasaulinė legalios prekybos šaunamais ginklais, o taip pat jų atsarginėmis dalimis ir šaudmenimis apyvarta, rašo „kommersant.ru“. Vien tik Jungtinėse Valstijose kasmet parduodama apie 6,5 mln. vienetų šaunamų ginklų, įskaitant padėvėtus. Beje, komisija su JAV viceprezidentu Džozefu Baidenu (Joseph Biden) priešakyje jau rengia įstatymą, pagal kurį nusipirkti ginklą galės tik psichiškai sveiki amerikiečiai.
Tokių apribojimų būtinybė atsirado ryšium su ginkluotų psichopatų suaktyvėjimu – jie vis dažniau atidengia ugnį į gyvus taikinius. Tačiau amerikiečiai abejoja, kad naujoms masinėms žudynėms pavyks užkirsti kelią, ir tam yra rimtų priežasčių.
„Išgerk nuodų!“
Priešingai įsigalėjusiai nuomonei, mirtis nuo žudiko rankos gresia ne tik mafijos bosams ir į skolas įklimpusiems verslininkams, bet ir niekuo neišsiskiriantiems, paprasčiausiems piliečiams, atsidūrusiems netinkamu laiku netinkamoje vietoje. Žūti galima nuo atsitiktinės kulkos, kurią paleido plėšikas, smūgio į galvą tamsioje tarpuvartėje, kažkieno peilio netikėtai kilusiose muštynėse ir daugelio kitų panašių priežasčių. Tačiau vienas pavojus yra išskirtinis. Grėsmė tapti ginkluoto psichopato, nusprendusio suvesti sąskaitas su žmonija, auka pastaruoju metu tampa vis realesnė, kadangi incidentai, susiję su šaudymu į nekaltus žmones, kartojasi pernelyg jau dažnai.
Šiandien daugelyje šalių ginklų pardavimo gyventojams taisyklės kur kas griežtesnės, nei prieš šimtą ar du šimtus metų, ir vis dėlto psichopatų, linkusių į masines žudynes, vis daugėja. Jeigu klasikiniai serijiniai žudikai užklumpa aukas po vieną ir laikas jiems neturi reikšmės, tai šie nusikaltėliai visas žmogžudystes įvykdo per vieną dieną ir paprastai nesitiki pasislėpti nuo teisėsaugos. Praeityje tokiems dalykams ryždavosi dažniausiai sunkią psichinę negalią turintys žmonės. Jų beprotybė būdavo tokia akivaizdi, kad teismai vietoje ešafoto siųsdavo juos į gydymo įstaigą. Taip buvo, pavyzdžiui, 1828 metais su kapitonu Viljamu Stiuartu (William Stewart), kuriam vieno eilinio plaukiojimo metu prasidėjo sunkus paranojos priepuolis.
1828 metų gegužę brigas „Mary Russell“ su cukraus ir žalių odų kroviniu iš Barbadoso salos išplaukė į Airiją. Viljamas Stiuartas buvo ne tik kapitonas, bet ir laivo savininkas, todėl bet koks nemalonus nutikimas su kroviniu ar laivu galėjo jį nuskurdinti. Laive taip pat buvo kapitono padėjėjas Viljamas Smitas (William Smith), septyni matrosai, trys jungos ir du keleiviai - patyręs jūrininkas, vardu Reinsas, ir mažas berniukas. Dauguma matrosų buvo airiai, o Reinsas, kaip paaiškėjo, puikiai kalbėjo airių kalba. Keleivis ir komanda tvirtai susidraugavo, ir kapitonas Stiuartas, nemokėjęs airių kalbos, ėmė įtarti kažką negero. Kiekvienas pašnairavimas, kiekvienas atsitiktinis žodis, bet koks šlamesys - visa tai kapitono akyse atrodė kaip aiškus rengiamo maišto požymis. Kartą Stiuartas surinko ir išmetė į jūrą visus žemėlapius ir navigacijos prietaisus. Dabar jau komanda neišdrįs jo nužudyti, juk be žemėlapių ir prietaisų niekas iš jų nesugebės parplukdyti laivo namo. Bet veikiai Stiuartas suprato, kad to nepakanka, ir dėl viso pikto uždėjo Reinsui areštą.
Kapitono baimės tuo nesibaigė. Jis nusprendė, kad sąmokslininkų vadas dabar yra jo pagalbininkas Smitas, ir liepė uždaryti jį triume. Bet Stiuartas nebūtų paranojikas, jeigu nematytų suokalbininkų visuose aplinkiniuose. Jis įtikino jungas padėti jam įvykdyti sumanytą operaciją. Berniūkščiai atviliodavo matrosus po vieną į žemutinį denį, kur kapitonas atstatydavo į juos pistoletą ir surišdavo rankas ir kojas.
Paskutinysis iš septynių matrosų suprato, kad vyksta kažkas negero, ir pamėgino pasislėpti nuo pamišusio kapitono. Stiuartas pradėjo vaikytis matrosą po visą laivą, apsiginklavęs pistoletu ir harpūnu (svaidomąja, šaunamąja ietimi su užkarpomis jūros žvėrims medžioti), bet taip ir nepagavo jo. Savo įniršį jis išliejo ant surištų jūreivių, užkapojęs juos kirviu vieną po kito. Netrukus horizonte pasirodė prekybinis laivas, ir Stiuartas davė nelaimės signalą. Laimei, priplaukusio laivo kapitonas iškart įtarė, kad kažkas čia negerai, ir beprotį areštavo. Stiuartas ir likę gyvi keleiviai ir ekipažo nariai buvo nuplukdyti į Airiją, kur teismas pripažino kapitoną žudiką nepakaltinamu. Stiuartas baigė savo dienas beprotnamyje.
Kiti masinių žudynių atvejai daug kuo priminė „Mary Russell“ tragediją. Iš pradžių būsimam žudikui išsivystydavo sunki paranoja, vėliau jo galvoje subręsdavo atsakomojo smūgio, nukreipto prieš sąmokslininkus, planas, o paskui, kada darbas buvo padarytas, teismas siųsdavo žudiką pasigydyti nervų. Panašus epizodas nutiko Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse Vokietijoje.
Ernstas Augustas Vagneris (Ernst August Wagner) buvo klasikinis nevykėlis. Jis buvo kilęs iš neturtingos šeimos ir nuo mažų dienų iš jo tyčiodavosi bendraamžiai. Nuo ankstyvos jaunystės jį kamavo depresija, neretai į galvą ateidavo mintys apie savižudybę, bet iš tikrųjų jis išprotėjo 1901 metais, būdamas 27 metų. Vagneris tuo metu dirbo mokytoju Miulhauzeno miestelyje. Kartą jis tiek prisigėrė, kad išprievartavo kažkokį gyvulį, o prablaivėjęs nusprendė, kad apie jo nuopuolį žino visas miestas.
Nuo to laiko Vagneriui atrodė, kad miestiečiai paslapčiomis šaiposi iš jo. Kiekvieną dieną jis vis labiau nekentė aplinkinių ir savo gyvenimo. Vagneris pabandė rasti paguodą šeimyniniame gyvenime ir 1903 metais vedė Aną Šlecht (Anna Schlecht), bet nuo to tapo dar nelaimingesnis. Jis ėmė neapkęsti žmonos, jos giminaičių ir vaikų, kuriuos ji jam gimdė. Dukart buvo sumanęs nušokti nuo tilto, bet sumanymui įvykdyti pritrūko drąsos. Galų gale Vagneris nusprendė, kad jeigu jis negali sunaikinti pats savęs, tai sunaikinti jį supantį pasaulį yra pajėgus, todėl nusipirko du mauzerius.
Ankstų 1913 metų rugsėjo 4 dienos rytą Vagneris trenkė miegančiai žmonai lazda per galvą, o paskui keletą kartų smogė trumpu dviašmeniu durklu. Tada patraukė į vaikų miegamuosius ir lygiai taip pat susidorojo su savo dviem sūnumis ir dviem dukterimis. Po to išsiuntė keletą laiškų giminėms ir pažįstamiems. Pavyzdžiui, seseriai jis brūkštelėjo tik tiek: „Išgerk nuodų!“ Baigęs rašyti laiškus Vagneris sėdo ant dviračio ir išvažiavo vykdyti susidorojimo.
Jis padegė keletą pastatų, o paskui ėmė pyškinti iš mauzerių į praeivius. Jam pavyko sužeisti dvidešimt žmonių, devyni iš kurių mirė. Miulhauzeno gyventojai nuginklavo maniaką, mirtinai jį primušė ir sunkiai sužalojo kirtikliais ir kardais. Ir vis dėlto žudikas liko gyvas ir stojo prieš teismą, kuris jį išteisino, kadangi daktarai nustatė jam paranoją. Ernstas Vagneris mirė 1938 metais psichiatrijos klinikoje.
Laukite tęsinio
