Vyras buvo suimtas praėjusiais metais dėl įtarimų dalyvavimu su Ukrainos kariuomene kovojančios sukarintos antikremliškos grupuotės veikloje. Dabar jis pirmą kartą dalijasi savo istorija.
Saugumo sumetimais jo pavardė ir kai kurios istorijos detalės neskelbiamos.
Viskas prasidėjo nuo futbolo
Daugelį metų Denisas buvo dalis sirgalių kultūros, supančios jo gimtojo miesto Maskvos FC „Spartak“ futbolo komandą. Kai 2022 m. vasarį Rusija įsiveržė į Ukrainą, jis sakė, kad sirgalių bendruomenė pasidalijo į dvi dalis: vienoje pusėje buvo tie, kurie palaikė invaziją, o kitoje tie, kurie jai priešinosi. Denisas pateko į antrąją pusę.
„Anksčiau buvau labiau dešiniųjų pažiūrų, bet, žinoma, prasidėjus karui, palaikiau Ukrainą. Turiu ten pažįstamų, net draugų ukrainiečių, su kuriais nuolat palaikiau ryšį“, – sakė jis portalui „The Moscow Times“.
Šiandien jis sakė tikįs, kad FSB susidomėjo juo todėl, kad vienas promaskvietiškas gerbėjas pasakė valdžios institucijoms, jog Denisas planuoja stoti į vieną iš Rusijos sukarintų grupuočių, kovojančių prieš Rusijos kariuomenę Ukrainoje.
2023 m. sausio 12 d. Denisas kirto Sakartvelo sieną keliaudamas atostogų, kai jį sustabdė pasieniečiai ir paprašė atrakinti telefoną.
Jam atsisakius, pasieniečiai jį nurengė ir ant peties pastebėjo Geležinio kryžiaus (Vokietijos karinę emblemą, kurią dažnai naudoja kraštutiniai dešinieji) tatuiruotę. Geležinį kryžių Rusijos valdžios institucijos laiko ekstremistinės arba nacistinės simbolikos demonstravimu, o tai Rusijoje laikoma nusikaltimu.
Pasieniečių apžiūra greitai virto tardymu. Denisas buvo apkaltintas, kad nori žudyti rusus ir buvo paklaustas, kiek jo draugų išvyko kovoti už Ukrainą.
Taikosi į asmenis, kurie susiję su Ukraina
Deniso papasakota patirtis atspindi aiškesnę tendenciją, kai FSB taikosi į asmenis, kurie, kaip manoma, yra susiję su už Ukrainą kovojančiomis savanorių sukarintomis grupuotėmis. Šios grupuotės nuo karo pradžios surengė keletą tarpvalstybinių atakų.
„Daug pastangų dedama siekiant nustatyti ne tik tuos, kurie bendradarbiauja su šiomis organizacijomis, bet ir visus, kurie bent iš išvaizdos, atrodo, linkę tai daryti“, – sakė teisininkas ir pilietinių teisių aktyvistas Jevgenijus Smirnovas, daugiausia dėmesio skiriantis specialiųjų tarnybų vykdomam persekiojimui.
Kovo pabaigoje FSB pranešė, kad Maskvoje suėmė septynis žmones. Jie buvo įtariami Rusijos savanorių korpuso, vienos iš šių sukarintų grupuočių, rėmėjai.
„FSB ir jos bendradarbiai bando tardyti žmones, kad išsiaiškintų jų požiūrį į Rusijos savanorių korpusą ir Rusijos laisvės legioną. Jei paaiškėja, kad žmogus bent šiek tiek simpatizuoja, egzekutoriai provokuoja juos suformuluoti tinkamą frazę, kuri būtų tinkama patraukti tą žmogų baudžiamojon atsakomybėn kaip teroristą“, – pasakojo J. Smirnovas.
Žiaurus tarnybų tardymas
Antrą kartą atsisakęs atrakinti telefoną Denisas pasakojo, kad pasieniečiai ėmė jam talžyti ir spjaudyti į veidą. Nusivylęs jis metė telefoną į grindis ir sudaužė įrenginį. Netrukus pasieniečiai Denisą perdavė FSB agentams, kurie užmovė jam ant galvos plastikinį maišą ir įtempė į mikroautobusą.
„Mes jau antspaudavome tavo pasą. Tai reiškia, kad jau kirtai Sakartvelo sieną. Tau galas. Visi manys, kad nukritai nuo kalno, ir niekas tavęs neras, – Denisas pasakojo kaip jam grasino. – Pasakiau jiems, kad mano mama yra advokatė ir kad ji mane suras“.
Denisas sakė manantis, kad pastatas, į kurį galiausiai buvo nuvestas, buvo regioninė FSB būstinė Vladikaukaze, Šiaurės Kaukazo Šiaurės Osetijos respublikos sostinėje.
„Jie atvedė mane į silpnai apšviestą kambarį, kuriame smarkiai dvokė. Ten buvo didelis stalas, bauginančios betoninės sienos, grindys ir lubos bei Vladimiro Putino portretas. Atrodė kaip kankinimų kamera. Jie privertė mane atsisėsti ant kėdės, uždėjo ant galvos plastikinį maišą ir ėmė mušti. Jie pareikalavo, kad atrakinčiau savo telefoną“, – apie išgyventą pragarą pasakojo Denisas.
Denisas sakė, kad sugebėjo ištverti mušimą, nes buvo fiziškai sveikas.
Naudojo ir elektrą
Denisas pasakojo, kad jį kankino toliau, tačiau vienu metu buvo nuėmę maišą, kad neuždustų.
„Tada jie perėjo prie nemaloniausios tardymo dalies – elektros. Mano rankos buvo prirakintos prie kėdės už nugaros. Jie kažkuo sutepė abi mano rankas ir įjungė elektrošoką. Nežinau, ar jie naudojo laidą su įtampa, bet panašus jausmas ir buvo. Kartą elektrošoku buvo nutrenktas ir mano kaklas, bet dažniausiai srovė tekėjo per rankas“, – kalbėjo Denisas.
FSB pareigūnai ne kartą kaltino Denisą, kad jis yra nacis. Nusivylęs jis jiems pasakė, kad jie patys yra naciai, nes būtent jie pagrobia žmogų ir kankina jį elektra.
„Ką, manote, kad SBU (Ukrainos saugumo tarnyba – red.) yra geresnė?“ – prisiminė jis vieno iš pareigūnų atsakymą.
Kai Denisas nebegalėjo ilgiau kęsti kankinimų jis, apsivertė su visa kėde ir ėmė dejuoti. Tardytojai nuėmė jam antrankius ir atsisėdo ant jo.
„Tada susiriečiau taip, kad jie negalėtų atrišti mano rankų ir niekaip manęs nesužeistų. Prisimenu, kaip vienas iš jų juokėsi ir sakė, kad elgiuosi taip, tarsi mankštinčiausi. Neprisimenu, kiek tai truko. Praradau laiko pojūtį, tai buvo tarsi blogas sapnas“, – kalbėjo Denisas.
Pavyko pasprukti, bet neilgam
Po kurio laiko Denisui pagaliau pavyko ištrūkti ir nubėgti į kitą kambarį – virtuvę. Pareigūnai prispaudė jį prie sienos. Vienas FSB pareigūnas, kuris atrodė esąs vadas, liepė kitiems sustoti.
„Jei tik panaudotum visą savo energiją teisingam tikslui“, – prisiminė Denisas vyro žodžius.
Denisas teigė, jog neprisimena, kas tuo metu darėsi jo galvoje, tačiau prisimena, jog pareigūnai uždėjo ant jo antrankius bei užmovė ant galvos maišą bei įsodino į automobilį.
„Mums tu b**t nerūpi. Tik laiko klausimas, kada nulaušime tavo telefoną. Tu tik pabloginai savo padėtį“, – kartojo jam pareigūnai.
Teismo nuosprendis ir areštas
Denisas buvo grąžintas į pasienio kontrolės punktą ir paprašytas pasirašyti dokumentą, kuriame nurodyta, kad jis neturi teisinių pretenzijų policijai ir savanoriškai sutiko nekirsti sienos. Jis atsisakė tai padaryti ir buvo perduotas vietos policijai, kuri jį parvežė atgal į Vladikaukazą.
Kitą dieną teismas jį apkaltino viešosios tvarkos pažeidimu už keiksmažodžius sienos perėjimo punkte ir skyrė 15 parų arešto.
Paskutinę bausmės atlikimo valandą Denisą aplankė kalėjimo viršininkas, kuris liepė savo darbuotojams pranešti apie Denisą, kad jis neva padarė netvarką kameroje. Tada jis buvo perkeltas į laikino sulaikymo kamerą ir paliktas joje per naktį.
„Jie paliko mane praleisti naktį užrakintą su benamio išvaizdos alkoholiku. Buvo žiema, todėl vilkėjau striukę ir džinsus“, – pasakojo jis.
Ryte apsaugos pareigūnai nuvedė jį į patalpą, kurioje jį pasitiko aštuoni asmenys, prisistatę Rusijos kovos su ekstremizmu centro darbuotojais.
Įskundė kameros draugas
„Paaiškėjo, kad mano kameros draugas pranešė apie mane policijai ir teigė, kad rodau jam savo Geležinio kryžiaus tatuiruotę, kitaip tariant, rodau ekstremistinio pobūdžio simbolį. Kryžius ištatuiruotas ant mano bicepso, jo net nesimato iš po marškinėlių. Galbūt jam davė butelį degtinės, kad apie tai praneštų“, – kalbėjo Denisas.
Tada vyras vėl buvo atvestas į teismo salę ir apkaltintas administraciniais nusižengimais dėl kameros sutepimo ir „ekstremistinio pobūdžio simbolio demonstravimo“. Jo motina, praktikuojanti advokatė, atvyko į Vladikaukazą, tačiau jai nebuvo leista atstovauti sūnui. Jis buvo suimtas dar 11 dienų.
Kai buvo paleistas iš areštinės, Denisas ir jo motina grįžo į Maskvą, kur jis buvo sulaikytas beveik iš karto išlipęs iš lėktuvo.
„Prie bagažo atsiėmimo punkto pamačiau policininkus, kurie kalbėjosi radijo ryšiu ir žiūrėjo į mane. Supratau, kas vyksta, ir po akimirkos jie priėjo prie manęs ir pasakė, kad būsiu suimtas, nes buvau įtrauktas į BOLO (teisėsaugos biuletenį)“, – prisiminė Denisas.
Istorija kartojasi
Denisas buvo nuvestas į pastatą priešais oro uostą. Jo motinos tvirtinimas, kad ji yra jo teisinė atstovė, vėl buvo ignoruojamas.
„Mane nuvedė į tardymo kambarį ir pasodino prie stalo. Tada įėjo du asmenys, dėvintys veido kaukes. Pirmasis pradėjo manęs klausinėti apie futbolo sirgalius, apie Ukrainą, vėl visi šie klausimai. Tada jis parodė į šalia jo stovintį kaukėtą vyrą ir pasakė, kad jis ką tik grįžo iš fronto ir man galas“, – prisiminė vyras.
Denisas dar kartą buvo paklaustas, kiek jo draugų išvyko kovoti už Ukrainą, ir spaudžiamas paaiškinti, kodėl sudaužė telefoną. Jam neatsakius, tardytojai privertė Denisą pasirašyti susitarimą, kad jis savanoriškai bendradarbiavo su FSB.
Jis buvo pasodintas prieš kamerą ir priverstas pažadėti pašalinti tatuiruotę bei pasakyti, kad palaiko Rusijos „specialiąją karinę operaciją“ (taip Rusijoje vadinamas karas Ukrainoje – red.) Ukrainoje.
Paleidimas ir išvykimas
Denisas teigė, jog taip darydami FSB tikriausiai manė, kad telefone atras kažką inkriminuojančio.
„Jie pasakė, kad privalau pranešti apie visus, kurie nori prisijungti prie Rusijos savanorių korpuso arba jau priklauso šiai organizacijai“, – teigė vyras.
Išėjęs iš pastato Denisas teigė nusprendęs, kad nebegali gyventi baimėje. Per mėnesį jis išvyko iš Rusijos. Jis paprašė neskelbti jo išvykimo detalių dėl saugumo sumetimų.
Pasak žmogaus teisių gynėjo J. Smirnovo, nepaisant to, kad Rusijos įstatymai draudžia kankinimus, teisėsaugos tarnybos skatina savo pareigūnus juos praktikuoti.
Praėjusį mėnesį pagrindiniai įtariamieji dėl žudynių Maskvos koncertų salėje pasirodė teisme su aiškiais žiauraus elgesio požymiais po to, kai pasirodė nepatikrinta filmuota medžiaga, kurioje matyti, kad jie buvo kankinami per apklausą.
„Prieš karą 90 proc. terorizmu kaltinamų asmenų buvo kankinami – ir net nesvarbu, ar jų kaltė buvo įrodyta. Dabar, nuo karo pradžios, padaugėjo nusikalstamų veikų, kai leidžiama nebaudžiamai kankinti įtariamuosius“, – sakė A. Smirnovas.
Svarbu naikinti demokratiją
Portalo „Financial Times“ apklausti ekspertai teigė, kad Rusijos specialiųjų tarnybų svarbiausias prioritetas yra slopinti prodemokratinę opoziciją ir persekioti Ukrainą remiančius asmenis bei kad šioms pastangoms jos teikia pirmenybę prieš realių terorizmo grėsmių prevenciją.
Todėl šiurpūs tardymo metodai, įskaitant kankinimus, kurie anksčiau buvo skirti tik įtariamiesiems terorizmu, vis dažniau taikomi politiniams aktyvistams.
„Tai tarsi tvirta siena – net jei yra fizinių kankinimo įrodymų, pavyzdžiui, mėlynių ar žymių nuo elektros srovės ir mušimo, teisingumo pasiekti praktiškai neįmanoma, – sakė A. Smirnovas. – Atrodo, kad tai yra koordinuota politika, reiškianti, kad kiekvienas, prižiūrintis, kaip laikomasi įstatymų, turi užmerkti akis“.
