Afrika – margas įvairių šalių žemynas, kamuojamas daugelio neišspręstų problemų. Badas, skurdas, ligos ir kariniai konfliktai jau seniai tapo Juodojo žemyno kasdienybe. Kone pusė afrikiečių turi išsiversti su mažiau nei euru per dieną, o vidutinis gyvenimo lygis šiame žemyne tesiekia 46 metus. Nors ES pastaruoju metu tapo reikšminga Afrikos šalių donore, panašu, kad Europos Sąjungos ir kitų regionų pagalba problemų neišsprendžia.
Skurdžiausias regionas
Afrika yra pats neturtingiausias pasaulio regionas. Tarptautinių organizacijų teigimu, iš pusšimčio neturtingiausių pasaulio valstybių didžioji dalis yra Afrikos šalys. Žemyno situacija Afrikoje visą laiką sudėtinga – regione labai daug beraščių, žmones kamuoja ligos bei epidemijos, nuolat trūksta švaraus geriamojo vandens. Nepalankus klimatas ir gamtiniai kataklizmai dar labiau smukdo afrikiečių pragyvenimo lygį.
Žemyną klampiną ir milžiniškos tarptautinės skolos. Pavyzdžiui, 2005 m. Afrikos bendros skolos sudarė 230 milijardų dolerių. Prie skurdo augimo Afrikos regionuose prisideda ir atskirų valstybių korumpuota valdžios politika, nesugebėjimas administruoti gaunamos paramos, jos pasisavinimas. Tarptautinių organizacijų ekspertų teigimu, Afrikoje skurdžiausių gyventojų nepasiekia iki 40 proc. skiriamos paramos.
Tačiau tiek JAV, tiek ES bei kiti išsivystę regionai nėra abejingi Afrikos problemoms. Akivaizdžiausias to įrodymas – 2000 m. priimta Tūkstantmečio deklaracija. Šiame viename svarbiausių tarptautinių dokumentų kovoje su skurdu, pasaulio lyderiai pasižadėjo „negailėti pastangų siekiant išlaisvinti vyrus, moteris ir vaikus iš žeminančių gilaus skurdo sąlygų“. Deklaracija siekiama iki 2015 m. sumažinti badaujančių ir gyvenančių giliame skurde žmonių skaičių per pusę.
ES parama didėja
Be šios deklaracijos, netrūko ir kitų dokumentų. Nuo 2001 m., kai buvo imtasi ES iniciatyvos „Viskas, išskyrus ginklus“, panaikinti visi muitai ir kvotos visiems nekariniams produktams, pagamintiems mažiausiai išsivysčiusiose pasaulio šalyse. Ši nuostata neabejotinai buvo skirta ir Afrikai. Taip ES tapo pirmąja taip pasielgusia išsivysčiusio pasaulio atstove.
2005 m. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją rezoliucija dėl Afrikos vystimosi strategijos, o 2007 m. užmezgus Afrikos ir ES strateginę partnerystę suaktyvėjo pastangos siekti geresnio gyvenimo skurdžiausiame regione. Dar po poros metų ES ir Afrikos infrastruktūros patikos fondas patvirtino dotacijas 11 projektų, skirtų didelio masto energetikos, transporto bei informacinių ir ryšių technologijų infrastruktūrai Afrikoje kurti.
Europos Komisija taip pat sprendžia ir Afrikos pabėgėlių klausimą. Dauguma pabėgėlių rizikuodami gyvybe į ES nuolat keliavo nelegaliai. Todėl siekiama palengvinti gyventojų iš regionų, kuriuose vyksta kariniai konfliktai, politinės ar etninės represijos, atvykimą į Europos Sąjungą.
Karai suryja milijardus
Nors ES aktyviai siekia padėti Afrikai, naujausi tarptautinių organizacijų duomenys rodo, kad skurdas šiame žemyne išlieka labai didelis, o užsibrėžtus tikslus įgyvendinti sekasi sunkiai. Tokių organizacijų, kaip JT teigimu, pažangą Afrikoje ypač stabdo nuolatinė karinė konfrontacija, tapusi įprastu šio žemyno reiškiniu.
Naujausias to įrodymas – ES sprendimas iš Sudano Darfūro regiono atšaukti savo siųstus rinkimų stebėtojus. Bendrija baiminasi, kad gali kilti pavojus jų saugumui. „Nusprendėme, kad tiek man, tiek mano šešių stebėtojų komandai, kurie šiuo metu dirba Darfūre, būtų geriausia iš ten trauktis“, – sakė ES misijos Darfūre vadovė Veronique de Keyser. Jos teigimu, „neįmanoma“ deramai stebėti ir vertinti rinkimų, jei regione neužtikrinamas saugumas.
Tačiau Darfūno pavyzdys – greičiau taisyklė, nei išimtis. Tarptautinės organizacijos „Oxfam“, užsiimančios skurdo tyrimais pasaulyje, duomenimis, nuo 1990 iki 2005 m. kariniuose konfliktuose dalyvavo 23 Afrikos šalys, nuolat vyko tiek tarpusavio karai, tiek ir pilietiniai vidaus konfliktai. Tyrime teigiama, kad nuo 1990 m. pabaigos konfliktams Afrikoje buvo išleista 300 mlrd. dolerių, kas prilygsta pagalbai šiam žemynui tuo pačiu laikotarpiu.
Karai žemyno ekonomikai kasmet kainavo 18 mlrd. dolerių, Atskiros valstybės dėl karų taip pat neteko milijardų - pavyzdžiui, Burundis konfliktuose prarado 5,7 mlrd. dolerių, PAR – 22 mlrd., Kongo respublika – 18, o Ruanda – 8,4 mlrd. dolerių. Šalyse, kurias palietė kariniai konfliktai, mokslininkų duomenimis, 50 proc. išaugo vaikų mirtingumas, 15 proc. padaugėjo nepakankamai valgančių žmonių, o gyvenimo trukmė sutrumpėjo 5 metais.
Naujos varžybos dėl Afrikos
Nors patys afrikiečiai kolkas nesugeba racionaliai naudoti gaunamos paramos, dažnai gautos lėšos išgrobstomos arba išleidžiamos karinėms reikmėms, pasaulis nuo šio žemyno nenusisuka. Atvirkščiai, tiek ES, tiek ir kiti regionai, pavyzdžiui Kinija intensyvina bendradarbiavimą su Afrika.
Panašu, kad pasaulio šalių susidomėjimas šiuo žemynu panašus į naujas tarpvalstybines lenktynes dėl pelno. Afrika turi didelę rinką bei svarbių naudingųjų iškasenų, taip pat ir nepanaudotų. Visame pasaulyje sparčiai senkant naftai, dujoms, kitiems gelmių turtams, neatrasti Afrikos klodai vis labiau vilioja užsienio valstybes.
Būtų klaidinga tvirtinti, kad turtingesnieji, tame tarpe ir ES, skiria paramą vargšams afrikiečiams siekdami įtvirtinti savo pozicijas ir ateityje gauti pelną eksploatuojant Afrikos lobius bei rinką. Tačiau ar to nebus – sunku pasakyti. Tuo labiau, kad vakariečius gali paskatinti jau minėtų kitų pasaulio regionų, visų pirma Kinijos, atvira strategija investicijų ir dotacijų pagalba eksploatuoti šį žemyną.
Nuo 2000 iki 2007 m. Kinijos ir Afrikos tarpusavio prekybos apimtys išaugo šešis kartus – iki 55 mlrd. JAV dolerių. Tai reiškia, kad Vakarai labiau rūpinosi humanitariniais Afrikos reikalais, Kinija atrado „aukso gysla“ – investicijos Afrikoje atsiperka keleriopai, nors apčiuopiamos naudos afrikiečiai iš to nesulaukia. Tai gali reikšti, kad Vakarai (JAV, ES), humanitarinės pagalbos siuntomis ir skiriamais milijardais nesugebantys išspręsti Afrikos problemų, ateityje paseks Kinijos politikos pavyzdžiu.
