Graikiją išgelbės 110 mlrd. eurų (146 mlrd. dol.) paramos paketas. Tačiau ar ilgam? Tai didžiulis kiekis pinigų, bet plačiąja prasme, Graikijos ekonomika neverta nė skatiko. Pagrindinis klausimas – ar išgyvens euras.
Žurnalistai paprastai turi cituoti tik kitus autorius, todėl atleiskite man už tam tikrą piktnaudžiavimą padėtimi. 1997 m. parašiau apybraižą „New York Review of Books“, kuri vadinosi „Euras: neveikiantis variklis“. Joje dabartinė krizė buvo metaforiškai apibūdinta: vieninga valiuta be vieningos valdžios kaip „keli lokomotyvai, sujungti į vieną traukinį, bet važiuojantys skirtingu greičiu. Tuo tarpu kiekvienas variklis turi dirbti tuo pačiu pajėgumu ir važiuoti ta pačia kryptimi“. Jeigu to nebus – arba „nutrūks sankabos“, arba „lokomotyvai nuriedės nuo bėgių“.
Rožinis džiaugsmas dėl to, kad „dabar visi yra kartu“, tapo mirtinu vieningos valiutos projekto trūkumu. Įvesdama eurą, Europa pradėjo nuo pabaigos, ir tai, kad ratai pradėjo spiegti tik po dešimtmečio, yra stebuklas. Visi lokomotyvai (valstybės) turi savo mašinistus (vyriausybes), interesus ir kultūras. Vokiečiai pakluso griežtai finansinei disciplinai, italai pamilo infliaciją ir skęstančią lirą, olandams patiko laisva prekyba, o prancūzai toliau laikosi valstybinės intervencijos politikos. Kol Vokietijos eksportas didėjo, pietų europiečiai prarado konkurencingumą, mokėdami už savo gyvenimą paskolomis. Ir visa tai be tinkamos devalvacijos kontrolės.
Žinoma, Graikijos krizė neturėjo įvykti. Vadinamasis stabilumo paktas numatė, kad visi nariai turi laikytis finansinės tvarkos, kad deficitai ir skola neaugtų. Deja, visos vyriausybės turėjo skirtingų planų, ypač rinkimų metu. Dar blogiau buvo tai, kad sistema skatino neatsakingumą, kadangi tokie išlaidautojai kaip Graikija mokėjo tokias pat mažas palūkanas kaip jų šiauriniai giminaičiai. Todėl jie sėkmingai skendo skolose, ir dabar atėjo metas mokėti sąskaitas.
Išeities keliai yra tik trys: 1) nusidėjėliai gelbėjasi patys; 2) turtingesnieji ir toliau moka; 3) pažeidėjai atsikabina, paskelbia defoltą ir smarkiai devalvuoja valiutą, kaip tai padarė Argentina 2002 m. (valstybė, kuri prieš tai savo noru prisirišo prie dolerio, sukurdama vienpusę monetarinę sąjungą).
Gelbėjimo paketo patvirtinimas reiškia, kad Europa pasirinko pirmą ir antrą variantus, griežta ranka skirdama 110 mln. eurų krizinių paskolų. Kuomet gegužės 3 d. vėl atsidarė rinkos, jos liko abejingos šiam žingsniui, ir euras toliau smuko. Galbūt prekybininkai prisiminė Argentiną: šalis gavo keletą porcijų paramos, kad galiausiai vis dėlto paskelbtų defoltą, o kreditoriai atgavo tik mažą dalį to, ką buvo paskolinę.
Graikija yra maža ekonomika (dešimtadalis vokiškosios), todėl kiti europiečiai gali sau leisti padėti jai, net jeigu jos vyriausybė, norėdama išgyventi, nesiners iš kailio vardan kreditorių malonės. Tačiau Graikija yra tik didžiausia problema šiuo metu: eilėje stovi Portugalija, Ispanija ir Italija (pastarųjų dviejų ekonomikų dydis jau yra reikšmingas). Visų jų atveju prasmingas būtų ketvirtas išeities kelias, kuris turėjo būti įtvirtintas dar 1999 m., kada įsigaliojo monetarinė sąjunga: ekonominio valdymo sistema, sinchronizuojanti greičius ir tvarkaraščius.
Tai yra logiškiausias būdas išvengti naujų Graikijų. Tačiau logika nėra tas pats, kas politika. Pagal kieno taisykles veiktų ši sistema? Vokietijos – su jos fiskaline disciplina? O gal Prancūzijos, kuri reikalauja iš vokiečių didesnio lankstumo, tai yra prašo jų paaukoti turimą perteklinį eksportą vardan vidinės paklausos skatinimo ir leisti atlyginimų lygiui stabilizuotis? Tačiau šūkis „pristabdykime, kad kiti galėtų išsilaikyti“ nebus populiarus A. Merkel krašte.
Europa nepasirinks vieno mašinisto visam traukiniui valdyti. Ji ir toliau elgsis taip, kaip įpratusi. Tai nereiškia, kad įvyks katastrofa. Tai tiesiog būdas, kuriuo Europa buvo kuriama – bėdą palydint atsinaujinimu. Todėl Graikijos nelaimė, kuri dar toli gražu nesibaigė, gali būti vertinama kaip pamokantis skambutis. Negalima turėti monetarinės sąjungos be priežiūros ir krizių valdymo sistemos. ES žinojo, ką Graikija ir kiti darė daug metų, tačiau nenorėjo to matyti, jau nekalbant apie įsikišimą.
Tokiu būdu, Europa gali išnaudoti pagalbos paketo suteiktą laiką griežtos išankstinio perspėjimo sistemos sukūrimui (kaip tai daro bankai, kuomet jų klientai ima piktnaudžiauti kredito viršijimo privilegija). Jos rėmuose turi egzistuoti krizės valdymo mechanizmas, kuris neleistų infekcijai plėstis. Blogiausias iš visų įmanomų variantų yra paniškas defoltas po to, kai dar keli paramos paketai paskęs Egėjo jūroje. Tai kainuos daug daugiau, ir euro gelbėjimas gali baigtis panišku pabėgimu.
Joseff Joffe, „The Time“
