Pernai gegužę rašėme, kad pasiūlymas Estijai – vienai iš trijų Baltijos „sesių“ – nuo 2011-ųjų pradžios įsivesti eurą, kelia ir pavydą, ir šypseną. Taip pat pažymėjome, kad ta šypsena tapo dar platesnė, kai vokiečių laikraštyje „Die Welt“ perskaitėme, jog gegužės pradžioje Briuselio sutikimą deryboms dėl įsitraukimo į euro zoną gavo ir Islandija, kuri 2009 m. buvo atsidūrusi prie valstybinio bankroto ribos. „Tad džiaugtis, pavydėti ar šaipytis turime iš estų?“ – ambicingai klausėme tada.
Dabar atsiprašome už ironiją: per sekmadienį įvykusius rinkimus estai įrodė, kad tokiai pašaipiai šypsenai nėra pagrindo, nes jie palaikė savo vyriausybę, nepaisydami visas ES šalis, taip pat ir Estiją gerokai nuvarginusios ekonominės krizės.
Rinkimai – ekonomikos augimo atspindys
Paprastai juokdamiesi iš kitų žmonės nori pateisinti savo klaidas, nerangumą ar pridengti ydas. Valstybių santykiuose – tas pat. Per visus metus po Nepriklausomybės atkūrimo lietuviai nuolat pašiepdavo šiaurinius kaimynus už lėtumą, abejingumą kitiems, savotišką nacionalinio charakterio supratimą ir išraišką, rašėme gegužę žurnale „Apžvalga“ (http://www.lkdp.lt/images/stories/apzvalga/apzvalga_nr9_internetui.pdf). Tačiau giliai širdy pripažindavome (o ir nuvykę į Estiją įsitikindavome), kad ta pašaipa be pagrindo, kad estai tvarkosi geriau, jų ekonomika visa galva aukščiau už Latvijos ir Lietuvos.
„Bloomberg“ duomenimis, kriziniais 2010 metais 1,3 mln. gyventojų turinčios Estijos BVP sudarė 23 mlrd. dolerių (kitais duomenimis, 27,7 mlrd. dolerių), tačiau biudžeto deficitas neperžengė 2,4 proc. ribos, nors šis kandidatės į euro zoną rodiklis turi būti ne didesnis kaip 3 procentai. Šios Baltijos šalies valstybės skola buvo 9,6 proc. BVP.
Tad net ir pasaulinės krizės metais Estija sugebėjo neprasiskolinti, nesukurti grandiozinių antikrizinių planų, kurie Lietuvoje remiasi daugiausia paskolomis ir griežtinama mokesčių reforma, jų bankų sistema stabili ir ne taip smarkiai įklampino kreditų ėmėjus. Todėl 2010-ųjų pavasarį Europos Komisija nusprendė, kad Estija atitinka visus Mastrichto kriterijus ir rekomendavo ją priimti į euro zoną.
Nors Europos ekonomikos varikliai neturėtų praleisti progos ir pasistengti išnaudoti estams parodytą pasitikėjimą, realios finansinės naudos tikėtis iš šios ekonomikos yra sunku, pernai rašė Vakarų spauda. Juk Vokietijos, didžiausios Senojo žemyno ekonomikos, BVP yra 2,9 trilijono dolerių. Net ir skolose skęstančios Graikijos ūkis yra dvylika kartų didesnis nei Baltijos nykštukės, perspėjamai pažymėjo „Die Welt“.
Užkrečiantis pavyzdys
O vis dėlto Estija yra pavyzdinga naujokė. Dar prieš prasidedant pasaulinei krizei, gerokai prieš 2008-uosius, Estija jau kurį laiką buvo giriama už efektyvią finansų politiką. Pagal ekonomikos laisvės indeksą, kurį sudaro laikraštis „The Wall Street Journal“, Estija pasaulyje užima 16 vietą, o Europoje – septintą.
Žinoma, bendros ES valiutos atėjimas į Estiją buvo ta geroji naujiena, kurios Latvija ir Lietuva laukia su neramiu virpuliu ir nepasitikėjimu. Estija kvietimo į euro zoną laukė daugiau kaip penkerius metus. Šalis daug vilčių turėjo 2004-2006 m., kai ekonomika paaugo keliolika procentų. Tačiau tada koją pakišo globalios ekonomikos problemos – mažoje ir atviroje ekonomikoje ėmė pūstis nuosavybės burbulas ir netrukus sprogo su trenksmu. Estija nusmuko į gilią recesiją.
Tiesą sakant, dabartinis premjeras Andrusas Ansipas ir jo komanda prie šalies vairo stojo prieš pat krizės pradžią. Jis rinkėjams pažadėjo, kad įves eurą, ir savo pažadą tesėjo. „Prieš metus nesimatė jokios šviesos tunelio gale, recesija buvo labai gili, tačiau euras tapo vilties žiburiu“, – teigia Estijos užsienio politikos instituto Taline direktorius Andresas Kasekampas.
Nors Estijos krona jau seniai susieta su euru, šalis realios naudos iš to neturėjo. Dabar situacija pasikeitė. Estai daugiausia vilčių deda į užsienio investicijas ir turizmo sektorių. Turizmo ir rinkodaros konsultacijų agentūros „Consumetric“ atstovas Oliveris Loode'as sako, kad estai daug išloš vien dėl to, kad nebereiks keisti valiutos šalies viduje. „Estija turi daug glaudesnius turizmo ryšius su Šiaurės šalimis nei su kaimynėmis iš pietų“, – konstatuoja O. Loode'as.
A. Kasekampas įžvelgia ne vien teigiamą ekonominį efektą, bet ir psichologinį poveikį: „Prisijungimas prie euro zonos reiškia, kad mes tapsime visateisiais žaidimo dalyviais. Vakariečių akyse nebebūsime tipiniai antrarūšiai iš Rytų Europos.“
J. Hildrethas pažymi, kad estai viską užsidirbo patys, o kitoms euro zonos šalims reikia iš naujo įrodyti, jog jos yra vertos būti šiame klube. A. Kasekampas patvirtina, kad jie didžiuojasi būdami pavyzdžiu ir be jokių simpatijų žiūri į graikus. Juk per juos prieš metus Estijos stojimas į euro zoną būtų praslydęs pro akis, tačiau Pietų Europos šalių problemos atkreipė viso pasaulio dėmesį į pavyzdingą nykštukę iš Rytų Europos. Tas dėmesys ir džiugina, ir vargina.
Premjeras – labiau ekonomistas nei politikas
Vargina dėl to, kad Europos senbuvės, turbūt bijodamos šios „nykštukės“ užkrečiamo pavyzdžio kitoms ES valstybėms, dažnai prikiša kai kuriuos neigiamus Estijos rodiklius. Antai 2009 m. šalies ekonomika susitraukė 14,1 proc., darbo neteko kas penktas darbuotojas. Kalbama ne tik apie gana didelį nedarbo lygį, bet ir apie nevykusias reformas sveikatos apsaugos srityje.
Bet ant populiarumo bangos atsidūręs premjeras A. Ansipas ne šiaip sau ministrų kabinetui vadovauja nuo 2006 m. – rekordinį vyriausybės darbo laiką nepriklausomoje Estijoje. Jis pergyveno dvi vyriausybės kaitas ir socialdemokratų partijos išėjimą iš jos 2009-ųjų liepą. Nuo tol Estiją valdo mažumos vyriausybė, kurią sudaro Reformų partijos ir dešiniųjų politinių jėgų sąjungos „Tėvynė – Res Publika“ koalicija (12 ministrų ir pats premjeras). 54-erių ekonomistas atlaikė didžiulę Maskvos radikalų kritiką, kai 2007-ųjų balandį buvo „Bronzinio kareivio“ iškėlimo iš Talino centro iniciatoriumi. Iki šiol rusų bendruomenė Estijoje jį pravardžiuoja „duobkasiu“...
Bet šiandien A. Ansipas gali džiaugtis, kad ne veltui pelnė rinkėjų pasitikėjimą. Paskutinį praėjusių metų ketvirtį Estijos ekonomika išaugo 6,6 proc., nors buvo prognozuota 4,7 procento. Ypač pagerėjo eksportas. Palyginamosiomis kainomis jis padidėjo 50 procentų. Pagal visų 2010 m. rodiklius jis pranoko Lietuvos ir Latvijos eksportą ir su kaupu atsvėrė kiek lėtesnį vidinės paklausos augimą. Estija tebėra mažiausiai įsiskolinusi iš ES šalių, o tai žada puikią perspektyvą. Taigi, estai gerai pasirengė priimti eurą, o kartu – ir šių metų kovo 6-osios rinkimams.
Meras – su ištiesta ranka
Žinoma, nėra namų be dūmų. Politine prasme valdančiajai koalicijai stiprų spaudimą daro rusakalbių anklavas, kuris sudaro apie 30 proc. gyventojų. Paryžiaus „Le Monde“ rašo, kad rinkimuose „dalyvavo“ didžiuliai pinigai iš Rusijos.
70-metis Talino meras ir Centro partijos lyderis Edgaras Savisaaras viešai paprašė Maskvos skirti 1,5 mln. eurų jo partijos rinkimų kampanijai ir dar tiek pat – stačiatikių cerkvės statybai Talino priemiestyje Lasnamiae. Perskaitęs saugumo policijos KaPo pranešimą apie tai, premjeras A. Ansipas be užuolankų pareiškė: „Ne paslaptis, kad Rusijoje yra jėgų, kurios iki šiol norėtų Estiją prijungti prie rusiškos įtakos sferos, ir gaila, kad Savisaaras joms tiesia ranką.“ Šiaip ar taip, Maskvos išlaikytinis Talino meras iš politikų surinko daugiausia balsų...
Atrodo, nepaisydamas kaišiojamų pagalių į ratus, estų garvežys rieda toliau. Pergalę švenčiančiai Reformų partijai ir vyriausybinei koalicijai vėl bus suteiktas mandatas pateisinti euro įvedimą ir tęsti sėkmingas reformas. Beje, tam tikra prasme politinė situacija Lietuvoje panaši į estišką: čia savaite anksčiau vykusiuose savivaldos rinkimuose rinkėjai nenurašė dešiniųjų, kaip kai kas tikėjosi, ir tarsi puse lūpų pritarė griežtoms ir nepopuliarioms valdančiosios koalicijos reformoms.
Česlovas Iškauskas
