„Čia įstatymas – taiga. Bet žmonės ir čia gyvena“, – rašė Aleksandras Solženycinas savo apsakyme „Viena Ivano Denisovičiaus diena“ apie lagerinį gyvenimą. Ko gero sunku būtų surasti kitą rašytoją, kuris būtų taip ryškiai nupiešęs lagerio kasdienybę, kalinių filosofiją ir folklorą, atskleidęs komunizmo nusikaltimų mastus ir baisumą, apibrėžęs žmogaus prisitaikymo ir išlikimo priežastis. Išgyventi lageryje reiškė pamiršti apie tai, kad pats lageris – žmogaus gyvenimo katastrofa.
Solženycinas buvo tipiška stalininio režimo auka, kurio suėmimą nulėmė Stalino kritika „už leninizmo iškraipymą“. Suimtas Raudonosios armijos kapitonas A. Solženycinas aštuonerius metus ragavo lagerinės balandos, padirbėjo lagerininkų institute (vadinamojoje „šaraškoje“) matematiku, dalyvavo kalinių streike. Ir rašė. Steplago kasdienybė atsispindėjo apsakyme „Viena Ivano Denisovičiaus diena“, kalinių streikas – kino scenarijuje „Tankai žino tiesą“. Būtent buvusių kalinių atsiliepimai į pirmą publikuotą apsakymą padėjo surinkti medžiagą pasaulinio garso veikalui, meniniam tyrimui „Gulago archipelagas“. Kuomet dėl kūrybos ir pažiūrų sovietinė valdžia pradėjo rašytoją persekioti, KGB inspiravo publikacijas apie jo tariamą aktyvų slaptą bendradarbiavimą su MGB. Pats Solženycinas neslėpė fakto, kad buvo priverstas pasirašyti sutikimą bendradarbiauti su lagerine administracija, bet realaus bendradarbiavimo nebuvo. „Daugiau nė karto nereikėjo pasirašinėti „Vetrovu“, – teigė Solženycinas atsakydamas savo netikriems kritikams. Jo gyvenimo būdas, kūryba buvo geriausi jo žodžių tiesos paliudijimai. Rašytojas nebuvo vienmate asmenybe. Kalinamas pasuko link stačiatikybės ir patriotinių idėjų. Buvo aršus komunistinės ideologijos neigėjas, pasisakė už Sovietų Sąjungos išardymą ir slavų valstybės sukūrimą Rusijos, Baltarusijos ir dalyje Ukrainos teritorijos. Idėja apie autoritarinės santvarkos sukūrimą naujoje valstybėje ir palaipsnį jos perėjimą prie demokratijos, matyt, ir jam pačiam atrodė įgyvendinama.
Savo kūryba Solženycinas atvėrė ir naujas erdves tiems, kuriems trūko jo drąsos. 1964 m. pradėjęs savo kūrinius spausdinti Vakaruose, greitai susilaukė svečių iš KGB ir net ypatingo partinės nomenklatūros dėmesio. Unikalus atvejis – konfiskuoti rašytojo kūriniai buvo slapta išleidžiami ir platinami tarp partinės nomenklatūros „siekiant demaskuoti autorių“. 1967 m. jis slapta pabaigė „Gulago archipelagą“. Priešingai dažnai vyravusiam įsitikinimui Solženycinas 1970 m. Nobelio premiją gavo ne už „Gulago archipelagą“, o kitus Vakaruose atspausdintus ir populiarius romanus. „Gulago archipelagas“ buvo išleistas Vakaruose 1973 m. gruodžio mėn. po tragiškos rašytojo padėjėjos mirties (ji nusižudė po to, kai tardoma KGB pasakė, kur saugomas vienas knygos rankraščio egzempliorius). Branduolinės supervalstybės vadams savo laiške pasiūlęs atsisakyti komunistinės ideologijos ir paversti Sovietų Sąjungą rusų nacionaline valstybe (atsisakant pavergtų Baltijos valstybių) Solženycinas įsirašė į žymiausių disidentų gretas. Bet jo santykiai su kitais disidentais pašlijo. A. Sacharovas jo laišką įvertino kaip antidemokratinį ir nacionalistinį. Solženycino kūrybą ir poelgius svarstęs Politinis biuras sulaukė KGB vadovo Andropovo siūlymo išsiųsti jį iš šalies „už neigiamą „Archipelago“ poveikį inteligentijai“. Buvo pasinaudota Vakarų Vokietijos kanclerio V. Brandto pareiškimu, remiančiu rašytojo įsitikinimų laisvę, ir aiškinimu, kad Solženycinas Vokietijoje galėtų laisvai dirbti ir kurti. 1974 m. vasario 13 d. Solženycinui atimta pilietybė ir jis išvežtas, arba kaip teigia KGB – „perkeltas“, į Vakarų Vokietiją. Žinoma, prieš tai suderinta su Vakarų Vokietijos valdžia. Solženycino gyvenimas dviems dešimtmečiams susijo su Vakarais. Už „Gulago archipelago“ honorarus įkūręs fondą jis padėjo sovietiniams politiniams kaliniams ir jų šeimoms. Rašytojo pažiūrų antidemokratiniai motyvai atstūmė dalį jo rėmėjų, tad jis persikėlė į Jungtines Valstijas, kur Kavendišo miestelyje tęsė savo kūrybinį darbą.
Sovietų Sąjungos griūtis, jo kūrybos populiarumas Rusijoje Solženyciną paskatino grįžti į tėvynę 1994 metais. Naujoji Rusija neatitiko jo idėjų. 1998 metais B. Jelcino apdovanotas Šv. Andrejaus ordinu, apdovanojimą atsisakė priimti iš „aukščiausios valdžios, kuri privedė Rusiją iki dabartinės pražūtingos būsenos“. Bet 2007 metais apdovanojimą jau priėmė iš naujojo prezidento V. Putino, pabaigusio žiaurų karą Čečėnijoje ir sustiprinusio autoritarinę prezidento valdžią. Tokia valdžios piramidė atitiko Solženycino kelis dešimtmečius puoselėtą idėją apie specifinį, skirtingą nuo Vakarų, Rusijos kelią.
Nepaisant jo nevienareikšmiškai vertinamų pažiūrų, universali jo kūrybos reikšmė nemažėjo. Anot prancūzų istoriko ir politologo Alaino Besançono (Aleno Bezansono), „iki Solženycino atsiradimo mūsų pasaulyje nebuvo tokio rašytojo, tokio didelio žmogaus, Tolstojaus tipo, kuris kaip taranas galėtų sugriauti melo vartus“. Rašytojas bent daliai vakariečių padėjo suprasti komunistinę sistemą ir nesitaikstyti su jos nusikaltimais. Ir mes Nobelio premijos laureatą A. Solženyciną vertiname už tai, ką jis pasakė apie komunistinės sistemos pražūtingus padarinius tautoms ir kiekvienam atskiram žmogui, apie gilų lagerinės sistemos pažinimą, už jo kovą ir nesitaikstymą su režimu, turėjusiu galingiausią pasaulyje prievartos aparatą. Vadintas „amžiaus tremtiniu“ rašytojas suvokė komunistinės ideologijos ir sistemos nužmoginantį poveikį ir savo kūryba leido identifikuoti blogį, pažvelgti į jo tamsiąją šerdį.
P.S. Nepraėjus nė dviems nepriklausomos Lietuvos dešimtmečiams, 2008 metais pabaigoje A. Solženycino knygos „Gulago archipelagas“ I tomas pirmą kartą skaitytojus pasieks ir lietuvių kalba?
Arvydas Anušauskas, istorikas
