Europos Parlamento pirmininkas Jerzy Buzekas neabejoja – jo laukia įtempta dviejų su puse metų kadencija. Lenkijos vyriausybei kadaise vadovavęs technikos mokslų profesorius įsigaliojus Lisabonos sutarčiai į priekį ves kiekybiškai ir kokybiškai pasikeitusį Europos Parlamentui.
Su J. Buzeku kalbamės apie didėjančias Parlamento galias, Europos mokslo ateitį, energetinį solidarumą ir senųjų Europą skyrusių sienų griovimą.
Tapsite pirmuoju papildomas galias įsigaliojus Lisabonos sutarčiai įgysiančio Europos Parlamento vadovu. Kaip rengiamasi šiems pokyčiams?
Jiems ruošiasi visas Parlamentas. Dirbame komitetuose, delegacijose, su 14 pavaduotojų juos aptariame EP Biure, su frakcijų lyderiais – pirmininkų sueigoje.
Pirmiausiai stipriname bendradarbiavimą su ES teisės aktų priėmimo procese dalyvausiančiais nacionaliniais parlamentais. Sutartis jiems suteikia aštuonių savaičių laikotarpį savo nuomonei pareikšti.
Kitas klausimas – bendro sprendimo procedūros išplėtimas. Iš esmės visi ES teisės aktai bus priimami lygiateisiu bendru Parlamento ir Tarybos sutarimu. Taikinimo procesas įgauna milžinišką svarbą. Teks rasti sutarimą dėl daugybės teisės aktų – iki šiol daugeliu atveju EP teteikė savo nuomonę.
Parlamentas įgauna tiesioginę įtaką biudžeto formavimo, sanglaudos, prekybos ir žemės ūkio politikos sferose – pačiose svarbiausiose ES valstybėms ir jų piliečiams srityse.
Auga ES diplomatijos vaidmuo. Kaip ir kiti parlamentai, EP atlieka priežiūros funkciją – savo tarptautinių ryšių politiką turime pakelti į visiškai kitą lygmenį. Nepaprastai svarbūs mūsų per EMPA, EUROLAT ir EURNEST asamblėjas palaikomi santykiai su trečiųjų šalių parlamentais. Esminį vaidmenį ir toliau vaidins santykiai su JAV Kongresu ir kitų pasaulio galybių – Brazilijos, Kinijos, Indijos, Japonijos ir Rusijos – parlamentais.
Kokią žinią perduosite rinkėjams?
Kiekvienas bet kuriame Europos regione išrinktas europarlamentaras privalo paaiškinti rinkėjams, jog Europos Parlamente priimami du trečdaliai ES šalyse galiojančių teisės aktų.
Turime milžiniškus įsipareigojimus bendravimo su ES piliečiais srityje. Kiekvienoje ES valstybėje bus steigiami vadinamieji Europos namai, skleisiantys informaciją ir atliksiantys tarpininko tarp piliečių, Europos Parlamento ir Komisijos vaidmenį. Šie biurai taip pat talkins atitinkamos šalies europarlamentarams ir palaikys ryšius su nacionaliniais parlamentais.
Jūs – antrasis EP vadovas, turintis ministro pirmininko darbo patirties (1984-1987 m. Parlamentui vadovavo buvęs Prancūzijos premjeras Pierre Pflimlinas). Ar ši patirtis padės užimant dabartines pareigas?
EP pirmininko ir ministro pirmininko darbe yra daug panašumų – susitikimai, posėdžiai, politiniai apmąstymai ir sprendimai. Dabar sprendžiu tik dėl EP reikalų, galbūt tenka priimti mažiau sprendimų. Vis dėlto, kalbant apie pareigų vykdymą ir ryšių palaikymą, turiu gerokai daugiau darbo nei premjero pareigose.
EP pirmininkas turi milžinišką politinės įtakos potencialą. Nors tokie susitikimai neatneša teisiškai įpareigojančių sprendimų, galiu įtikinti politikus Europos Parlamento ginamų pozicijų teisingumu. Žinoma, vadovavimo Lenkijos vyriausybei laikais užmegzti ryšiai tikrai padeda. Naujausias pavyzdys – susitikimas su partneriu, su kuriuo sunku rasti bendrą kalbą – Čekijos prezidentu Vaclavu Klausu.
Žiniasklaidos buvote pakrikštytas „pirmuoju EP pirmininku iš ekskomunistinio bloko“. Kokia šio apibūdinimo prasmė prabėgus dvidešimtmečiui po Geležinės uždangos griūties?
Europai prisikelti po Antrojo pasaulinio karo prireikė dešimtmečių. Kone 50 metų ją skyrė Geležinė uždanga. Jos vakarinėje dalyje esančios šalys ėmė kurti bendrą ateitį, kuriai proveržį davė 1950-1951 m. susitarimai ir 1957 m. Romos sutartis. Jos visos susėdo prie bendro stalo.
Tikrieji kokybiniai pokyčiai atėjo po Geležinės uždangos žlugimo, kadangi prieš tai 45 metus abi Europos pusės vystėsi visiškai skirtingai. Jos nevienodai gydėsi pokario žaizdas. Dėl šios priežasties mus skyrusios uždangos atvėrimas turėjo didelę simbolinę prasmę.
Iš dalies esu kitoje jos pusėje pasilikusių šalių atstovas. Tai pajutau tuomet, kai buvau išrinktas, apie tai iš jų girdžiu ir dabar. Vis dėlto, turiu pabrėžti, kad atstovauju visai ES, ir tai yra mūsų lygybės ir lygios atsakomybės už ES simbolis. Skiriasi mūsų ekonominio išsivystymo lygis, istorija, tačiau tai nebėra vyraujantys klausimai. Vyrauja bendrumas. Suvokiu šią milžinišką atsakomybę – neturime teisės suklysti. Drauge rašysime Europos istoriją.
Inauguracinėje kalboje raginote kurti Europos energetikos bendriją. Kaip Europos Parlamentas šią idėją galėtų paversti realybe?
ES atsako į piliečių lūkesčius. Dėl šios priežasties atsirado Bendroji Žemės Ūkio Politika, bendra regioninė sanglaudos politika, gyvenimą palengvinanti Šengeno erdvė ir gerovę didinanti bendroji vidaus rinka.
Galbūt prieš dešimt ar tuziną metų apsirūpinimo energija klausimas nebuvo toks aktualus, tačiau jis iškilo ir tapo opiausia ES problema, šalia kurios atsirado ir klimato kaitos problema. Seniai laikas sukurti bendrą energetikos politiką, kaip kūrėme kitas bendros politikos kryptis. Labai svarbu, jog į Lisabonos sutarties tekstą buvo įtrauktas energetinio solidarumo principas.
Turime įvairinti dujų šaltinius ir bendrai derėtis dėl dujų tiekimo iš užsienio. Kovodami su klimato kaita privalome vystyti stambiąją žaliąją energetiką. Klimato apsauga verčia bendrai ieškoti švaresnių iškastinio kuro panaudojimo technologijų.
Jūs – mokslininkas, tapęs europarlamentaru – siekėte užtikrinti, kad mokslui būtų skiriama pakankamai ES lėšų. Kodėl teikiate didelį vaidmenį viešajam mokslo finansavimui ir ar jis nenutrūks dėl sudėtingos ekonominės padėties?
Žengimas į žaliosios energijos ir nulinių emisijų iškastinio kuro panaudojimą duos didelę paspirtį naujoms mokslo šakoms, inovacijoms ir ES konkurencingumui. Tai strateginė ES ekonomikos šaka.
Lėšų nepritrūks tol, kol Europos mokslas ir universitetai sugebės savo tyrimų rezultatus paversti ekonomiškai naudingomis gyvybingomis technologijomis. Tai savaime besisukantis ratas, kadangi inovacijos visuomet neša naudą.
