Tradicinis Japonijos pasakojimas apie karą susiformavo pokario okupacijos laikotarpiu, kai JAV prižiūrėjo Japonijos visuomenės demilitarizaciją. Tuo metu buvo priimta dabartinė Japonijos konstitucija (1947 m.).
Konstitucijos 9 straipsnis draudžia naudoti jėgą kaip tarptautinių ginčų sprendimo priemonę, apribodamas Japonijos kariuomenę iki gynybinės organizacijos.
Laikydamasi šio straipsnio, Japonija tapo taikia šalimi, vykdančia humanitarinę ir diplomatinę užsienio politiką.
Tokijas ilgą laiką vengė siųsti personalą net į JT taikos palaikymo misijas – tik 1990-aisiais Japonijos karinis kontingentas išvyko į Kambodžą po pilietinio karo. Ir tuomet kariai atliko tik pagalbines, o ne kovines funkcijas.
JAV okupacinė administracija taip pat sukūrė taikos ugdymo programą Japonijos mokykloms. Joje buvo pabrėžti pagrindiniai motyvai ir idėjos, susiję su tradiciniu karo naratyvu: atsisakymas militarizmo ir Antrasis pasaulinis karas kaip įspėjimas dėl nacionalizmo bei agresijos pertekliaus.
Šiame naratyve teigiama, kad Japonija buvo suklaidinta militaristinių elitų ir kad karas neatitiko japonų tautos interesų, rašo „Study Finds“.
Karo nusikaltimų prisiminimas
Tradicinis pasakojimas taip pat ragina pripažinti Japonijos karinius nusikaltimus, pavyzdžiui, kinų civilių žudynes Nandžinge 1937 m. gruodį – 1938 m. sausį.
Šie žiaurumai laikomi gėdingais, todėl tradicinių pažiūrų žmonės apie juos dažnai viešai nekalba.
Tačiau augant militarizmo palaikymui, karo išgyvenusieji vis dažniau dalijasi prisiminimais apie matytus žiaurumus ar net savo dalyvavimą juose.
Vienas iš tokių atvejų kilo 2007 m., kai iš mokyklinių vadovėlių buvo pašalintos nuorodos į kai kuriuos Japonijos karo nusikaltimus.
Tada garsūs tradicionalistai pasisakė prieš šį žingsnį. Kunigas Kinjo Shigeaki interviu perspėjo apie militarizmo pavojus ir pasidalijo savo istorija: 1945 m., įtikintas Imperinės armijos propagandos, esą amerikiečiai išprievartaus visas vietines moteris ir pervažiuos vyrus tankais, jis pats nužudė savo motiną ir brolius.
Šiandien tradicinis naratyvas išlieka populiariausias tarp vyresnio amžiaus japonų, išgyvenusių karą ar pokarį. Jie remia 9 straipsnį ir taikią Japonijos užsienio politiką.
Revizionistinė versija
Revizionistinis naratyvas atsirado 1950-aisiais. Nuo tada jis išpopuliarėjo tiek, kad ėmė konkuruoti su tradiciniu. Jo šalininkai teigia, jog karas buvo morališkai pateisinamas kaip pastanga išlaisvinti Rytų Aziją nuo Vakarų imperialistų.
Kartu pripažįstama, kad karas vis dėlto buvo klaida – Japonija, užpuolusi kaimynines šalis, tik sekė vakarietišku imperializmo pavyzdžiu.
Vakarų kaltinimas Japonijos sugadinimu pasirodė dar prieš revizionizmą. Jau 1946–1948 m. Tokijo karo nusikaltimų tribunole generolas Ishiwara Kanji teigė, kad Japonija buvo priversta atsiverti Vakarams ir imituoti jų agresyvumą.
Jis liudijo: „Kai Japonija atvėrė duris ir bandė bendrauti su kitomis šalimis, suprato, kad visos jos bauginančiai agresyvios. Todėl, siekdama apsiginti, Japonija paėmė jus pavyzdžiu ir išmoko agresyvumo. Galima sakyti, kad tapome jūsų mokiniais.“
Ši perspektyva tapo revizionistinio naratyvo pagrindu, kuriame japonai vaizduojami kaip pagrindinės karo aukos.
Esą taiki ir gerų ketinimų tauta suklydo, mėgindama sekti Vakarais, ir dėl to patyrė skaudžiausius padarinius – atominį Hirošimos ir Nagasakio bombardavimą.
Nesmerkdamas militarizmo, revizionistinis naratyvas leidžia Japonijai vėl ginkluotis. Todėl jo šalininkai paprastai prieštarauja 9 straipsniui ir ragina atkurti reguliarią kariuomenę.
Sudėtingi karo istorijos aspektai
Istoriniai naratyvai kinta, o Japonijos visuomenė pati renkasi, kurią versiją priimti. Abu naratyvai atspindi tam tikrus šalies sudėtingos karo istorijos aspektus. Tačiau nerimą kelia tai, kad dabartiniai pokyčiai gali prisidėti prie militaristinio posūkio.
Liepos mėnesį vykusiuose Tarybos narių rinkimuose dešinioji populistinė Sanseito partija gavo daugiau nei 12 proc. balsų (2022 m. ji turėjo tik 3,33 proc.).
Sanseito – ultranacionalistinė, revizionistinė partija, garbinanti imperinę praeitį ir siekianti panaikinti 9 straipsnį.
Kartu su kitomis revizionistinėmis jėgomis ji sulaukia didelio jaunimo palaikymo. Jaunoji karta vartoja daug daugiau revizionistinės žiniasklaidos nei vyresnieji, o tai rodo didėjantį šios retorikos populiarumą.
Japonijos kaimynės į tokią tendenciją žvelgia su įtarumu. Kinija, per Japonijos invaziją netekusi daugiau nei 20 mln. žmonių, griežtai pasmerkė siūlymus reformuoti 9 straipsnį.
Ankstesni bandymai jį keisti ar bent siekti ryžtingesnės užsienio politikos sukėlė masines antijaponines demonstracijas visoje Kinijoje.
Rytų Azijoje jau dabar yra daugybė konfliktų židinių: Kinijos grėsmė Taivanui, Šiaurės Korėjos karinė laikysena, auganti Rusijos įtaka. Prie jų prisidėtų ir remilitarizuota Japonija, nebesuvaržyta imperinės praeities kaltės, o tai dar labiau apsunkintų regiono situaciją, pažymi autorius.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
