Arktis – šiaurinė poliarinė Žemės rutulio dalis. Daugiausia tai – žmonių negyvenamos Arkties vandenyno pakraščiais plytinčios poliarinės dykumos ir ledynai. Tad nieko keisto, kad ilgą laiką šis regionas sulaukdavo nebent mokslininkų, tyrinėjančių ledynus ir vietinę florą bei fauną, dėmesio.
Esminiu pokyčiu galima laikyti 2007 m. rugpjūčio 2-ąją. Tądien Rusija pasiuntė savo batiskafą į daugiau kaip 4 kilometrų gylį netoli Šiaurės ašigalio. Rusų mokslininkų ekspedicija, kurioje buvo ir Valstybės Dūmos narių, vandenyno dugne paliko Rusijos vėliavą. Šiuo simboliniu gestu Maskva, viena vertus, pareiškė, kad ši gelmių teritorija yra žemyno ir Rusijos valstybės tąsa. Žvelgiant plačiau, Rusija pradėjo tarptautines peštynes dėl Arkties. Į šį procesą, tarptautinės politikos ekspertų pramintą „lediniu karu“, šiuo metu yra aktyviai įsitraukusios Rusija, Norvegija, JAV, Kanada, Danija ir kelios kitos valstybės.
Rusijos politika Arkties regione – vis aktyvesnė
Nors konkurencija tokia didelė, Rusijos politiką Arkties regione pagrįstai galima vertinti kaip vis aktyvesnį ekspansinį užmojį, dvelkiantį griežta retorika. Rusijos ketinimą visomis jai prieinamomis priemonėmis įsitvirtinti šiame regione, be daugybės ankstesnių pavyzdžių, patvirtina ir šiemečiai Maskvos politiniai manevrai bei sprendimai. Čia paminėtina ir balandžio pabaigoje surengta Vladimiro Putino viešnagė Rusijai priklausančiame Prano Juozapo žemės salyne (maždaug už tūkstančio kilometrų nuo Šiaurės ašigalio). Pasak naujienų agentūros „Reuters“ apžvalgininkų, šiuo vizitu V. Putinas greičiausiai norėjo dar kartą pabrėžti, kad, Maskvos nuomone, šis gamtos išteklių turtingas rajonas priklauso Rusijai. Vis dėlto bene didžiausiu pastarojo meto Maskvos laimėjimu galima laikyti balandžio 27 d. pasiektą Rusijos ir Norvegijos susitarimą dėl akvatorijos Barenco jūroje ir Arkties vandenyne ribų. Remiantis naujienų portalu www.BarentsObserver.com, šiuo žingsniu išspręstas daugiau kaip 40 metų trukęs Norvegijos ir SSRS (vėliau – Rusijos) ginčas dėl šių valstybių dominavimo ribų regione. Tai, remiantis šaltiniu, Maskvai leis lengviau grįsti Rusijos pretenzijas į Barenco jūroje glūdinčias naftos bei kitų gamtos išteklių atsargas ir siekti kitų strateginių tikslų.
Šie ir kiti Maskvos įgyvendinamos politikos pavyzdžiai leidžia kalbėti apie vis didėjančią Arkties regiono strateginę reikšmę Rusijai, pagrįstą įvairiais šios valstybės geoenergetiniais-geoekonominiais ir kitais interesais.
Kodėl Arkties regionas toks svarbus Rusijai?
Neabejotinai čia itin svarbūs yra Maskvos geoenergetiniai ir geoekonominiai interesai. Įvairių ekspertų nuomone, Arkties šelfe ir po jos ledynais slypi dideli naftos ir dujų, taip pat deimantų, aukso ir kitų naudingųjų iškasenų telkiniai. Vien 5 mlrd. tonų naftos ir 7,5 mlrd. tonų dujų ir dujų kondensato, kaip manoma, glūdinčių gelmėse netoli Šiaurės ašigalio, Rusijai užtikrintų pirmą vietą tarp pasaulio energijos išteklių tiekėjų. Taip pat – ir svariai papildytų valstybės biudžetą.
Šių gamtos išteklių gavyba Arktyje pamažu tampa prieinama. Tai lemia didėjanti jų paklausa ir kainos, modernėjančios gavybos technologijos, kintančios regiono gamtos sąlygos ir kiti veiksniai. Todėl šių išteklių nusavinimo ir eksploatavimo klausimas Rusijai neabejotinai yra itin aktualus jau dabar.
Taip pat būtina pabrėžti, kad Arkties ir jos šelfo gelmėse glūdinčios naudingosios iškasenos nėra vienintelė priežastis Rusijai aktyviai siekti įsitvirtinimo regione. Labai svarbus Maskvos geostrateginis interesas – šylančio klimato atveriamos naujos laivybos galimybės Arkties vandenyne. Jau dabar vyksta reguliari sezoninė navigacija Rusijos pašonėje kasmet keliems mėnesiams atsiveriančiu Šiaurės rytų jūrų keliu (į Japoniją, Kiniją ir visus Tolimuosius Rytus). Šis kelias į Rytus daug trumpesnis nei kiti, todėl gali sėkmingai konkuruoti su maršrutu per Sueco kanalą, ką jau kalbėti apie maršrutus, einančius aplink Afriką.
Remiantis Kembridžo universiteto mokslininkų tyrimo duomenimis, paskelbtais šių metų balandį, jau greitai šis kelias turėtų tapti dar patrauklesniu laivybos koridoriumi. Komerciniai laivai, pasak mokslininkų, po dešimtmečio Arkties vandenynu galės plaukioti visą vasaros sezoną. Tai, analitikų nuomone, leidžia tikėtis tradicinių jūrų maršrutų pergrupavimo, taigi – ir didėjančio Rusijos vaidmens bei įtakos plėtojant laivybą Arkties vandenyne.
Žvelgiant iš karinės perspektyvos, Arkties regionas yra svarbi Rusijos „kietojo“ saugumo užtikrinimo priemonė. Maskva jį mato kaip potencialų placdarmą savo karinėms pajėgoms, būtiną ginti Rusijos strateginiams interesams tiek šiame regione, tiek už jo ribų. Remiantis naujienų portalu www.cbc.ca, Maskvai pradėjus įgyvendinti 2009 m. gegužę priimtą naująją Nacionalinio saugumo strategiją iki 2020 m., Arkties regione pastebima pokyčių. Rusijos kariniai laivai ir orlaiviai Arkties vandenyne pradėjo patruliuoti gerokai intensyviau. Maskva taip pat neatsisako ketinimų Rusijai priklausančiose salose Arkties vandenyne statyti kelis karinius oro uostus, čia įkurdinti karo veiksmams atšiauriomis Šiaurės sąlygomis pritaikytus karinius dalinius, diegti įvairią ginkluotę, galinčią padėti efektyviai kovoti su kitų valstybių karinėmis pajėgomis ginkluoto konflikto atveju ir kita. Kitaip sakant, šylantis klimatas ir tirpstantys ledynai leidžia Rusijai savo „priešakinės gynybos liniją“ Arkties regione perkelti keliais šimtais kilometrų šiaurės bei šiaurės vakarų kryptimi. Šios papildomos saugumo garantijos Rusijai, į kitas „lediniame kare“ dalyvaujančias valstybes žvelgiančiai įtariai, yra neabejotinai svarbios.
Galiausiai Arkties klausimas Rusijai svarbus ir kaip papildomas politinis koziris. Šios erdvės ir joje slypinčių turtų ateities problema reguliariai svarstoma JT Kontinentinio šelfo ribų komisijoje (CLCS), Barenco jūros ir Europos Arkties taryboje (BEAC), Arkties taryboje (AC), vadinamojo Arkties penketuko (A5) atstovų susitikimuose. Kita vertus, tai vienu ar kitu pavidalu vis plačiau nagrinėjama ir įvairiose kitose tarptautinėse institucijose, politiniuose forumuose, įvairių valstybių aukšto rango pareigūnų susitikimuose ir kitur. Tinkamai žongliruodama ginčytinuose Arkties plotuose esančių naudingųjų iškasenų gavybos, atominės energetikos infrastruktūros, laivybos, pramonės plėtros regione ir kitais argumentais, Maskva gali tikėtis tarptautinės bendruomenės politinių dividendų Rusijai aktualiais užsienio politikos klausimais kituose pasaulio regionuose.
Toks platus ir įvairus Maskvos interesų spektras Arkties regione leidžia teigti, kad Rusija iš peštynių dėl vyravimo šioje erdvėje nėra ir tikrai nebus linkusi trauktis. Veikiau net priešingai – kitoms valstybėms vis aktyviau įsiveliant į „ledinį karą“, Maskvos Arkties politika turėtų tapti dar aktyvesnė.
Ko galima tikėtis iš Rusijos?
Artimiausiu metu galima tikėtis vis aktyvesnių Maskvos pastangų, kad Rusijos pretenzijos į ginčijamas žemyninio šelfo teritorijas Arkties vandenyne būtų pripažintos teisėtomis. To Maskva turėtų aktyviai siekti teisinėmis priemonėmis, paremtomis Rusijos bei Arkties geografinio ir istorinio sąryšio argumentu. Šioms priemonėms nepasiteisinus, Rusija gali imtis karinių ir ekonominio poveikio priemonių. Tokius teiginius patvirtina per kovo 29 d. Gatino (Gatineau) mieste Kanadoje įvykusį Arkties penketuko užsienio reikalų ministrų susitikimą nuskambėjęs pareiškimas. Tąkart Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pareiškė, kad Rusija neketina taikstytis su jokiais mėginimais riboti jos vaidmenį Arktyje. Jis taip pat pridūrė, kad Rusija savo interesus regione ketina ginti visomis būtinomis teisinėmis, diplomatinėmis, karinėmis ir ekonominio poveikio priemonėmis.
Tokią Maskvos atstovo poziciją, pasak Kalgario (Kanada) universiteto Karinių ir strateginių studijų centro direktoriaus Robo Huberto (Rob Huebert), galima laikyti natūralia reakcija į kintantį politinį kontekstą. Jo teigimu, pastaraisiais metais visos valstybės, siekiančios įsitvirtinti Arkties regione, savo retoriką smarkiai sugriežtino. Be to, jos imasi aktyvių veiksmų savo interesams šioje erdvėje įtvirtinti. Pavyzdžiui, Norvegija jau pernai pasiekė Jungtinių Tautų (JT) pritarimo Oslo pretenzijoms į didelius jūros dugno plotus Norvegijos ir Barenco jūrose bei Arkties vandenyne. Kanada priešinasi Rusijos karinių pajėgumų didinimui regione. Be to, ši valstybė tikisi, kad jos atstovas 2012 m. bus išrinktas į svarbų vaidmenį „lediniame kare“ vaidinančią CLCS ir kita. JAV, Danija ir kai kurios kitos valstybės, turinčios savo interesų Arkties regione, taip pat nesnaudžia. Todėl nenorėdama atsilikti Rusija jau artimiausioje ateityje greičiausiai turės pradėti tesėti Gatine duotus pažadus.
Tikėtina, kad šiame procese Maskva ir toliau nebus linkusi paisyti kitų valstybių politinės valios ir strateginių interesų. Remiantis naujienų portalu www.guardian.co.uk, iki šiol nėra išspręsta daug su ginčytinomis teritorijomis Arkties regione susijusių klausimų. Iš jų paminėtini teisės vykdyti energetinių išteklių žvalgybą ir gavybą ginčytinose teritorijose, Arkties regiono pramoninės plėtros, ekologinės apsaugos ir daugelis kitų. Vis dėlto atrodo, kad Rusijai tai – nė motais. Remiantis naujienų agentūros „Ria Novosti“ pateikta informacija, šių metų kovą prezidentas Dmitrijus Medvedevas įpareigojo šalies vyriausybę iki birželio 1 d. išnagrinėti kosminės stebėjimo sistemos „Arktis“ sukūrimo galimybę. Ši sistema, be kitų funkcijų, turėtų būti naudojama geologinei žvalgybai šiame regione (suprask: nors ir neaišku, kam kas priklauso, bet žvalgyti, o paskui reikšti pretenzijas į atrastus gamtos turtus juk niekas nedraudžia). Rusija taip pat baigia kurti gausios įvairių valstybių aplinkosaugininkų kritikos sulaukusios plaukiojančios atominės elektrinės prototipą. Remiantis dar pernai žiniasklaidoje pasirodžiusia informacija, ši valstybė yra numačiusi pastatyti keturis tokius laivus. Pagrindinė jų paskirtis – aptarnauti naujus „Gazprom“ naftos ir dujų gręžinius Arkties šelfo teritorijoje. Kitų „lediniame kare“ dalyvaujančių valstybių pasipiktinimą taip pat kelia Maskvos pastangos nepaisant jų nuomonės stiprinti Rusijos karinę galią Arkties regione ir kita.
Maskvos Arkties regiono politikai išliekant nelanksčiai, įsibėgėjančios lenktynės dėl dominavimo šioje erdvėje neabejotinai taps dar aršesnės. Todėl neatmestina, kad Rusijai, siekiančiai savo strateginių tikslų, jau greitu metu gali tekti eiti net dar toliau, nei ji yra numačiusi šiandien.
Aivaras Bagdonas, VU TSPMI doktorantas
