Idėjos gimsta tuomet, kai naujiems klausimams seni atsakymai nebetinka. Tai vyksta dabar.
Atsimenate tuos laikus, kai apie darbą nebūdavo verta kalbėtis? Prieš kokius metus ar dvejus. Įsivaizduokite save kokteilių vakarėlyje arba kuomet paimdavote savo vaikus iš futbolo užsiėmimų. Kaip vykdavo pokalbis? Jūs kalbėdavote apie savo namą. Naujas priestatas! Kalbėdavote apie savo akcijų paketą. Ar jūs paminėdavote, kiek malonumo jums teikdavo tai, kad namo parnešdavote pastovų atlyginimą? Tikriausiai, ne. „Žemė buvo vertinga ir kapitalas buvo vertingas, o darbas – kam rūpi?“ – sako Bostone įsikūręs piniginių operacijų vadybininkas David Ellison. – „Požiūris buvo toks – kol perku kelis namus ar investuoju į ribotos rizikos fondus, tol viskas gerai. Galiu sėdėti savo kėdėje ir žiūrėti futbolo varžybas.“
Mes žinome, kur tai nuvedė. Tavo akcijų paketo vertė smuko 50 proc., tavo paskola verta daugiau nei tavo namas, o tavo taupomojoje sąskaitoje beveik nieko nėra. Tuo tarpu darbo vertinimas patiria triukšmingą sugrįžimą. Žinoma, ne statistine prasme. Pagaliau juk mes recesijoje: nedarbo lygis yra 8,1 proc. ir toks aukštas jis nebuvo nuo 1983 m. Bet amerikiečių psichikoje – ir namų ūkio balanse – mes atrandame darbą kaip vertingiausią turtą, kokį asmuo tik gali turėti.
Ilgus metus mes manėme visiškai priešingai ir tai yra suprantama. Nuo 1999 iki 2006 m. individams priklausančio nekilnojamojo turto vertė daugiau nei padvigubėjo, o namų turėtojų lygis pasiekė rekordines aukštumas. Pinigų, kuriuos tipinė šeima turėjo akcijų rinkoje, kiekis pakilo nuo 27 proc. 1989 m. iki 53 proc. 2007 m., o šeimų investuojančių į akcijų rinką – nuo 32 proc. iki 51 proc.
Namai ir akcijos – tai buvo tie dalykai, į kuriuos mes kreipėme dėmesį, tie dalykai, kurie mums suteikė pasitikėjimo būti gerais Amerikos vartotojais (sveiki, namo nuosavybės kredito linija). Tuo pačiu metu mūsų taupomų pajamų procentas vis krito, krito ir krito – kol, kreditinių kortelių ir kitų skolų dėka, 2005 m. jis tapo neigiamas. Tai tiksliai paaiškino „turto poveikio“ terminas: mes leidome pinigus, kurių neturėjome, nes jautėmės – ir techniškai buvome – turtingesni, nei mūsų turtas.
Visą tą laiką mes palaimingai ignoravome nedidelę sąvoką, kurią ekonomistams patinka vadinti žmogiškuoju kapitalu. Žinojimas, kurį turite galvoje – jūsų išsilavinimas ir mokymasis – kažko vertas. Mes galime išpešti naudos ne tik iš mūsų namų ir mūsų akcijų paketų, bet taip pat ir iš savęs. Koks mechanizmas padeda tą naudą išpešti? Darbas. „Pajamos, kurias jūs gaunate už tai, kad dirbate, yra tarsi palūkanų normos srautas, kurį galite gauti už tai, kad turite obligacijų“, – teigia Harvardo universiteto ekonomistas Christopher Carroll. – „Galvokite apie tai kaip apie savo žmogiškojo turto dividendus.“
Žmogiškojo kapitalo vertė yra gana didelė. Nobelio premijos laureatas, Čikagos universiteto ekonomistas Gary Becker skaičiuoja, kad modernioje industrinėje ekonomikoje nuo 75 iki 80 proc. asmens ekonominio išdirbio gaunama iš žmogiškojo kapitalo (priešingai nei, tarkim, žemės ar mašinų). Žinoma, per „išpūstų kainų“ metus (pirmiausia akcijos, vėliau gyvenamieji namai) tarp mūsų esantys ne ekonomistai apie tai mąstė kiek kitaip. „Žmonės buvo apkerėti to, kokie jie buvo turtingi“, – sako G. Becker, – „ir nesuprato, kad jų turimas pagrindinis turtas yra jų užsidirbimo galioje.“
Dabar kryptis keičiasi. Kad pamatytume kaip, vėl patikrinkime santaupų lygį. Po to, kai tapo neigiamas 2005 m., jis vėl išvingiavo į minimaliai teigiamą teritoriją. Tuomet praeitais metais jis ėmė kilti aukštyn. Ketvirtajame ketvirtyje mes taupėme 3,2 proc. to, ką uždirbdavome. Sausio mėnesį pasiekėme 5 proc. Daugiau neberodome nepagarbos savo algoms, laikydami jas antrarūšiu turto šaltiniu. „Žmonės pradeda suprasti, kad tikras jų finansinio stabilumo šaltinis yra jų darbas“, – sako D. Ellison, – „kad jie turi gyventi iš to, ką jiems teikia darbas, o ne iš to, ką teikia jų turtas. Mes iš naujo mokomės, kaip kurti gerovę.“
Kol mes to mokomės, į savo darbus mes pradėsime žiūrėti kitaip. Jei tai, ką jūs kasdien darote įstaigoje, staiga tampa vieninteliu jūsų pragyvenimo šaltiniu, jūs jo imsitės daug atsargiau. Kai jums yra likęs tik vienas žetonas, jūs esate daug mažiau linkęs jį padėti ant stalo. Šioje naujoje eroje nuspėjama alga tampa patrauklesnė nei galimybė daug uždirbti iš akcijų ar premijinių palūkanų. Ir darbas valstybės tarnyboje – viename iš paskutiniųjų saugumo bastionų – atrodo netgi dar patraukliau. Vieną dieną, gana greitai, jūs imsite tyrinėti populiariausių, geriausiai apmokamų profesijų sąrašą, bandydamas save įsivaizduoti statistikos ekspertu. Ir užuot tūkstančius dolerių leidę naujo priestato statymui, tuos pinigus jūs labiau būsite linkę panaudoti kokiems nors kursams.
Karjeros specialistas Dick Bolles numato dar vieną pokytį. Jei mes, kaip visuomenė, vėl imsimės domėtis darbu – jei mes mylėsime savo darbus taip pat, kaip ankstesnėje eroje mes mylėjome savo namus ir savo akcijų paketus, – tuomet mes turėsime užduoti gilesnius klausimus apie tai, kodėl mes darome tai, ką mes darome. Gruodžio mėnesį D. Bolles pastebėjo, kad knyga, kurią jis parašė 1970 m., vėl pateko į geriausiai paduodamų knygų sąrašą. „Kokios spalvos tavo parašiutas?“ (What Color Is Your Parachute?) yra apie darbo ieškojimą ir karjeros keitimą, o taip pat ir apie išsiaiškinimą, kas tu esi kaip žmogus ir ko tu nori iš gyvenimo. „Kodėl žmonės skuba nusipirkti knygą, kurioje kalbama apie prasmingesnį darbą?“, – klausia D. Bolles. – „Jie pradeda suprasti, kad jei jie neturi plano B, jie turi permąstyti darbą. Tai iš naujo performuluoja visą klausimą: „Kokį darbą aš noriu dirbti?“
Tai skamba kaip beveik laiminga pabaiga: silpnėjanti ekonomika pagaliau mums padėjo suprasti, koks vertingas yra mūsų darbas. Blogai yra tai, kad dėl to sunkiau susirasti tą darbą. Taip jau yra – tikrąją vertę to, ką turime, suprantame tada, kai to netenkame.
Parengta pagal The Time
