Daugelis apie tai žinojo
1986 metų rugsėjis, trečias mėnuo po mano tarnybinės komandiruotės į Černobylį. Mano artimi bičiuliai ir kolegos ja vyko namo. Paprastai pareigūnai ir generolai daugiau vieno ar dviejų mėnesių čia neužsibūdavo. Aš daviau leidimą pratęsti komandiruotes iki trijų mėnesių. Vadovybė Maskvoje neprieštaravo.
Praktiškai visi, kas dirbo AE, turėjo galimybę, patys to nežinodami ir nepastebėdami, „prisigaudyti“ radioaktyvaus šlamšto, viršijančio protingas ribas. Juk prieš siunčiant į visokius darbus karius, pareigūnai, ypač chemikai, eidavo pirmi. Jie išmatuodavo lygius ir sudarydavo radioaktyvaus vietovės, objektų, įrangos užterštumo žemėlapius. Ar buvo atsižvelgiama į radiaciją?
Černobylio katastrofos pasekmių likvidavimo komisijos pirmininką Vedernikovą pakeitė B. Šerbina, kuriam teko pirmosios pragariškos Černobylio dienos. Tiesa, išbuvo jis tuomet neilgai. Bet aš žinau, kad Borisas Jevdokimovičius pasigavo radiacijos užtektinai.
Iki šiol negaliu suvokti, kodėl nei vyriausybinės komisijos, nei cheminių pajėgų, nei SSRS pilietinės gynybos, nei Goskomgidrometo, nei Kurčatovo vardo instituto nedomino ypač pavojingos zonos, į kurias buvo išmesta šimtai tonų aukšto radioaktyvumo medžiagų, grafito, kuro rinklių, elementų, jų skeveldrų ir kitko. Tas pats akademikas Velichovas ne kartą buvo sraigtasparnyje virš avarinio trečiojo bloko, nejaugi ir jis nematė šitos masės? Ar suvokiama, kad taip ilgai – nuo 1986 metų balandžio iki rugsėjo – iš šių zonų vėjas nešiojo radioaktyvias dulkes po visą pasaulį! Radioaktyvi masė buvo plaunama lietaus, ir garai, dabar jau radioaktyvūs, kilo į atmosferą. Be to, ir toliau „spjaudėsi“ ir pats reaktorius, iš kurio veržėsi nemažas kiekis radionuklidų.
Tikriausiai vadovai apie tai žinojo, bet radikalių priemonių niekas nesiėmė. Nors ir kaip mokslininkai-fizikai iš Kurčatovo vardo instituto įrodinėtų, kad jau gegužę nebebuvo reaktoriaus išmetimų, – tai buvo grynas melas! Paskutinius išmetimus radiolokacinė stotis užfiksavo maždaug rugpjūčio viduryje. Tuo asmeniškai užsiėmė pulkininkas B. Bogdanovas. Atsakingai pareiškiu, kad pagrindinis darbo sunkumas, vertinant radiacinę aplinką, įskaitant dešimčių tūkstančių grunto ir vandens mėginių paėmimą, teko kariuomenei. Tyrimų rezultatai reguliariai ataskaitomis buvo pateikiami į atitinkamas instancijas. Teisingiausią ir pilniausią radiacinės padėties analizę taip pat paruošė karininkai.
Sudegęs robotas
Kartą Černobylio valstybinės komisijos posėdyje pranešėjas apie radiacinę situaciją regione buvo J. Izraelis. Aš paklausiau, kodėl ataskaitoje pateikta tokia šviesi situacija – mes gi ją puikiai žinojome. Atsakymo nebuvo.
O mes Kijeve, A. Liaško prašymu, ėmėme šimtus grunto, lapų ir vandens mėginių. Šią operaciją vykdėme kartu su pareigūnais, atskridusiais sraigtasparniu iš Černobylio, ir Ukrainos pilietinės gynybos štabo, kuriam vadovavo generolas-leitenantas N. Bondarčiukas. Pamenu, kaip buvo nufotografuoti žali kaštonų lapai iš Kreščiatiko. Juostoje tiesiog švietė radionuklidų taškai. Šiuos lapelius paslėpė specialioje kameroje ir po mėnesio vėl nufotografavo. Dabar jie buvo jau pilnai pažeisti – iš taškų susidarė voratinklis. Kai 1 rango kapitonas G. Kaurovas parodė negatyvus A. Liaško, tas aiktelėjo...
Pačius gi pavojingiausius ir atsakingiausius darbus teko atlikti trečiajame energobloke, kur buvo didžiausia aukšto radioaktyvumo medžiagų koncentracija, išmestų avarijos ketvirtame bloke metu. Tai buvo grafito gabalai, kuro rinklės, cirkonio vamzdžiai ir kita. Atskirų daiktų radioaktyvumo dozė buvo per didelė ir pakankamai pavojinga žmogaus gyvybei.
Ir štai visa ši masė nuo balandžio 26 iki rugsėjo 17 dienos gulėjo trečiajame energobloke, ant pagrindinio ventiliacijos vamzdžio aikštelių, ją nešiojo vėjas, laistė lietus. Visi laukė ir tikėjo robotų technika. Sulaukė. Sraigtasparniais keli robotai buvo atgabenti į ypač pavojingas zonas, bet jie nesuveikė. Akumuliatoriai nusėdo, o elektronika sugedo.
Operacijoje, kuriai man teko vadovauti, ypač pavojingose trečiojo energobloko zonose, aš taip ir nepamačiau dirbančio roboto, išskyrus vieną, ištrauktą iš grafito – „sudegusį“ rentgeno spinduliuose ir tapusį trukdžiu, atliekant darbus zonoje „M“.
Darbas žmonėms
Tuo metu avarinio ketvirto energobloko laidojimo darbai artėjo prie pabaigos. Rugsėjo pabaigoje „sarkofagą“ reikėjo apdengti dideliais metaliniais vamzdžiais. Nelengva užduotis buvo dar sudėtingesnė dėl to, kad ant pastatų stogų, ant vamzdžių aikštelių gulėjo tonos aukštos radiacijos medžiagų. Jas būtinai reikėjo surinkti ir sumesti į sugriautą reaktorių, paslėpti po patikimu stogu. Darbas neįtikėtinai sunkus ir labai rizikingas.
Tačiau kaip prieiti prie zonų, kuriose radiacijos lygis išliko pavojingas gyvybei? Bandymai panaudoti specialius monitorius ir kitus mechaninius prietaisus buvo nesėkmingi. Be to, radioaktyvių produktų išmetimo vietos, esančios šalia pagrindinio korpuso ventiliacijos vamzdžio, buvo sunkiai pasiekiamos: pastatų aukštis – nuo 71 iki 140 metrų. Žodžiu, be aktyvaus žmonių dalyvavimo tokį uždavinį atlikti buvo beveik neįmanoma.
1986 metų rugsėjo 16 dieną aš išskridau sraigtasparniu į Černobylį. Atvykau 16.00 pas generolą Plyševskį ir tuojau pat išvykau su juo į vyriausybinės komisijos posėdį, kurį rengė B. Šerbina. Aptarinėjome pasiūlytą aukštos radiacijos medžiagų pašalinimo nuo ČAE stogų, kurį turėtų atlikti sovietų kariuomenės kariai.
Komisijos nariai pasinėrė į tylą. Kiekvienas suvokė, koks pavojingas buvo šis pragariškas darbelis jo vykdytojams. B. Šerbina dar kartą peržiūrėjo visus įmanomus variantus, nei vienas iš jų nebuvo realus. Sprendimas buvo vienintelis – numesti tik į avarinį reaktorių. Aš bandžiau įtikinti komisiją pristabdyti darbus, pagaminti specialius metalinius konteinerius su dideliu radiacijos susilpninimo koeficientu ir sraigtasparniais išvežti surinktas medžiagas į atitinkamas laidojimo vietas. Pasiūlymas buvo atmestas. Kalbėta apie laiko deficitą: spaudė „sarkofago“ uždarymo terminai.
Vėliau komisijos pirmininkas kreipėsi į generolą ir į mane: „Aš pasirašysiu nutarimą dėl sovietų kariuomenės karių dalyvavimo darbuose.“
Sprendimas buvo priimtas. Bet tuo pačiu sprendimu man teko atsakomybė už mokslinį-praktinį vadovavimą visai operacijai. Tame pačiame posėdyje aš pasiūliau paruošti ir surengti eksperimentą, ruošiantis operacijai.
Kariuomenės gydytojo Salejevo žygdarbis
Rugsėjo 17 dieną sraigtasparnis nugabeno mus į eksperimento vykdymo vietą. Jį nuspręsta atlikti „N“ aikštelėje. Ypatingas vaidmuo eksperimente teko medicinos mokslų kandidatui Aleksandrui Aleksejevičiui Salejevui. Jis ant savęs turėjo patikrinti darbo pavojingoje zonoje galimybes. Salejevui teko veikti, naudojant specialias sustiprintos apsaugos priemones. Jam pritaikė švininę krūtinės, nugaros, galvos, kvėpavimo, akių apsaugą. Pagamintos specialios švininės pirštinės, papildomai jis buvo aprengtas švininėmis prijuostėmis. Vis tai, kaip vėliau parodė eksperimentas, 1,6 karto sumažino radiacijos poveikį. Be to, ant Salejevo užkabino dešimtis daviklių ir kitų prietaisų. Buvo kruopščiai apskaičiuotas judėjimo maršrutas. Reikėjo įeiti per tarpą sienoje į aikštelę, apžiūrėti ją ir avarinį reaktorių, numesti į angą 5-6 kastuvus radioaktyvaus grafito ir po signalo grįžti atgal. Šią programą Salejevas atliko per 1 minutę ir 13 sekundžių. Mes, sulaikę kvėpavimą, stebėjome jo veiksmus – stovėjome tarpe, atsiradusiame po sprogimo sienoje, bet kadangi apsaugos neturėjome, buvome 30 sekundžių zonoje...
Per šiek tiek daugiau nei minutę Aleksandras Aleksejevičius gavo iki 10 rentgenų radiacijos dozę – tai buvo pagal tiesioginius duomenis. Daviklius nuspręsta išsiųsti į laboratoriją, tik po jų iššifravimo buvo galima padaryti tikslesnes išvadas. Po kelių valandų mes gavome duomenis: jie ypač skyrėsi nuo mums jau žinomų. Eksperimento rezultatus ir savo išvadas pateikėme vyriausybinės komisijos nariams. Komisija peržiūrėjo pateiktą aktą, mūsų sukurtas instrukcijas ir pastebėjimus pareigūnams, seržantams ir kariams ir juos palaimino.
Mus labai stebino faktas, kad per visą štabo darbo laiką likviduojant ČAE avarijos pasekmes nuo 1986 metų birželio iki lapkričio SSRS sveikatos apsaugos ministerija neišdavė jokių rekomendacijų ir nevykdė jokių darbuotojų apžiūrų dėl psichofizinės jų būklės. Specialaus padalinio nariams per 4 mėnesius darbo kraujo analizę padarė tik vieną kartą! Žiaurus abejingumas…
Pasiruošimas būsimai operacijai vyko pilnu pajėgumu. Kariams dalino individualios apsaugos priemones. Dirbti karys ėjo su nuo 25 iki 30 kilogramų sveriančiais šarvais. „Kaip gi taip?! – nepavargstu aš klausti savęs. – Kam atėjome iš akmens amžiaus, kad štai taip surinkinėtume švininius lapus ir iš jų karpytume kritinių žmogaus organų apsaugas?“ Man, generolui ir žmogui, praradusiam toje operacijoje sveikatą, gėda kalbėti apie tokią primityvią žmonių apsaugą. Aš tvirtinu: mes saugojome karį labiau, nei save...
Laukite tęsinio
